Geriausiu Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto 2020 m. dėstytoju pripažintas Kęstutis Dragūnevičius, dėstantis psichologijos studijų programos studentams, sužinojęs apie įvertinimą teigė, kad jam svarbiausia – ryšys su studentais. Nors daugelis paskaitų vyko nuotoliniu būdu, K. Dragūnevičius džiaugiasi, kad studentai išlieka aktyvūs, todėl ryšys buvo gyvas. Geriausias Filosofijos fakulteto dėstytojas pasakoja apie dėstytojo darbą, laisvalaikio bei darbo suderinamumą ir įvertinimo svarbą.

Kaip patekote į akademinę aplinką ir pradėjote dėstyti?

Man labai pasisekė, kad mano laiku konkurencija patekti į doktorantūrą apskritai buvo nelabai didelė, nors kartais atrodo, kad ir šiais laikais tai nėra labai didelė problema. O tuo metu nelabai norėjosi paleisti studentiško gyvenimo, norėjosi likti universitete. Tuo labiau kad vis dėlto jaučiausi labai mažai žinantis, o poreikis sužinoti buvo didelis, taip pat labai rūpėjo, kaip padaryti studijas tokias, kad žmonės kuo daugiau išmoktų. Labai padėjo ir katedros žmonės, draugiškai timptelėję mane į tą pusę, taip ir likau gyventi universitete, nors vieną koją ir iškėliau iš jo – labai mažai kartų yra pasitaikę, kad universitetas būtų mano vienintelė darbo vieta.

Kokia jūsų tyrimų sritis ir kodėl ją pasirinkote?

Tyrimų sritis – gal kiek per skambiai pasakyta, nes tyrimų pats neatlieku, tiksliau būtų sakyti, kad kartais dalyvauju tam tikruose tyrimų projektuose. Ir tai daugiau priklauso nuo mano specializacijos ir domėjimosi sričių. O specializacija – testai, jų teorija ir jų pritaikymas, ypač intelekto testų, todėl projektų šioje srityje ir daugiausia. O kodėl būtent testų – nes tai, ko gero, labiausiai apibrėžtas psichologijos dalykas, be to, glaudžiai susijęs su statistiniais skaičiavimais – pastarieji buvo mano stiprybė, todėl dažniau ir esu paimamas į tokius projektus.

Šalia yra ir kitų įdomių dalykų, apie kuriuos daryti tyrimus gerokai sudėtingiau – tiesiog psichologijos tyrimo metodai nėra tokie pažengę, kad galėtų tyrinėti sudėtingus dalykus, bet jie yra įdomūs ir praktiškai vertingi. Juos gal labiau tiktų vadinti interesų sritimi – tokia sritis yra įvairūs terapinės intervencijos metodai. Ilgą laiką dirbau su priklausomais žmonėmis ir ieškojimas, kaip galima būtų jiems padėti, labai skatino domėtis įvairiais gydymo ir intervencijos būdais, kas gerokai praturtino mano veiklų ir mokėjimų bagažą.

Esate išrinktas 2020 m. geriausiu Filosofijos fakulteto dėstytoju. Ką jums reiškia šis įvertinimas?

Žinoma, kad smagu – malonu sužinoti, kad žmonės teigiamai vertina mano darbą. Smagiausia tai, kad šių metų pradžioje turėjau ir atrodyti studentams gana keistai, nes paskaitoms vietoje lentos naudojau „Paint“ programą ir pele rašinėjau ne taip įgudusiai, kaip su kreida, apie ką girdėjau tam tikrų atsiliepimų, bet galų gale tai nebuvo tas minusas, kuris viską nusvertų.

Ko gero, vertingiausias dalykas vis dėlto buvo ryšys su studentais, kadangi paskaitos vyko nuotoliniu būdu, bet man tiesiog labai pasisekė su visais kursais. Juose buvo daug aktyvių žmonių, kurie daug klausinėjo ir domėjosi, dėl to tas ryšys nebuvo tik nuotolinis, bet buvo ir gyvas. Esu tikrai dėkingas už tai savo studentams, kurie prisidėjo prie to ryšio kūrimo.

Teisybės dėlei manau, kad tie rinkimai – taip pat atsitiktinai susiklostančios situacijos dalykas. Man sekėsi tai, kad galėjau dėstyti keliems dideliems kursams ir mane vertinti galėjo labai didelis skaičius žmonių – kitiems dėstytojams, kurie dėsto taip pat intensyviai, bet gal mažesniam skaičiui žmonių, kad ir kokie jie geri būtų, ta situacija nėra palanki. Bet tai, žinoma, niekaip nenuvertina mane vertinusių studentų balso – vis vien esu dėkingas už tokį jų vertinimą.

Kaip manote, ar toks įvertinimas turės įtakos jūsų tolesniam darbui? Esame girdėję, kad studentai jus vadina „legenda“.

Viena kartais vis pasikartojanti mintis, kurią vis turiu nuginti į šoną – argumentuojant savo nuomonę pasakyti: „Aš buvau išrinktas geriausiu dėstytoju, taigi aš geriau žinau.“ Bet iš principo nenorėčiau, kad tai turėtų kokios įtakos – daugiausia dėl to, kad jei dabar pradėčiau daugiau stengtis, vadinasi, nesudėjau visų pastangų anksčiau. Tokia kvailoka mintis, kai pagalvoji – nes stengtis reikia visada, ir viskas gerai, kas tam padeda. Bet reikšmingiausia tokio įvertinimo įtaka – smagumas ir šilti jausmai liks ilgesniam laikui. Ar tai skatins stengtis – taip, tai turės skatinti. O apie „legendą“ girdžiu pirmą kartą ir tik galiu spėlioti, kodėl taip – dėl to, kad „Paint‘as“?

Ką geriausias fakulteto dėstytojas veikia po darbo? Ar apskritai lieka laisvo laiko? Gal turite receptą, kaip atskirti darbą nuo laisvalaikio?

Impulsyvus atsakymas – žaidžiu kompiuterinius žaidimus. Nors geriau pagalvojęs suprantu, kad tai nėra visai taip. Laisvo laiko lieka, nes jis paprastai kėsinasi suėsti darbo laiką. Ir reikia visomis išgalėmis priešintis, kad taip nenutiktų, turiu net naudoti laiko valdymo technikas, kad dirbčiau tiek, kiek reikia.

Nuo darbo likusį laiką skirstyčiau taip – į šeimos laiką ir visiškai savo laiką. Ir dabar paprasčiausia atskirti šeimos ir darbo laiką. Toks nespecifinis receptas būtų – pats sau pasakiau, kad jei yra šeimos laikas, tai neturiu įsijungti kompiuterio tuo metu ir sakyti, kad dar kažką turiu padirbti. Pradžioje to reikėjo mokytis ir pirmiausia išmokti suprasti, kad to reikia, o dabar tai yra lengva, tuo labiau kad šeima lengvai tą laiką pasiima.

O visiškai savo laiku – pirmiausia tai, kas yra lengvai suvalgoma, nereikalauja pastangų ir yra malonu – tai kompiuteriniai žaidimai. Daug mano laiko yra surijęs „Team Fortress 2“, „Cookie Clicker“ ir net visiškai beprasmis „Spider Solitaire“ dėliojimas. Dabar juos esu suginęs į labai mažą laiko atkarpėlę, kad jie nevalgytų prasmingo laiko. Kitą laiką skiriu ten, kur reikia labiau pasistengti, bet gaunu ir gilesnį malonumą – dabar mokausi groti pianinu. Nors pavasario karantino metu buvau papiktnaudžiavęs tuo taip, kad po to kelis mėnesius nebegalėjau prie jo prieiti. O dar rudenį man padovanojo ukulėlę, tai gabaliuką laiko nugnybia ir ji. Eilėje laukia lūpinė armonikėlė, norėčiau ir bosinės gitaros, elektrinės gitaros, bet tam viskam jau ir nebeužtenka laiko.

Dar vienas dalykas – grįžau prie filmų žiūrėjimo. Kažkada tuo irgi buvau persisotinęs – parsinešiau „Dogvilį“, bet taip ir nepajėgiau – nuolatinis nuovargis po darbo ir nesinori užsikrauti nelengvais ir ne visai malonumais. Bet poreikis išžiūrėti visus filmus liko, tai dabar grįžtu lengvesniais keliais – Miyazaki, truputis Hitchcocko, žiūrėk ir vėl galėsiu grįžti prie von Triero ir „Dogmos“. Tiesa, čia reikėtų pasakyti, kad į šeimos laiką įeina ir serialų žiūrėjimas – „Draugai“, „Didžiojo sprogimo teorija“, dabar ir „Gilmoro mergaitės“. Na, ir muzika – laiko jai daug nelieka, bet po truputį studijuoju džiazo standartus ir bandau įveikti septintą dešimtmetį, ką buvau jame praleidęs: „Who“, „Creams“, „Kinks“, „The Isley Brothers“ bei „Motown“ hitai.

Kuo dabartiniai studentai skiriasi nuo jūsų kartos studentų?

Iš pirmo žvilgsnio – niekuo. Truputį pagalvojus – labiausiai skiriasi galimybės: galimybė daug visko ir greitai sužinoti – internetas. Mano kartoje geros knygos buvo retenybė, norint muzikos įrašus surasti ir net sužinoti apie juos, reikėdavo rasti išmanantį žmogų ir tokiam būti buvo garbė. Jei norėdavai pataisyti bosinę gitarą – vėlgi turėdavai rasti išmanantį žmogų, kuris paaiškintų kaip. O dabar visa tai gali pats. Taip pat galimybė keliauti, nors kol kas visi turi tupėti namuose užsidarę kaip niekada. Bet vis viena lieka internetas.

Aišku, vyresniems gal reikėtų pratintis prie minties, kad jei žmogus fiziškai nepasiekiamas, jis lengvai pasiekiamas internetiniais susirašinėjimais – ir iš tikrųjų visas fakultetas teoriškai sėdi viename dideliame chat‘e, tik to dar nesupranta. Jaunesniems tai gal labiau įprasta, nors nesu užtikrintas, reikėtų dar pasiklausinėti.

Bet kuriuo atveju dabartiniai studentai turi daugiau galimybių save realizuoti, bet tai priklauso nuo žmogaus – tiek mūsų laikais būdavo tokių, kurie nusibelsdavo į tolimesnius pasaulio užkampius, tiek dabar greičiausiai yra tokių, kuriems užtenka paprasto ramaus gyvenimo. Ko gero, panašumų tarp kartų yra daugiau nei skirtumų – tas pats uždavinys – kaip atrasti save, ką aš turėčiau veikti, kas man yra geriausia.

Ką patartumėte ir ko palinkėtumėte būsimiems studentams?

Kažkada norėjau būti guru, bet įsitikinau, kad žmonės patys suranda savo kelius tikslui pasiekti ir jie dažnai skiriasi nuo mano matymo, bet būna ne mažiau sėkmingi. Geriau pagalvojęs, prisiminiau, kad vienas tokių naudingesnių patarimų yra toks: žinojimo ant lėkštutės niekas neatneš. Nors universitetas ir suteikia vartus į žinojimą, kursai tėra viso labo tam tikras gidas po žinių saugyklą – štai yra tokio tipo žinojimas ir jis yra apie tai, o ten kitokio tipo žinojimas ir jis yra apie tai. Kad tikrai kažką žinočiau – reikia pasiimti pačiam. Ir tam reikia skaityti ir domėtis. Ir kuo daugiau skaitai – tuo daugiau žinai. Tuo labiau kad priėjimas prie informacijos šiais laikais itin lengvas, tik reikia susirasti gerą gidą, kuris toje jūroje padėtų susigaudyti. Ir tokiu gidu gali būti tiek universiteto dėstytojai, tiek kiti šaltiniai. Svarbu tik nelaukti, kad viskas bus sukrauta į galvą studijų metu – reikia aktyviai pasiimti ir pačiam. Todėl labiausiai linkėčiau atrasti save, kas tikrai įdomu ir prasminga, koks žinojimas, mokėjimas, veikla suteiktų man daugiausia pilnatvės ir prasmės.