Šiemet Nobelio literatūros premijos laureate tapo Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) poetė Louise Glück už savo „neabejotiną poetinį balsą, kuris su griežtu grožiu paverčia individualų egzistavimą universaliu“. Rašytoja yra 4-oji moteris, šia premija apdovanota per pastarąjį dešimtmetį, ir vos 16-oji per visą jos skyrimo laikotarpį. L. Glück taip pat yra pelniusi prestižinę Pulicerio premiją ir daugelį kitų svarbių apdovanojimų.

Apie tai, kuo ypatinga L. Glück kūryba, kalbamės su VU Filologijos fakulteto dėstytoju, Amerikos lietuviu, vertėju ir poetu dr. Rimu E. Užgiriu.

Pastaraisiais metais Nobelio literatūros premiją lydėjo skandalai: 2016 m. apdovanojimas skirtas ne rašytojui, o JAV roko žvaigždei Bobui Dylanui, 2018 m. apdovanojimus skiriančioje Švedijos akademijoje kilo priekabiavimo skandalas, todėl literatūros premijos skyrimas buvo atidėtas, o 2019 m. pasipiktinimo bangą sukėlė Peterio Handke’s, kuris kritikavo NATO antskrydžių kampaniją prieš Serbiją per 10-ojo dešimtmečio pabaigoje kilusį Kosovo karą, apdovanojimas. Kaip vertinate komisijos sprendimą šiemet premiją skirti JAV poetei L. Glück?

Labai džiaugiuosi, kad JAV poetė gavo šią premiją. Tiesa, to nesitikėjau, nes JAV kūrėjui ji atiteko prieš 4 metus, kai buvo skirta roko žvaigždei Bobui Dylanui. Kai jis gavo Nobelio premiją, pamaniau, kad komisija tikrai nebevertina JAV literatūros – joks šios šalies rašytojas nepasirodė vertas apdovanojimo. L. Glück jau seniai vertinau kaip vieną geriausių JAV poetų, todėl nenustebau, kad komisija pasirinko ją, tačiau nesitikėjau, kad apdovanojimas jai bus skirtas būtent šiemet.

Kuo ypatinga rašytojos kūryba?

L. Glück poezija yra pakankamai prieinama, tačiau turi gilumo, kuris perskaičius jos tekstus ir toliau kalbasi su skaitytoju. Sunku apibūdinti šios poetės kūrybą, nes kiekvienoje savo knygoje ji rašo iš labai skirtingų perspektyvų, skirtingą tematiką naudoja kaip būdą prieiti prie universalių žmonijos problemų, tokių kaip tarpusavio santykiai, jų trapumas, griūtis, romantinės bei tėvų ir vaikų meilės problemos. Kadangi visi santykiai turi trapumo, poetės kūryboje svarbią vietą užima santykis su Dievu. Vienoje žymiausių savo knygų „The Wild Iris“ L. Glück personažus kuria sode, jame vaizduoja sodininkę ir gėles, kurios dažniausiai kalbasi tarpusavyje. Visi personažai kalba ne tik vienas kitam, bet ir Dievui, jaučiama, kad mirtis yra ir ji ateis, todėl nuolat ieškoma prasmės ir atsakymų, kodėl gyvename ir ką veikiame šiame pasaulyje. Kitose poetės knygose, pavyzdžiui, „Meadowlands“ arba „Averno“, aptinkami mitologijos motyvai. „Meadowlands“ vyrų ir moterų santykiai analizuojami per Odisėjo ir jo žmonos Penelopės santykius. Tuo tarpu „Averno“ daug kalbama apie motinos ir dukros tarpusavio ryšį. Kartais L. Glück rašo ir tiesiogiai iš savo gyvenimo, todėl kai kuriuos jos kūrinius galima vadinti išpažintinės literatūros kūriniais. Taigi ši rašytoja naudoja 3 pagrindinius būdus, kuriais prieina prie universalių žmonijos problemų: išpažintinį, mitologinį ir įvairiausių personažų, pavyzdžiui, tokių kaip gėlės ar kaimiečiai iš Viduržemio jūros apylinkių (knygoje „A Village Life“), pasakojimus.

Ar Nobelio literatūros premija įprasta apdovanoti poetus? Kokias šio apdovanojimo skyrimo tendencijas įžvelgiate?

Pastaruoju metu egzistuoja savotiška tendencija premiją skirti prozininkams. Tačiau jei komisija išrenka poezijos atstovą, jis tikrai ne avangardistas. JAV jau seniai buvo vertinamas John Ashbery, tačiau buvo aišku, kad Nobelio premijos jis negaus. Taip yra todėl, kad jo kūrybą sunku suprasti, ji nėra lengvai prieinama, ją skaityti – didelis iššūkis. Ši premija skiriama poetams, kurie yra stiprūs, tačiau prieinami. L. Glück yra būtent tokia – jos poeziją galima išgirsti, suprasti pagrindinę mintį ir jausmą, tačiau ji meistriškai suvaldo skirtingus balsus ir vaidmenis, poetinę kalbą, todėl jos kūrinius verta skaityti vėl ir vėl, kad galėtum įsigilinti ir atrasti naujų minčių. Jos knygas verta skaityti kaip visumą, nes skirtingi eilėraščiai susikalba. Pavyzdžiui, skirtingos gėlės turi skirtingą požiūrį į gyvenimą, Dievą ar sodininką, kurio balsas atsiliepia kitiems personažams, tad autorės kūryba – lyg lyrinė simfonija. Jos knygų visuma yra netgi paveikesnė nei atskiri eilėraščiai.

Ne vienerius metus kalbama, kad Nobelio literatūros premija turėtų atitekti daugeliui lietuvių skaitytojų puikiai pažįstamam Haruki Murakami. Ar sutinkate su šia nuomone ir kaip vertinate šio rašytojo šansus gauti Nobelio premiją?

Manęs nestebina, kad šis rašytojas nėra apdovanojamas, ir abejoju, kad kada nors šią premiją gaus. Žinoma, niekada negali būti užtikrintas, nes komisija neretai pateikia siurprizų. Nesakyčiau, kad jis yra vienas iš tų, kuriems apdovanojimas turėtų būti skirtas, tačiau, nepaisant to, jis yra tikrai rimtas autorius.

Nors tikslūs kriterijai, į kuriuos atsižvelgiant skiriamos Nobelio premijos, nėra žinomi, kaip manote, kokie motyvai svarbūs skiriant Nobelio literatūros premiją?

Komisija mėgsta prieinamą literatūrą, iš autoriaus kūrybos tikimasi rimtų temų nagrinėjimo ir ieškoma originalumo. Šia premija apdovanoti autoriai rašo tokius kūrinius, be kurių mums būtų sunku gyventi.