Visi turime asmeninį santykį su praeities įvykiais. Vieni, kad ir labai svarbūs ir net tiesiogiai išgyventi, nugula kažkur atminties užkaboriuose. Kiti išlieka gyvoje atmintyje, apauga naujais vertinimais ir interpretacijomis. Taip jau nutiko, kad pirmajai nepriklausomybės absolventų kartai, kuriai priklausiau ir aš, sausio įvykiai sutapo su naujo gyvenimo etapo pradžia. Todėl turbūt ne vien man Sausio 13-oji ir universitetas neatsiejamai susiję.

Rudenį įstojęs į Istorijos fakultetą, pirmą savo sesiją žiemą sutikau blaškydamasis tarp universiteto, namų ir barikadų. Ruošėmės egzaminams ir juos laikėm vykstant lemtingiems įvykiams. Vilniaus universiteto darbuotojai, doktorantai, studentai buvo tarp aktyviausių pasipriešinimo dalyvių – koordinavo srautus, organizavo pirmosios medicininės pagalbos teikimą, egzistavo net VU studentų savanorių karinė grupė. Atskiri padaliniai gavo budėjimo grafikus, mes, istorikai, irgi buvome nukreipti prie Radijo ir televizijos pastato Konarskio gatvėje.

Tuo pat metu tėvas vadovavo statybų aikštelei Gedimino prospekte, kur buvo statomas dabartinis Seimo viešbutis. Didžioji dalis prieinamos statybinės medžiagos tąkart buvo panaudota Seimo barikadoms, nežinau, kiek tai atsiliepė to pastato kokybei. Bet tada niekas pernelyg nesuko galvos dėl formalių dalykų, priimdavo sprendimus be ilgo derinimo ar instrukcijų, galbūt tokio gebėjimo improvizuotai veikti mes kartais pasigendame dabar. Prieš trisdešimt metų prie Televizijos bokšto ir Seimo nepriklausomybę tikrąja šio žodžio prasme atstovėjome, taip kaip kartais tenka atstovėti svarbius gyvenime dalykus ir principus.

Sausio 13-ą jautėmės didelės bendruomenės nariais, kuriuos sieja bendras tikslas ir numanoma perspektyva. Veržėmės nuo sovietų, svajodami apie šalies nepriklausomybę ir asmeninę laisvę, tik intuityviai suvokdami, kur ir kaip norime būti. Žvelgiant iš 30 metų distancijos daugelis mūsų tuometinių lūkesčių ir įvaizdžių atrodo kiek naiviai idealistiški, lygiai kaip naivus atrodo pirmakursio rašto darbas, žvelgiant įgudusio magistranto akimis. Bet kodėl pirmą rašto darbą prisimename geriau nei daugelį vėlesnių, brandesnių? Tąkart sausį universitete laikėme tris egzaminus, o išlaikėme keturis.

Lietuvai reikia sveiko patriotizmo. Būkime patriotais ne įkyriai apie jį kalbėdami, ne versdami būti „daugiau patriotais“ aplinkinius ar statydami vis naujus monumentus, o demonstruodami patriotizmą – meilę tėvynei – kasdienybėje – priimdami atsakingai sprendimus, atvirai, drąsiai ir kritiškai žvelgdami į save, savo valstybę, visuomenę.