„Nuostabu, kaip žmonės susijungia, užjaučia ir supranta, kad jeigu ukrainiečiai neatlaikys, karas bus ir Europoje, gal ir pasaulyje“, – puikia lietuvių kalba prabyla ukrainietė, Vilniaus universiteto (VU) alumnė Oleksandra Petrauskaitė. Rusijai pradėjus karą prieš Ukrainą ir šalia namų prasidėjus sprogimams, ji kartu su šeima turėjo palikti namus. Ji po kurio laiko su jaunesne sese grįžo į Lietuvą, tėtis liko ginti šalį ir buvo sužeistas, o mama savanoriauja ligoninėje šalia Kyjivo.

Į Lietuvą O. Petrauskaitė atvyko prieš ketverius metus, kur Vilniaus universitete Istorijos fakultete įgijo magistro laipsnį. Tačiau jos ryšis su Lietuva, kaip pati sako, užsimezgė kur kas anksčiau.

„Mano senelis buvo lietuvis. Kažkuriuo momentu, kai studijavau istoriją 4 kurse Kyjivo universitete, pradėjau domėtis Lietuvos istorija dėl savo šaknų. Mane labai sudomino tema apie miško brolius – apie tai parašiau ir savo bakalauro darbą. Mano susidomėjimas tik dar labiau išaugo. Prieš ketverius metus aš pirmą kartą atvykau į Vilnių. Man taip patiko šis miestas, kad nusprendžiau pasilikti čia gyventi. Įstojau į Vilniaus universiteto Istorijos fakultetą ir taip pradėjau čia gyventi“, – pasakoja ukrainietė, studijas baigusi lietuvių kalba.

Vilniaus universiteto (VU) alumnė Oleksandra Petrauskaitė. Asmeninio archyvo nuotr.

Per šį laiką O. Petrauskaitė įsitvirtino ir planavo ateitį Lietuvoje. Vasario 22-ąją ji trumpam sugrįžo į Ukrainą, į gimtąjį miestą prie Kyjivo, atšvęsti sesės gimtadienį, tačiau po dviejų dienų, vasario 24-ąją, vietoje gimtadienio šventės prasidėjo karas. Turėjusi grįžti į Lietuvą vasario 25-ąją, mergina liko Ukrainoje, tačiau sako visiškai nesigailinti tokio sprendimo.

„Buvau su šeima. Manau, jeigu būčiau buvusi Vilniuje, tai morališkai būtų buvę daug sunkiau“, – sako O. Petrauskaitė.

Ketvirtadienį prieš 5 val. Lietuvos laiku O. Petrauskaitė prisimena kaip veikiausiai iš balistinių ir valdomų raketų Rusija pradėjo mėtyti bombas ant miestų.

„Prisimenu, kaip naktį su mama sužinojome skaitydamos naujienas, kas vyksta. Reikėjo priimti sprendimą, ką daryti toliau. Pagalvojome, kadangi kol kas šiame kare Rusijos kariuomenės fiziškai nėra, palauksime iki ryto ir žiūrėsime, kas bus toliau“, – sako ji.

Sulaukus ryto, kariniai veiksmai nesustojo, pasakoja O. Petrauskaitė. Tačiau, anot jos, tuo metu nebuvo aišku, kiek situacija yra pavojinga.

„Mes jau pripratome – jau aštuonerius metus išgyvename karą. Nei man, nei tėvams tada nepasirodė, kad tai kažkas baisaus“, – tikina O. Petrauskaitė.

Dėl to pirmąją dieną, pasakoja O. Petrauskaitė, ji su šeima nusprendė pasilikti namie ir pabandyti atšvęsti sesės gimtadienį: pagamino tortą, trumpam apsilankė pas šalia gyvenančius draugus, tačiau nuolat buvo įnikę į telefonus – sekė naujienas, stebėjo, kas vyksta. Tačiau vakare pro miestą pravažiavus Ukrainos karo ešalonui pasidarė aišku, kad reikia išvykti nedelsiant. Šiai akimirkai reikalingiausi daiktai jau buvo sukrauti į lagaminus prieš mėnesį.

„Ryte atsikėlėme nuo sprogimų. Tada buvo šiek tiek baisiau, nes virš mūsų namų sprogo raketa. Paskui labai labai žemai praskrido lėktuvas. Jis dar nebuvo priartėjęs prie mūsų, bet garsas buvo toks galingas, kad atrodė, kad viskas tuoj sprogs. Mes visi atsigulėme ant žemės ir laukėme kol jis praskris. Po to visi greitai sėdome į automobilį ir išvažiavome į kaimą Žytomyro rajone“, – prisimena O. Petrauskaitė.

Kaime, nutolusiame per maždaug 100 kilometrų nuo Kyjivo, O. Petrauskaitė su sese prabuvo savaitę. Tėvai – vos vieną dieną. Tėtis grįžo atgal į miestą ginti šalies, mama – savanoriauti į ligoninę. Pati O. Petrauskaitė irgi nusprendė prisidėti kuo gali – ji vertė ukrainiečių naujienas į lietuvių ir anglų kalbas.

„Kaip ir daugelis ukrainiečių, pasijaučiau tokia bejėgė, nes fiziškai aš kad ir kaip norėčiau niekaip nesustabdysiu šio košmaro. Turėjau daryti tai, ką tokioje situacijoje galėjau. Mano draugai padėjo rasti žurnalistų kontaktų ir jiems padėjau versti naujienas. Kai sužinojau, kad mano tėvas stovi su ginklu ir gina miestą „karštoje vietoje“ ir neturi jokios amunicijos, jokios apsaugos, turėjau tikslą rasti reikalingų daiktų – liemenę, šalmą. Pavyko viską rasti. Tą aš ir toliau darau – ieškau amunicijos tam, kam jos reikia. Daug draugų dabar Kyjive arba prie jo ir neturi jokios apsaugos“, – sako VU alumnė, toliau bandydama padėti tautiečiams.

Ukrainietė dėl artimųjų nusprendė grįžti į Lietuvą, tačiau tėvai vis dar liko Ukrainoje. O. Petrauskaitės mama toliau savanoriauja ligoninėje, tėtis buvo pašautas į koją, gatvėje susirėmus su rusais. Mergina pasakoja, kad vis dėlto su šeima susisiekianti, bet pokalbiai dažniausiai būna trumpi: „ar gyvas? Ar gyva?“.

Situacija sudėtinga, tačiau Lietuva ir kitos šalys įvairiais būdais bando teikti pagalbą ukrainiečiams. Ne išimtis ir Vilniaus universiteto administracija ir įvairūs padaliniai, kurie tiek simboliškai, tiek įvairiomis iniciatyvomis taip pat bando prisidėti prie paramos Rusijos agresiją patiriančiai Ukrainai.

Reaguodamas į pastaruosius įvykius, Vilniaus universitetas praplėtė 2020 m. vasarą įsteigtos LDK stipendijos sąlygas ir yra pasiruošęs pasiūlyti nemokamas studijas bei finansinę pagalbą Ukrainos studentams, jeigu jų studijos ir aukštojo mokslo siekimas būtų sutrikdytas. Vilniaus universiteto psichologai yra pasiruošę teikti įvairias psichologines paslaugas. Universitetas taip pat renka lėšas VU fondo svetainėje, kur paaukoti pinigai pasieks tuos akademinės bendruomenės narius Ukrainoje, kuriems jų labiausiai reikia. Ir daugelis kitų rengiamų iniciatyvų.

O. Petrauskaitė sako, kad yra nuostabu, kaip žmonės susijungia, užjaučia ir supranta, kad šis karas ne tik Ukrainos, bet ir visos Europos ar net pasaulio. Ji atkreipia dėmesį, kad lietuviai išsiskiria tuo, kad ne tik šneka ar apšviečia vieną ar kitą pastatą Ukrainos vėliavos spalvomis, bet paramą įrodo ir veiksmais.

„Aš labai gerbiu lietuvius už tokį aktyvumą, aktyvią poziciją“, – sako O. Petrauskaitė.

VU alumnė atkreipia dėmesį, kad studijavimas, akademinė rutina – dabar yra labai svarbu. Tai, anot jos, tokioje karo realybėje padėtų atitraukti mintis, atsirastų vilties, ypač moksleivių tarpe.

„Tai, kad mūsų universitetas įgyvendina tokias iniciatyvas yra labai svarbu. Kad ateityje būtų ne tik gerų profesionalų, bet ir psichologiškai stipresnių žmonių. Nes jeigu jaunimas liktų be mokslo, galima ir depresija. Tai yra labai svarbu ir nuostabu, ką jūs darote“, – apie VU paramą norintiems studijuoti arba perstoti Ukrainos Respublikos piliečiams sako O. Petrauskaitė.