Paskatinti Seimo pirmininkės Irenos Degutienės sveikinimų ir premjerinio spektaklio „(Pri)pučiamas“ sėkmės, Kinetinės trupės nariai ruošiasi į turnė po Daniją ir Kanadą. Trupės režisierius Andrius Pulkauninkas sutiko pasidalyti ateities perspektyvomis ir XII teatrų forumo organizavimo planais.
Sveikinu sėkmingos premjeros proga. Iš tiesų tai brandus ir solidus spektaklis, atstovaujantis Vilniaus universiteto jaunajai kartai, atspindintis nūdienos aktualijas. Kokia tolimesnė šio spektaklio rodymo trajektorija?
Tai sudėtingas ir nestandartinis spektaklis, malonu, kad jį teigiamai įvertino žiūrovai, ganėtinai išlepinti komercinių spektaklių. Tai bendras visos mūsų teatro trupės darbas, ne tik aš, kaip režisierius, bet ir kiekvienas studentas įnešė savo kūrybos, nuoširdumo ir idėjų dalį. J. Kanapickaitės sukurti kostiumai padėjo įgyvendinti idėją ir atskleisti spektaklio vizualiąją pusę. Dabar šis spektaklis ruošiamas užsienio auditorijai – balandžio viduryje jis bus rodomas Kanadoje.
Jei jau prakalbome apie užsienio gastroles, gal galėtumėte pakomentuoti plačiau?
Balandžio 13–15 d. „Quengafest“ festivalyje Arhuso mieste (Danija) buvo rodomas spektaklis „Aš jus visus labai myliu/mėgstu“. Tai senesnis mūsų trupės darbas, bendradarbiavimo su Arhuso universitetu projekto dalis. Pats projektas apima bendras kūrybines dirbtuves, diskusijas šiuolaikinio scenos meno ateities klausimais. Spektaklis yra tik viena iš priemonių postdraminiam teatrui pristatyti.
Balandžio 19 d. vykome į festivalį Kanadoje, kur greta Monrealio esančiame universiteto miestelyje rodėme spektaklį „(Pri)pučiamas“, taip pat rengėme kūrybines dirbtuves, bendrame projekte su kanadiečiais kūrėme savo naujojo teatro viziją ir atstovavome Vilniaus universitetui. Kadangi spektaklio tema yra emigracija, labai įdomu, kaip į tai žiūrima šalyje, kurios visa istorija yra emigrantų istorija. Tai man siejasi su Kolumbijoje rodytu mūsų projektu „Ginochondrija“, kuris kalbėjo apie mačo kultūrą, pabrėžtiną maskulinizmą ir kaip tai suvokiama šalyje, kuri stereotipiškai laikoma mačo kultūros įkvėpėja.
Pirmąją gegužės savaitę vyks XII teatrų forumas. Koks jūsų vaidmuo jame?
Teatrų forume visada dalyvaudavome kaip dalyviai, bet dabar kartu su VGTU teatro studija „Palėpė“ ir VU teatro dramos trupe „Minimum“ esame vieni iš organizatorių.
Tokį sprendimą lėmė keletas pokyčių festivalio organizacinėje struktūroje. Visų pirma, VGTU teatro studija „Palėpė“ įgavo didelį tarptautinį pripažinimą ir jos režisierius Olegas Kesminas tapo Pasaulinės teatrų asociacijos tarybos nariu, tai savaime pakėlė organizatorių prestižą tarptautiniu mastu. VGTU kvietimas bendradarbiauti organizuojant festivalį bendromis VU ir VGTU jėgomis veiksmingesnis nei atskirų festivalių konkurencija. Prie organizacijos labai prisideda Universitetų teatrų asociacijos prezidentas Atas Žvirblys.
Dabartinis forumas turėtų nustebinti žiūrovus stipriomis trupėmis, ryškiomis akcijomis ir bendradarbiavimo projektais.
Lapkričio mėnesį stebinote Vilniaus gyventojus lauko akcijomis. Ar pavasarį ši tradicija bus atnaujinta?
Manau, jau gegužę vėl grįšime į miesto gatves provokuodami ir stebindami lauko pasirodymais. Gegužės 14 d. planuojame dalyvauti renginyje Rumšiškėse su lauko pasirodymų programa. Tai tampa reikšminga teatro dalimi ne tik žiūrovų, bet ir pačių teatro dalyvių ugdymo požiūriu, kuriant demokratišką tolerantišką visuomenę, nebijančią iššūkių, kitokių žmonių, gebančią ne tik bambėti dėl šilumos kainų, bet ir pasijuokti iš savęs. Šios gatvės akcijos – tai savotiškas visuomenės tikrinimo būdas „duodant valgyti karčias realybės piliules, apibarstytas cukrumi“ ir išlaisvinančias nuo paranojiškumo ir sustabarėjimo, nes teatras ir yra gyvas savo improvizacijomis ir pasaulio parodijomis. Mat drama atsiranda iš komedijos, o komedija yra visa, kas mus supa, tik mes nesugebame to įžvelgti.
Komentarų nėra. Būk pirmas!