Vilniaus universitetas suteikė garbės daktaro vardus dar dviem iškiliems mokslininkams. Gegužės 10 d. iškilmingoje ceremonijoje šie vardai buvo suteikti skandinavistui profesoriui Jurijui Kuzmenko ir filosofui profesoriui Algiui Mickunui.
J. Kuzmenko: „VU garbės daktaro vardas – ir džiaugsmas, ir iššūkis“
Pristatydamas Berlyno Humboldtų universiteto profesorių emeritą, Rusijos mokslų akademijos, Sankt Peterburgo valstybinio universiteto profesorių J. Kuzmenko VU Filologijos fakulteto dekanas dr. Antanas Smetona pažymėjo, kad inauguruojamasis garbės daktaras daug padėjo prieš dvidešimt metų Vilniaus universitete įkuriant Skandinavistikos katedrą ir buvo vienas iš kviestinių ekspertų, kurie dirbo rengiant pirmąsias skandinavų filologijos specialybės programas. „Vienoje senovės islandų giesmėje sakoma, kad runas, magiškų galių turinčius senovės skandinavų rašmenis, sukūrė dievai asai, o jas nudažė vyriausiasis iš jų – Odinas. Tai vyko mitologiniame skandinavų pasaulyje, o į Lietuvą runas atvežė profesorius J. Kuzmenko, visoms mūsų skandinavistų kartoms skaitęs runologijos įvadą. Matyt, jis tai darė ne be senųjų skandinavų dievų palaiminimo, nes skandinavistika tapo viena patraukliausių specialybių Filologijos fakultete“, – sakė A. Smetona.
J. Kuzmenko nepraranda ryšio su Vilniaus universitetu ir šiandien. A. Smetona pabrėžė, kad šiuo metu J. Kuzmenko vadovauja Vilniaus universitete rašomai daktaro disertacijai apie senųjų skandinavų ir keltų kultūrinius kontaktus. Filologijos fakulteto dekanas paliudijo, kad inauguruojamo garbės daktaro mokslinių interesų laukas yra labai platus ir apima istorinę fonologiją, istorinę gramatiką, dialektologiją, runologiją, kalbų tipologiją, kalbotyros istoriją, kalbų kontaktus ir senųjų kalbų paminklų studijas.
Pats J. Kuzmenko pažymėjo, kad jam yra didžiulė garbė gauti Vilniaus universiteto – vienos seniausių Europos aukštųjų mokyklų – garbės daktaro vardą. „Esu truputį pasimetęs – viena vertus, labai džiaugiuosi ir jaučiuosi pamalonintas, o kita vertus, suprantu, kad man tai yra ir didelis iššūkis. Tai reiškia, kad dabar aš turiu įdėti daug daugiau pastangų į savo tyrimus, vykdomus kartu su Vilniaus universiteto mokslininkais, ir stengtis dažniau atvažiuoti skaityti paskaitų šiame universitete“, – sakė J. Kuzmenko. Kartu jis pabrėžė, kad vertina šį garbingą vardą kaip aukštą įvertinimą, skirtą ne tik jam, bet ir jo mokytojui – žinomam rusų skandinavistui Michailui Steblinui-Kamenskiui.
Daug šiltų žodžių savo kalboje J. Kuzmenko skyrė ir Lietuvai. Pasak jo, dar sovietmečiu jį labai nustebino Vilniaus universiteto studentai, kurie žinių troškimu ir domėjimusi Skandinavijos regiono kalbomis skyrėsi net nuo Sankt Peterburgo (tuometinio Leningrado) studentų. J. Kuzmenko sužavėjo ir lietuvių kalba, kuri yra labai svarbi tiems, kas tyrinėja indoeuropiečių prokalbę. Jis net bandė mokytis lietuvių kalbos ir nors, paties teigimu, ši patirtis buvo ne visai sėkminga, tardamas padėkos žodžius už suteiktą garbės daktaro vardą prakalbo ir lietuviškai.
A. Mickunas: „Mokytojas turi padėti pakilti kitiems“
JAV Ohajo universiteto profesorius A. Mickunas yra gerai žinomas ne tik Lietuvos mokslo erdvėje, bet ir už jos ribų. Pasak Filosofijos fakulteto dekano doc. dr. Kęstučio Dubniko, šis garsus Lietuvos išeivijos veikėjas jau dvidešimt metų energingai dalyvauja Lietuvos akademiniame gyvenime. „Ypač dideli A. Mickuno nuopelnai Lietuvos kultūrai ir mokslui. Nuo 1990 m. prof. A. Mickunas kasmet skaitė įvairiausio pobūdžio paskaitų kursus Vilniaus, Klaipėdos, Šiaulių, Kauno universitetų studentams, vedė 
seminarus, skaitė paskaitas įvairiose draugijose, mokslo institutuose, „Santaros-Šviesos“ suvažiavimuose, klubuose, konferencijose ir kursuose. Per dvidešimties metų Lietuvos nepriklausomo gyvenimo laikotarpį A. Mickunas išleido net šešias knygas lietuvių kalba, paskelbė per trisdešimt mokslinių straipsnių skirtinguose lietuviškuose leidiniuose. 2007 m. už nuopelnus Lietuvos kultūrai jis apdovanotas respublikine Lietuvos kultūros premija, inicijuota Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus. 2008 m. A. Mickunas tapo Lietuvos mokslų akademijos užsienio nariu“, – sakė K. Dubnikas.
Pasak VU Filosofijos fakulteto dekano, per pastaruosius trisdešimt metų A. Mickunas kaip vizituojantis profesorius skaitė paskaitas beveik visuose žymiausiuose pasaulio universitetuose, be to, jis yra laikomas dideliu fenomenologijos autoritetu ne tik JAV ir Vakarų Europoje, bet ir kitose pasaulio šalyse. Su Vilniaus universitetu A. Mickunas aktyviai bendradarbiauja nuo 1992 m., o nuo 1996 m. reguliariai skaito paskaitų kursus ir veda seminarus VU A. J. Greimo semiotikos ir literatūros teorijos centre, Religijos studijų ir tyrimų centre, Filosofijos ir Filologijos fakultetuose. „Sunku rasti kitą lietuvių išeivį humanitarą, kuris būtų atidavęs tiek jėgų ir energijos dabartinės Lietuvos švietimui kaip profesorius A. Mickunas“, – konstatavo K. Dubnikas.
Pats A. Mickunas pavadino jam suteiktą Vilniaus universiteto garbės daktaro vardą „aukščiausia savo gyvenimo karūna“. Savo kalboje jis daug dėmesio skyrė mokytojo, vartojant šį žodį plačiąja prasme, svarbai visuomenės gyvenime. Filosofas pažymėjo, kad mokytojo uždavinys yra ne tik „pačiam pakilti į aukštybes, bet pirmiausia padėti pakilti kitiems“. „Be mokslo mes neturime nei 
demokratijos, nei atvirumo, nei atsakomybės. Atsiminkime, kad Vakarų civilizacija gimė kartu su filosofija, kuri atsirado kaip mokymo būdas“, – pažymėjo A. Mickunas.
VU garbės daktaro nuomone, istoriškai Vilniaus universiteto sukūrimas turi būti prilyginamas filosofijos mokyklų kūrimui senovės Graikijoje. „Taip pat ir Lietuva, ir Vilnius, ir Vilniaus universitetas tapo Šiaurės Atėnais – švietimo vieta, be kurios Rytų Europa būtų gal dar ilgai skendusi tamsoje“, – sakė A. Mickunas. 
Inauguruojamasis garbės daktaras savo kalboje ypač dėkojo kolegai ir draugui, Vilniaus universiteto profesoriui, filosofui Arvydui Šliogeriui, kuris skatinęs jį aktyviau palaikyti ryšius su Lietuva.
Komentarų nėra. Būk pirmas!