Aukštojo mokslo prieinamumas yra vienas pagrindinių Bolonijos proceso socialinės dimensijos tikslų ir principų. Tai reiškia, kad Europos aukštojo mokslo erdvėje siekiama sudaryti lygias galimybes visiems siekti aukštojo išsilavinimo, nepaisant jų socialinės padėties, lyties, tautybės ar negalios. Aukštojo mokslo prieinamumo rodiklis paprastai matuojamas proporcinga visuomenės grupių reprezentacija aukštojo mokslo sistemoje. Kurios nors grupės reprezentatyvumo nebuvimas dažnai indikuoja sistemines kliūtis, o jų pašalinimas turėtų būti svarbus uždavinys valstybei siekiant šių grupių įgalinimo.

Studentų su negalia sumažėjo triskart

Viena tokių grupių Lietuvoje – studentai su negalia, kurių skaičius kolegijose ir universitetuose per aštuonerius metus sumažėjo nuo 1020 iki 352. Proporciškai rodiklis, kuris turėtų sudaryti apie 8 proc. (nes tiek žmonių su negalia yra Lietuvoje), krito nuo ir taip mažo 2,3 proc. iki 1,1 proc. nuo visų priimtų studentų. Šie skaičiai rodo, kad studentų su negalia reprezentacija aukštojo mokslo sistemoje yra per maža ir drastiškai mažėja. Nors Vilniaus universitete studentų su negalia skaičius išlieka stabilus. 2016 m. buvo žinoma apie 111, o 2020 m. – apie 108 studentus. Nes čia jau nuo 2016 metų jiems teikiama individualizuota pagalba ir galimybės pritaikyti studijų procesą pagal dėl negalios kylančius poreikius. Pastebima tendencija, kad kiekvienais metais daugėja studentų su negalia, kurie valstybės finansinės paramos negauna, bet kreipiasi pagalbos. Tačiau ketverių metų patirtis parodė, kad siekiant sudaryti tinkamas sąlygas studijuoti, neužtenka vien studijų proceso pritaikymų.

Labai svarbus aspektas yra paslaugų, tokių kaip asmeninis asistentas, gestų kalbos vertimas, konspektavimas, užtikrinimas. Šios paslaugos yra tiesiog objektyviai būtinos – be jų asmenys su tam tikro tipo negaliomis negali studijuoti arba studijų procesas jiems tampa labai apsunkintas.

Pavyzdžiui, jei įprastam studentui nebūtų leista konspektuoti paskaitų metu pateikiamos medžiagos, tai tikrai apsunkintų galimybę išlaikyti egzaminą. Tuo tarpu kurtieji studentai to daryti negali, nes akimis seka gestų vertėją. Konspektavimo paslaugos šiuo metu nėra galimybės gauti (o pasitaiko, kad ir gestų vertimo gauti nepavyksta), todėl egzaminams ruoštis šie studentai priversti be užrašų. Vietoje jų, be visiems privalomos medžiagos, studentai savarankiškai skaito dar ir papildomą literatūrą. Toks mokymosi procesas ima panėšėti į studijas eksternu. Šios kliūtys dažnai taip apsunkina studijų procesą, kad studentai arba yra priversti mesti studijas, arba apskritai nesiryžta stoti į universitetą.

Paslaugos neįperkamos

Lietuvoje šių paslaugų prieinamumas studentams su negalia yra labai ribotas. Tai susiję su tuo, kaip šiuo metu paskirstomi studijų prieinamumui skirti ištekliai. Didžioji lėšų dalis (iš ES struktūrinių fondų) studentams su negalia skiriama tikslinėms išmokoms. Nors teoriškai šios kas mėnesį tiesiogiai gaunamos lėšos turėtų būti pačių studentų panaudojamos paslaugoms ir priemonėms studijų prieinamumui didinti, tačiau paslaugų trūkumo problemos jos nesprendžia. Yra dvi pagrindinės to priežastys.

Visų pirma, net ir esant tokių paslaugų pasiūlai privačiame sektoriuje, išmokų dažnai neužtenka jų kainai padengti. Prieš porą metų viena įmonė pradėjo siūlyti konspektavimo paslaugą studentams. Tokios paslaugos kaina siekė apie 40 eurų už vieną paskaitą. Jei paskaičiuotume semestro paslaugos kainą, ji galėtų siekti ir 2000–3000 eurų. Akivaizdu, kad už 156 eurus per mėnesį studentai tokios paslaugos įsigyti negali, o universitetams tai taip pat yra per didelė suma vienam studentui, dažnai didesnė nei semestro studijų kaina. Panašiai yra ir su kitomis paslaugomis privačiame sektoriuje – net jei įmanoma rasti pasiūlą, jos neįperkamos iš studentams tam tikslui skiriamų lėšų.

Trūksta gestų vertėjų

Kita vertus, paslaugos, kurių kainą dengia valstybė, yra riboto prieinamumo. Pavyzdžiui, asmeninio asistento paslauga, pradėta teikti prieš metus pagal bandomąjį projektą, skiriama tik metams be garantijos, kad bus pratęsta. Be to, nėra garantijos, kad paslauga bus prieinama visada, kai iškils poreikis. Studentui stoti į universitetą žinant, kad paslauga nebus garantuota – rizikinga, ypač jei jis turėtų vykti studijuoti į kitą miestą, kur nesulauks šeimos pagalbos. Nors gestų kalbos paslaugos teikimas daug labiau išplėtotas, susiduriama su pačių vertėjų trūkumu. Jų skaičius ribotas ir tie patys vertėjai teikia paslaugas ne tik švietimo, bet ir daugelyje kitų sričių: poliklinikoje, teisėsaugos struktūrose, banke.

Visi šie iššūkiai reikalauja sisteminių sprendimų. Siekiant plėtoti studentams su negalia būtinas paslaugas, reikalingas kompleksinis žvilgsnis į aukštojo mokslo prieinamumą, turimos patirties kituose sektoriuose integravimas ir esamų išteklių sutelkimas.

Gruodžio 3 d. ketvirtus metus vyksiančioje Vilniaus universiteto rengiamoje konferencijoje apie aukštąjį mokslą ir negalią bus nagrinėjamas būtent šių būtinųjų paslaugų prieinamumo ir kokybės klausimas. Atsižvelgdami į specialistų siūlymus ir remdamiesi užsienio patirtimi sieksime prieiti prie vizijos, kaip Lietuvoje turėtume stiprinti aukštojo mokslo prieinamumą negalią turintiems asmenims.

Vilniaus universitetas 2017 metais buvo pirmasis Lietuvoje, Senate patvirtinęs strategiją „Atviras neįgaliesiems universitetas“, kuria siekiama gerinti studijų ir darbo sąlygas asmenims su negalia. Šios strategijos rėmuose Vilniaus universitetas pirmasis Lietuvoje patvirtino studijų proceso pritaikymo pagal dėl negalios kylančius poreikius tvarką. Ši tvarka numato su negalia susijusių individualiųjų poreikių užtikrinimą studijų procese, todėl vis daugiau studentų su negalia kreipiasi pagalbos. Šiais metais VU patvirtino „Įvairovės ir lygių galimybių strategiją“, kurioje tęsiami darbai negalios srityje, tačiau dėmesys skiriamas ir lyčių lygybės, skirtingų kultūrų ir socialinės padėties sritims.