Vilniaus universiteto bibliotekos Baltojoje salėje atidaryta paroda „Žymiam gamtininkui, Vilniaus universiteto profesoriui Stanislovui Bonifacui Jundzilui – 250“. Tai tarptautinės konferencijos „Gamtos mokslai XIX a. pradžioje, jų raida ir sąsajos su šiandiena“ programos dalis. Šie renginiai vyko gegužės 5 d. – S. B. Jundzilo 250-ųjų gimimo metinių (gegužės 6 d.) išvakarėse. Paroda veiks iki birželio 17 d.
S. B. Jundzilas (Stanisław Bonifacy Jundziłł, 1761–1847) – mokslininkas gamtininkas, filosofas, publicistas, Vilniaus universiteto profesorius (1802), vienas iškiliausių botanikų, savo darbais išgarsinęs Lietuvą Europoje ir pasaulyje.
Per parodos atidarymą kalbėjęs VU rektorius akad. Benediktas Juodka pabrėžė, kad simboliška tai, jog senojo Vilniaus universiteto profesoriaus S. B. Jundzilo jubiliejus minimas senosiose istorinėse universiteto patalpose, kur saugomos ir eksponuojamos senosios knygos ir rankraščiai. O VU bibliotekos direktorė informacinei ir kultūros paveldo veiklai dr. Marija Prokopčik pasidžiaugė draugiškais bibliotekos ir VU Botanikos sodo ryšiais, gražiu bendradarbiavimu ir pakvietė konferencijos dalyvius ir bibliotekos svečius apžiūrėti parodą, tarsi pasivaikščioti po profesoriaus S. B. Jundzilo gyvenimo sodą.
Parodoje daugiausia dėmesio skiriama S. B. Jundzilo mokslinei ir pedagoginei veiklai Vilniaus universitete. Apžvelgiamas Gamtos istorijos katedros įkūrimas: 1781 m. Vilniaus universitete įsteigtas Fizinių mokslų fakultetas (Collegium physicum), jame įkurta ir minėtoji Gamtos istorijos katedra (Historiae naturalis), į kurios mokymo planą įėjo mineralogija, zoologija ir botanika. Katedros įkūrimas skatino sieti mokslą su praktika, krašto ekonominiais poreikiais. Buvo kaupiamos įvairiausios mineralų, uolienų, fosilijų kolekcijos, augalų rinkiniai, tiriama gyvūnija, organizuojamos ekspedicijos, tiriančios krašto išteklius. Šiose srityse pasižymėjo XVIII a. pabaigoje – XIX a. pirmojoje pusėje Gamtos istorijos katedroje dirbę Europoje garsūs mokslininkai S. B. Jundzilo pirmtakai: prof. Žanas Emanuelis Žiliberas (nuo 1781 m. VU Gamtos istorijos katedros profesorius; tais pačiais metais įkūrė VU Botanikos sodą) ir prof. Georgas Forsteris (1784–1787 m. vadovavo katedrai ir Botanikos sodui, papildė sodo augalų ir sėklų kolekciją, tyrinėjo Vilniaus ir apylinkių florą ir fauną). Jo mineralogijos, botanikos ir zoologijos paskaitų 1787 m. klausė ir S. B. Jundzilas.
Edukacinė komisija S. B. Jundzilą į Gamtos istorijos katedrą dirbti viceprofesoriumi pakvietė 1792 m. ir greitai suteikė galimybę tobulintis užsienyje gamtos mokslų srityje. S. B. Jundzilas tuo metu jau buvo žinomas gamtininkas, dėstė gamtos mokslus Vilniaus pijorų mokykloje. Grįžęs iš užsienio kelionių, jis universitete skaitė gamtos istorijos, mineralogijos, zoologijos ir botanikos kursus. Šį laikotarpį iliustruoja rankraštinis 1810 m. universiteto darbuotojų abėcėlinis aprašas rusų ir lenkų kalbomis „Формулярные списки правленiя Императорскаго Виленскаго Университета и Секректарей 1810 года“, spausdinta vieša paskaita „Mineraloginis-geografinis kraštų, kuriuose randama rūda, aprašymas ir apie jos metinį iškasimo kiekį“ apie svarbiausias pasaulio kasyklas, jose išgaunamas iškasenas, skaityta 1798 m. mokslo metų atidarymo proga. 1803 m. „Prospectus lectionum publicarum in Alma Universitete at Academia Vilnensi…“ paskelbta nauja gamtos mokslų dėstymo programa, kurioje S. B. Jundzilas augalų fiziologiją išskyrė iš bendrosios botanikos ir taip pradėjo atskirą botanikos mokslo šaką.
Atskiras stendas skirtas svarbiausiems S. B. Jundzilo veikalams, parašytiems remiantis botaniniais tyrimais: „Opisanie roślin w prowincyi W.X.L. naturalnie rosnących według układu Linneusz“ (Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės provincijos natūraliai augančių augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą), 1791, ir „Opisanie roslin Litewskich według układu Linneusza“ (Lietuvos augalų aprašymas pagal Linėjaus sistemą), 1811. Tai buvo ir mokymo priemonė, ir mokslo veikalas, supažindinantis kitus Europos botanikus su Lietuvoje augančių augalų rūšimis, o mums pasakantis, kokios augalų rūšys augo Vilniaus apylinkėse daugiau kaip prieš du šimtus metų. Kiti darbai: „Początki botaniki“ (Botanikos pradmenys), 1804, 1818, 1829 – 2 dalių botanikos vadovėlis, apimantis augalų fiziologiją ir morfologiją; pirmasis Lietuvoje išleistas veikalas naudingiems augalams pažinti „Botanika stosowna…“ (Taikomoji botanika…), 1799.
Parodoje vietos skirta ir profesoriaus darbams geologijos, mineralogijos, zoologijos srityse. Eksponuojama medžiaga apie naudingų išteklių paieškas, stende yra jo raportas apie durpių ieškojimą Vilniaus ir Minsko gubernijose (1799), kuriame gana smulkiai aprašoma darbų eiga, analizuojami durpynų eksploatavimo klausimai. Vadovėlyje universiteto studentams „Zoologia krótko zebrana“ (Trumpoji zoologija, 3 d.), 1807, 1825, aprašomi žinduoliai, paukščiai, ropliai ir žuvys, vabzdžiai ir kirmėlės. Šiame veikale S. B. Jundzilas pabrėžė žmogaus ir žinduolių kūno sandaros panašumą.
Ypač didelį darbą S. B. Jundzilas atliko pertvarkydamas ir išplėsdamas universiteto Botanikos sodą. S. B. Jundzilo iniciatyva 1799 m. pradėtas Botanikos sodo reorganizavimas. 1799 m. gegužės 31 d. susirinko dar viena komisija (J. Mickevičius, P. Smuglevičius, M. Šulcas ir S. B. Jundzilas), kuri aptarė augalų perkėlimą iš kolegijos kiemo Pilies gatvėje į Sereikiškes ir naujų oranžerijų statybos klausimus – tai rodo eksponuojamas šios komisijos surašytas rankraštinis dokumentas. Taip pat rodomas S. B. Jundzilo 1807 m. pasiūlyto universiteto Botanikos sodo įstatų projekto rankraštis.
S. B. Jundzilui vadovaujant, Botanikos sodas 1802 m. pradėjo leisti sodo augalų sąrašus „Index Plantarum“. Pirmajame spausdintame augalų kataloge išvardytos 1072 augalų, auginamų sode, rūšys. Iš Vilniaus į kitus kraštus buvo siunčiami čia užauginti augalai arba sėklos. Sėklų mainams buvo leidžiami sėklų sąrašai – „Index Seminum“. Šiuos leidinius taip pat galima pamatyti parodoje. Profesorius palaikė ryšius su geriausiais daugelio kraštų botanikos sodais, medelynais, privačiais asmenimis ir mokslininkais, susirašinėjo ir keitėsi augalų kolekcijomis. Vienas jų – Willibaldas Besseris (1784–1842) – vokiečių botanikas, spaudoje rašęs apie Lietuvos florą. W. Besseris savo 1814 m. atrastą erškėtį S. B. Jundzilo garbei pavadino jo vardu – Rosa jundzillii Besser. Eksponuojamas W. Besserio į Vilnių atsiųstų augalų ir jų sėklų sąrašas (1818).
Botanikos sodas ir jo augalų kolekcijos buvo svarbios ir nepakeičiamos tiek moksliniams tyrimams, tiek studijų organizavimui. Akademinių dalykų dėstymas buvo siejamas su praktikos darbais, kurių metu studentai galėdavo geriau pažinti paukščius, augalus, stebėdami juos gyvojoje gamtoje, Botanikos sode ar Gamtos mokslų kabinete. VU bibliotekos Rankraščių skyriaus fonduose saugomas nežinomo autoriaus herbaras „Plantae Cryptogamicae in Agro Vilnensi Collectae. Autorius A. R. B. m.“ (kriptogaminis reiškia slaptalytis augalas, jie neturi žiedų, kaip antai samanos, dumbliai, asiūkliai, paparčiai, kerpės, grybai), taip pat trys biologinio piešimo pavyzdžiai – augalų lapai, atlikti rašalu ir akvarele. Biologinis piešimas buvo ir tebėra svarbi botanikų mokymo proceso dalis. Greta jų – prof. S. B. Jundzilo rašyti botanikos ir zoologijos egzaminų lapeliai.
Didelį lankytojų susidomėjimą sukėlė reta S. B. Jundzilo ir F. Jurevičiaus knyga „Opisy przedmiotow historyi naturalney…“ (Įvairių gamtos istorijos dalykų aprašymai…), 1820. Tai gamtos istorijos darbas, susidedantis iš 6 dalių, iliustruotas augalų, moliuskų, roplių, vabzdžių, paukščių, žinduolių graviūromis, kurių kontūrai spalvinti ranka. Idėja paimta iš vokiečių leidėjo F. J. Bertucho veikalo „Bilderbuch für Kinder“, kuris buvo leidžiamas kelis dešimtmečius nuo 1790 iki 1830 m. Tėvai ir mokytojai mokė iš jos vaikus gamtos istorijos. Profesorius taip pat daug nuveikė populiarindamas mokslo žinias, skelbdamas straipsnius to meto periodinėje spaudoje, ypač 1805 m. pradėtame leisti žurnale „Dziennik Wilenski“, kurį S. B. Jundzilas redagavo kartu su kitais universiteto profesoriais.
Ekspoziciją pagyvina meno darbai: Juozapo Peškos piešinys „Sereikiškėse“, 1794, ir akvarelė „Sereikiškės“, 1808; Antano Oleščinskio sukurtas S. B. Jundzilo portretas iš J. K. Vilčinskio „Vilniaus albumo“, 1850; Juozo Čechavičiaus daryta Pilies kalno ir Botanikos sodo Vilniuje nuotrauka; XIX a. pradžios Vilniaus miesto planas; Karolio Račinskio litografija „Bernardinų sodas“, 1835; architekto, VU auklėtinio Tomo Tišeckio 1827 m. kurto postamento, ant kurio turėjo stovėti Karlo Linėjaus biustas VU Botanikos sode, projektas (tušas, plunksna, akvarelė).
Istorinių įvykių verpetuose VU herbariumas neteko S. B. Jundzilo surinktos floristinės kolekcijos, bet yra eksponuojama XVIII a. herbaro lapas iš prof. Ž. E. Žilibero rinkinių (VU Mokslo muziejaus fondai) ir herbarai iš VU Gamtos mokslų fakulteto istorinio Herbariumo rinkinių.
Paroda parengta iš VU bibliotekos Grafikos kabineto, Retų spaudinių, Rankraščių ir Knygų saugojimo skyrių fondų. Eksponatus parodai maloniai paskolino ir VU Mokslo muziejus bei Gamtos mokslų fakulteto Herbariumas.
Komentarų nėra. Būk pirmas!