Vilniaus universiteto profesoriui habil. dr. Juozui Vidmančiui Vaitkui šių metų kovo mėnesį sukako 70 metų. Garbingo jubiliejaus proga mes nusprendėme pakalbinti šį ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje gerai žinomą mokslininką. J. V. Vaitkus maloniai sutiko papasakoti apie savo darbus Vilniaus universitete ir užsienio mokslo centruose, išsakyti nuomonę apie Lietuvos mokslo galimybes ir perspektyvas.

Jums teko du kartus – ir sovietmečiu, ir jau po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo – būti Vilniaus universiteto prorektoriumi, atsakingu už mokslą. Ar galėtumėte palyginti šias dvi patirtis? Ar Jūsų uždaviniai buvo skirtingi, ar panašūs?

Uždaviniai skyrėsi. Sovietmečiu buvo siekiama palaikyti glaudų mokslo ir pramonės ryšį. Veikė sistema, kai įvairios žinybos, institucijos ar gamyklos pateikdavo problemas, kurias reikėdavo spręsti. Šias problemas nagrinėdavo mokslininkai, jų sprendimas tapdavo tyrimų dalimi. Tam dirbo gana didelis aparatas, kuris prisidėdavo prie visų vadinamųjų ūkiskaitinių darbų organizavimo. Tai buvo labai aktyvi veikla. Anuomet universitete netgi buvo du prorektoriai, atsakingi už mokslo sritį. Aš buvau prorektorius, kuruojantis mokslinių tyrimų dalį ir informacines technologijas. Tačiau kartu dirbo ir prorektorius Jonas Grigonis, kuris buvo atsakingas už doktorantūros, bibliotekos reikalus, kuravo visus tarptautinius ryšius. Atkūrus nepriklausomybę viskas pasikeitė. Atsakomybė už mokslinės veiklos organizavimą atiteko katedroms. Mokslo reikalų prorektoriaus žinioje atsirado daugiau bendrųjų universiteto reikalų, tiksliau, abiejų mokslo prorektorių funkcijos susijungė į vieną pareigybę, o mokslinių tyrimų dalies aparato funkcijas perėmė nedidukas Mokslo skyrius.

Su Jūsų vardu siejamas VU Taikomųjų mokslų instituto įsteigimas. Kas lėmė būtinybę steigti tokį institutą ir ar lengva buvo tai padaryti?

Dar nuo sovietmečio universitetas buvo milžiniškas taikomųjų mokslų centras. Šioje srityje dirbo šimtai darbuotojų – mokslininkų, inžinierių, technikų, laborantų (iš viso maždaug 500 darbo vietų). Didžioji dalis šių darbo vietų išsilaikė iš ūkiskaitinių darbų, vykdomų bendradarbiaujant su įvairiais visos Sovietų Sąjungos mokslo ir technologijų centrais. Lietuvai atkūrus nepriklausomybę, staiga iškilo problema – šis universiteto mokslo potencialas prarado savo finansavimo gijas, reikėjo galvoti apie tai, kaip jį sutelkti naujiems uždaviniams spręsti. Tuo metu ir atsirado mūsų Fizikos fakulteto Puslaidininkių katedros, kuri savo laiku buvo didžiausia Sovietų Sąjungos aukštojo ir specialaus vidurinio mokslo sistemoje, iniciatyva (kartu su Radiofizikos katedros ūkiskaitiniais padaliniais) suvienyti visus tuos etatus įvairiems taikomiesiems darbams. Tai buvo racionaliau, negu bandyti kiekvienam išgyventi atskirai. Todėl buvo įkurtas Taikomųjų mokslų institutas, į kurį įsitraukė ne tik fizikų, bet ir matematikų, medikų, chemikų mokslinės grupės. Tuo metu buvo diskutuojama ir galvojama apie tai, kuo universiteto mokslininkai gali padėti įvairioms besikuriančioms ar kovojančioms dėl išlikimo gamykloms ir įmonėms. Tačiau po poros metų mokslo politika Lietuvoje pasikeitė. Buvo paskelbta, kad kiekvienas institutas turi užsiimti fundamentiniais darbais ir kad tie darbai yra svarbesni už taikomuosius. Tuo metu buvo perorganizuotas institutas – į jo sudėtį įtraukta ir Puslaidininkių fizikos probleminė laboratorija, kuri vykdė daug fundamentinių darbų (kartu vykdė ir taikomuosius darbus). Institutas pavadintas Medžiagotyros ir taikomųjų mokslų institutu. 2008 m. jam vėl grąžintas ankstesnis Taikomųjų mokslų instituto vardas.

Jūs aktyviai bendradarbiaujate su Glazgo universitetu. Kaip vertinate šią savo patirtį?

Aš bendradarbiauju su Glazgo universitetu kaip vizituojantis profesorius. Noriu pabrėžti, kad mūsų – Vilniaus universitete – sukaupta patirtis yra įdomi Europai. Dar sovietmečiu mes dirbome su didžiausiais ir svarbiausiais puslankių technologijų centrais, bet europinių programų organizatoriai anksčiau labai nepatikliai žiūrėjo į Rytų šalių – taip pat ir mūsų universiteto – patirtį. Tačiau vienoje tarptautinėje konferencijoje pavyko papasakoti, kokioje srityje mes esame pasiekę svarbių rezultatų. Po to į Vilnių atvažiavo profesorius Kenas Smithas, vienos europinės programos vadovas, kuris jau bendradarbiavo su Lietuvos mokslininkais puslaidininkių elektronikos srityje. Įsigilinęs į mūsų laimėjimus jis pripažino, kad jie verti dėmesio. Profesoriaus kvietimu mes skaitėme pranešimus žymiausiuose Didžiosios Britanijos mokslo centruose, po jų prasidėjo ir mano bendradarbiavimas su Glazgo universitetu, nes Karališkoji draugija paskyrė grantą, kurio vykdyti aš ir atvažiavau į tą universitetą. Labai greitai supratau, kad kartais su kolegomis ten neįmanoma susišnekėti, nes jiems trūksta tam tikrų naujausių mokslo žinių medžiagų srityje. Teko perskaityti jiems paskaitų ciklą. Praėjus pusmečiui po šio vizito gavau kvietimą tapti Glazgo universiteto vizituojančiu profesoriumi. Dabar kas treji metai jie vertina mano indėlį į jų universiteto darbą ir sprendžia, ar pratęsti mano įgaliojimus naujai kadencijai, ar ne. Šiuo metu esu išrinktas Glazgo universiteto vizituojančiu profesoriumi jau ketvirtai kadencijai iš eilės.

Jūsų stažuočių ir darbo geografija yra labai plati – nuo Rusijos ir Vokietijos iki JAV ir Japonijos. Kurioje šalyje darbas Jums įsiminė labiausiai?

Labai reikšminga ateičiai buvo stažuotė SSRS MA Fizikos institute, Nobelio premijos laureato Nikolajaus Basovo laboratorijoje. Dėl to jau 1966 m. sukonstravome Lietuvoje pirmąjį lazerį, kuris tarnaudamas puslaidininkių tyrimams „atvėrė gausybės ragą“, lėmusį mūsų darbų pripažinimą pasaulyje.

Ta plati geografija kaip tik atsirado dėl tos priežasties, kad darbai, kuriuos mes vykdome Vilniaus universitete, patraukė kitų mokslo centrų skirtinguose pasaulio šalyse dėmesį. Pavyzdžiui, Vokietijoje, Berlyno konferencijoje, vieną kartą paskelbėme, kaip galima paspartinti šviesos atsaką, t. y. puslaidininkių reakciją į šviesą. Kitą dieną gavau kvietimą padaryti apie tai pranešimą Australijoje. Labai apsidžiaugiau tuo kvietimu, nes nuvažiuoti iki Australijos nėra taip paprasta. Taip pat maloniai nustebino kvietėjų suvokimas, kokia tai kelionė – pakeliui jie man pasiūlė net dvi dienas praleisti Singapūre, iš jų vieną dieną apmokėjo man taksi, kad galėčiau susipažinti su šia šalimi.

Kita išskirtinė ir įdomi kelionė buvo į Japoniją. Vienas buvęs mano doktorantas Saulius Juodkazis labai gerai užsirekomendavo šioje šalyje ir todėl jie nusprendė pasikviesti bendradarbiauti ir jo vadovą. Kelionė pasiteisino, nes pavyko atrasti visiškai naujo tipo medžiagas, kurios anksčiau buvo nurašytos kaip nereikalingos. Tiksliau, japonams tos medžiagos buvo reikalingos tam tikroms technologinėms teorijoms patikrinti. Atvažiavęs į Japoniją aš pasakiau, kad man tos medžiagos yra įdomios. Dirbant su jomis pavyko sukurti visiškai naujus radiacijai atsparius detektorius. Iš tiesų tai buvo pirmieji darbai, kurie parodė, kad pusiau izoliuojantis galio nitridas yra labai perspektyvus. Vėliau tai buvo pripažinta ir pasaulinėje puslaidininkių konferencijoje, kuri vyko JAV.

Jūs taip pat dirbate CERN‘e (Europos branduolinių tyrimų laboratorija). Ar galėtumėte kiek plačiau papasakoti apie savo darbą ten?

Patekti į CERN‘ą man padėjo tai, kad tuomet jau buvau vizituojantis Glazgo universiteto profesorius, nes, kaip ir sakiau, anksčiau į mokslininkus iš buvusių sovietinių respublikų buvo žiūrima nepatikliai. CERN‘e vyko diskusija apie tai, kad reikės modernizuoti Didįjį hadronų priešpriešinių srautų greitintuvą, kuris tuo metu dar nebuvo paleistas. Jau tada buvo suprantama, kad praėjus penkeriems metams po prietaiso paleidimo jame reikės padaryti radikalius pakeitimus. Tam tikslui buvo kuriama komanda, ir per programos vadovybės rinkimus slaptu balsavimu aš buvau išrinktas vienos iš tyrimų linijos koordinatoriumi. Kai reikėjo oficialiai įrašyti, kuriai mokslo įstaigai atstovauju, paprašiau, kad būtų nurodytas ne Glazgo, o Vilniaus universitetas. Taip prasidėjo oficialus VU dalyvavimas CERN‘o modernizavimo programoje. Be to, šiuo metu Vilniaus universitetas ir jo mokslininkai yra įtraukti į naują prestižinį darbą – esame pakviesti sukurti alternatyvią radiacijos sistemą visame CERN‘e.

Kaip Jūs galėtumėte įvertinti Lietuvos mokslo pažangą? Su kokiomis problemomis susiduria Lietuvos mokslas ir mūsų mokslininkai, kaip tos problemos galėtų būti išspręstos?

Tai labai plati tema. Mano manymu, pirmiausia yra nemažai vadybinių problemų. Ko gero, jos – esminės, nes Lietuvoje nėra suvokimo, kam reikalingas mokslas. Visur skelbiamas šūkis, kad „rinka viską sureguliuos“. Kitose valstybėse geriau suprantama, kaip reikia veikti – tikslingai orientuojamasi į tai, kad valstybės resursai turi būti panaudojami tomis kryptimis, kurios realiai prisidės prie gamybinio ir pramoninio šalies potencialo stiprinimo. Be to, veikia aiškios programos, įsitraukia fondai, remiantys fundamentinius tyrimus. Lietuvoje aš tokių dalykų nematau.

Kita vertus, ir didelė dalis to, ką mes buvome padarę taikomojo mokslo srityje, buvo atmesta kaip nereikalingi dalykai. Pavyzdžiui, siūlėme Lietuvos pasienyje įrengti termovizorių sistemą, nes buvome tam visiškai pasirengę – pas mus veikė mikroelektronikos linija tokio pobūdžio kamerų gamybai. Šios technologijos buvo kuriamos sovietinei kosminei programai ir sėkmingai joje išbandytos. Pasiūlėme šiuos sukurtus prietaisus sienos apsaugai, bet tada mūsų įdirbio neprireikė, o šiandien džiaugiamasi, kad pagaliau nusipirkti termovizoriai, pagaminti kitoje šalyje. Manau, kad jei Lietuva būtų pati pradėjusi gaminti tuos prietaisus, tai galėjo būti labai reikšmingas mokslo indėlis į Lietuvos pramonę.

Deja, pas mus vis dar daugiau kalbama, nei daroma. Aš labai norėčiau, kad Lietuvos valdžia pradėtų kreipti dėmesį ne į tuos, kurie šneka, o į tuos, kurie yra ką nors reikšmingo padarę mokslo srityje. Jeigu viską pradėtų organizuoti tie, kurie žino, ką galima padaryti ir ko reikia tam tikslui pasiekti, viskas būtų kitaip.