Pernai Vilniaus universiteto teatras atšventė reikšmingą jubiliejų. Tačiau svarbu yra ne tiek pats sukakties faktas, kiek tos sukakties prasmė ir reikšmė. Juk prieš 440 metų Lietuvoje (Vakarų Europos pavyzdžiu) gimė vadinamasis mokyklinis teatras – su visais būdingais geriausiais renesansiniais, vėliau – barokiniais šio reiškinio elementais. Jis net 200 metų atliko teatrinės ir muzikinės kultūros propaguotojo ir skatintojo Lietuvoje vaidmenį. Dar daugiau – Vilniaus universitete glūdi Lietuvos teatro istorijos šaknys.

Šiandien ypač svarbu nepamiršti ilgaamžių tradicijų. Senasis mokyklinis universiteto teatras buvo glaudžiai susijęs su mokymo procesu. Profesorė V. Zaborskaitė savo studijoje „Prie Lietuvos teatro ištakų“ teigia, kad „vieši pasirodymai scenoje turėjo lavinti studentų atmintį, turtinti vaizduotę […], išugdyti sugebėjimą vertinti žmones ir įvykius, […] paruošti mokinį viešajam gyvenimui“.

Manau, kad ir šiandien universiteto teatrui svarbu ne tik statyti spektaklius, rengti festivalius ir juose dalyvauti. Kur kas svarbiau yra teatro priemonėmis ugdyti jauną asmenybę, kuri universitete ne tik gautų profesinį išsilavinimą, bet ir įgytų kultūrinę kompetenciją su platesniu požiūriu ir į savo profesiją, ir į supančią aplinką. Tokį požiūrį mums įskiepijo Kiemo teatro įkūrėjas Vladas Limantas, tokio požiūrio mes laikomės ir šiandien. Neatsitiktinai daugelis šiandien gerai žinomų kultūros, mokslo, politikos asmenybių yra susiję su Vilniaus universiteto teatru.

Buvo laikas, kai universitetų teatrai savo eksperimentais visame pasaulyje diktavo teatrines madas ir žengė scenos meno avangarde. Ir Lietuvoje, netgi tarybiniais metais, kai profesiniai teatrai duso cenzūros gniaužtuose, studentiškuose teatruose prasiverždavo laisvos minties ir nesuvaržytos sceninės išmonės impulsai. Štai Vilniaus universiteto Kiemo teatre jo įkūrėjas Vladas Limantas iš užmaršties prikėlė ir originaliai pristatė Vydūno dramaturgiją, o Vilniaus dailės akademijos studentų teatre subrendo jaunas dramaturgas Arvydas Ambrasas, kurį galėtume laikyti absurdo teatro pradininku Lietuvoje. Beje, dvi jo pjeses šiuo metu stato trupė „Minimum“.

Ir dabar universitetinis teatras gyvas ir įdomus. Deja, jis kurį laiką buvo šiek tiek izoliuotas ir bendroje teatrinėje panoramoje nelabai matomas, nes ignoruotas kaip saviveikla. O tai meno pasaulyje – baisus keiksmažodis. Bet juk tos saviveiklos yra ir profesionaliuose teatruose. Kita vertus, kai kurie mėgėjų, o ypač studentų teatrai pulsuoja gyvybe, trykšta energija ir tikro meno proveržiais. Tačiau visa tai likdavo uždarame rate, studentų bendruomenėse. Jeigu universitetų teatruose, kaip kai kas mano, būtų vaidinama vien saviveikliniais „štampais“, neišlaisvinant jaunos asmenybės, nesuteikiant laisvos kūrybinės raiškos galimybių, tai kažin ar iš ten vos ne kasmet vienas kitas studentas sėkmingai įstotų į Muzikos ir teatro akademiją?

Universiteto teatras visada buvo ir tebėra KITOKS teatras. Kitoks nei profesionalus ir kitoks nei saviveiklinis. Jam būdingas ryžtingas noras eksperimentuoti, nebijojimas klysti, vidinė laisvė, intelektualumas, kanonų nepaisymas, naujų autorių paieškos, netradiciniai tekstai, kolektyvinė kūryba.

Tam, kad universitetiniai teatrai taptų bent kiek pastebimesni, reikėjo burtis į organizaciją, kuri užsiimtų platesnio masto renginiais, jų reklama, finansavimo paieškomis. Prieš dvylika metų man pavyko suburti keletą entuziastų ir įkurti Universitetų teatrų asociaciją, kurios nariais tapo Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos akademinio jaunimo trupės. Pradėta įgyvendinti ilgalaikė kultūrinė edukacinė programa „Universitetas ir jaunimo kultūra“. Šios veiklos  rezultatas – per dešimt tarptautinių studentų teatrų forumų, kuriuose ne tik pristatyti įdomiausi pasaulio studentiškų teatrų spektakliai, bet ir išplėtota įvairialypė edukacinė teatrinė veikla – kūrybinės akcijos jaunimui aktualiomis temomis, įvairūs diskusijų klubai, teatrinės laboratorijos, kurioms vadovavo žinomi teatro veikėjai iš Švedijos, Graikijos, Anglijos, Italijos, Suomijos.

Užsimezgę kontaktai suteikė galimybę aktyviausiems asociacijos nariams išvykti į tarptautinius festivalius užsienyje ir laimėti ten laureatų diplomus. Jau kelerius metus lietuviškoji universitetų teatrų asociacija yra pasaulinės universitetų teatrų asociacijos narė, dalyvauja įvairiuose tarptautiniuose renginiuose – kongresuose, asamblėjose ir t. t. Tikiuosi, kad naujasis šios asociacijos pirmininkas, aktyvus mūsų universiteto teatro narys – aktorius, režisierius, dramaturgas Atas Žvirblys sėkmingai tęs organizacijos veiklą.

Kurdami teatro spektaklį, jaunieji aktoriai kuria tam tikrą pasaulio modelį. Tačiau kur kas svarbiau, kad to proceso metu tobulindamiesi, lavindamiesi, ugdydami savo asmenybę jie kurtų ir patys save. Todėl svarbiausias studentiškų spektaklių ir renginių siekis ir yra stiprinti teatro įtaką jaunos asmenybės formavimuisi.

Teatras neatsiejamas nuo literatūros, nuo jos nagrinėjimo, nuo bandymo ją originaliai suvokti ir perteikti. Todėl labai svarbus yra pedagoginis sugebėjimas sudominti studentus pasirinktu literatūros veikalu, išmokyti juos surasti savą teatrinio sprendimo formą, aktualizuoti kūrinį taip, kad jis būtų įdomus ne tik patiems, bet ir draugams, kurie ateis pasižiūrėti spektaklio. Kartais tenka girdėti sakant: „Kam imtis Shakespeare‘o, jei jis ne vaidinamas toks, koks yra, o perdirbinėjamas?“ Aš sakau atvirkščiai: „Kam imtis Shakespeare‘o, jei jis nėra interpretuojamas?“ Juk jei mes norime tikro Shakespeare‘o, tai imkim jo dramas ir skaitykim. O teatras turi parodyti mūsų santykį su autoriaus kūryba, leisti pažvelgti į ją nauju, netikėtu rakursu.

Taigi humanitarinis lavinimas, ypač nefilologinio profilio studentų atžvilgiu, yra labai svarbus. 

Kitas svarbus momentas – iškalbos, oratorinio meno ugdymas, kuris tiesiogiai padeda jaunam žmogui jo karjeroje. Lankydamas teatro užsiėmimus studentas gauna šių įgūdžių.

Labai svarbu su teatro pagalba išlaisvinti jauną žmogų nuo įvairių kompleksų, nepasitikėjimo savo jėgomis, išmokyti laisvai bendrauti su publika, o tai taip pat jam bus naudinga ne tik teatre, bet ir darbe.

Daug naudos teikia teatro galimybės bendrauti su jaunimu iš užsienio (įvairūs festivaliai, forumai, gastrolės). Tiesioginis sąlytis su kitų kultūrų atstovais yra labai paveiki ugdymo priemonė.

Taigi studentų teatras – ne tik pramoga, bet ir prasminga jauno žmogaus ugdymo, dvasinio tobulėjimo mokykla, kurią išėję jauni žmonės lengviau adaptuojasi visuomenėje, lengviau pasiekia karjeros aukštumų. Tarp studijų metais lankiusių teatrą žmonių šiandien yra ne viena garsi Lietuvos asmenybė. Akivaizdu, kad čia vyksta kažkas ypatinga, kas traukia perspektyvų jaunimą ir kai ką naudingo įduoda kaip kraitį jų ateičiai.

Universiteto bakalauras ar magistras niekada netaps iškilia mokslo, politikos ar verslo asmenybe, jei neturės tam tikros kultūrinės kompetencijos, nejaus humanitarinio konteksto, kuriame jo žinios ir jų pritaikymas įgyja tikrąją vertę ir prasmę. Gal todėl nuo seno žymiausi pasaulio universitetai buvo ir tebėra ne tik mokslo, bet ir kultūros centrai. Toks yra ir mūsų universitetas, kuriame sėkmingai veikia daug aktyvių ir kūrybiškų meno kolektyvų.