Vilniaus universiteto teatras gyvuoja jau penktą šimtmetį. 1570 m. spalio 18 d. viename iš universiteto kiemų įvyko pirmasis studentiškas spektaklis. Senojo universiteto Kiemo teatrą praėjusio šimtmečio 7-ojo dešimtmečio pradžioje atgaivino neseniai iškeliavęs Anapilin režisierius Maestro Vladas Limantas. Jo dėka ir skatinimu skleidėsi pačios įvairiausios studentų kūrybos apraiškos.

Savo nuosekliu darbu įsitvirtino viena iš Kiemo teatro trupių, kuriai vadovauja Rimantas Venckus. Nuo 1990 m. ji egzistuoja kaip savarankiškas teatras „Minimum“. Tai nuolat atsinaujinantis, ekperimentuojantis studentų teatras, originaliai traktuojantis klasiką, išreiškiantis režisieriaus polinkį į W. Shakespeare‘o interpretacijas – pastatyti spektakliai „Hamleto sąvoka“, „Meilė ir laikas“, „Diagnozė: Šekspyras“ „Variacijos Lyro tema“. Spektaklį „Prometėjas, Judas ir kiti lietuviai“ 1992 m. nufilmavo Lietuvos televizija.

„Minimum“ vaidino Londone, Paryžiuje, Insbruke, Maskvoje, dalyvavo tarptautiniuose universitetų teatrų festivaliuose Meksikoje, Ispanijoje, Prancūzijoje, Belgijoje, Vokietijoje, Italijoje, Kroatijoje, Vengrijoje, Ukrainoje, Baltarusijoje. Šis teatras priklauso Universitetų teatrų asociacijai, aktyviai dalyvauja jos rengiamame tarptautiniame projekte „Universitetas ir jaunimo kultūra“.

Šį pavasarį „Minimum“ prisistatė jau 32-uoju R. Venckaus režisuotu spektakliu. Tai tragikomedija „Maratonas“ pagal dvi Arvydo Ambraso pjeses. Kostiumus ir scenografiją kūrė Dalia Kiaupaitė, muziką – jaunas kompozitorius Mantas Savickis ir teatro narė Karolina Adelbergytė.

Spektaklyje į vieną visumą sujungtos dvi pjesės, autoriaus kartu su dailininku R. Midvikiu rašytos dar prieš keturiasdešimt metų ir su draugais statytos Vilniaus dailės institute. Liudininkų tvirtinimais, tai buvo išties fenomenas, sutraukdavęs netelpančių jį pamatyti būrį. Rašydamas pjeses ir pats jas režisuodamas A. Ambrasas griovė nusistovėjusius kanonus, kūrė originalaus absurdo teatro modelį.

Kas sudomino R. Venckų, kad imtasi vėl į scenos šviesą išleisti prieš keturis dešimtmečius parašytas pjeses? Labai tikėtina, kad tada jų pastatymas skambėjo kaip absurdu pridengtas protestas prieš esamą sistemą. O dabar? Ar nebuvo rizikinga mėginti sugrąžinti ankstesnį pjesių ir pastatymų populiarumą?

Nors, pasak režisieriaus R. Venckaus, dar studijuojant matyti pjesių pastatymai Vilniaus dailės institute paliko neišdildomą įspūdį, prieš trejus metus pasirodžiusi A. Ambraso kūrybos knyga paskatino iš naujo į jas pažvelgti. Jau vien pjesių pavadinimai simboliškai poliariški – „Duobė“ ir „Maratonas“.

Regis, režisierius įžvelgė, kad jauno, anksti mirusio menininko A. Ambraso išmintis, intelektinė ir emocinė branda, gebėjimas kalbėti didelę gyvenimo prasmę sugeriančiais, nors iš pirmo žvilgsnio absurdiškais žodžiais neprarado aktualumo. (Manyčiau, kad, turint omeny R. Venckaus nuolatinį atsidavimą W. Shakespeare‘o interpretacijoms, A. Ambrasas – visiškai logiška tąsa, nes „Maratone“ pjesės autorius irgi gana dažnai cituoja W. Shakespeare‘ą). Tūnojimas duobėj arba bėgimas į niekur dabar jau neteko politinės, socialinės simbolikos, tokios aktualios sovietmečiu, tačiau išryškėjo filosofinė, globalinė duobės ir maratono simbolika. Gyvenimo prasmė ir beprasmybė yra greta, ir mes patys privalome balansuoti ant šios trapios ribos. Ir šiandien šiomis pjesėmis iš scenos galima kalbėti žmogaus būties temomis, svarstyti dilemas – pasiduoti ar priešintis, rezignuoti ar veikti, mirti ar gyventi, nes sėdėjimas duobėje yra mirtis (tegu ir dvasinė), o bėgimas (nesvarbu kur) yra gyvenimas. Mes gyvename tol, kol bėgame – teigia režisierius.

O kam tai yra aktualiausia? Tam, kas gyvena amžinu jaunystės protestu prieš nuolatinį pasirinkimą: absoliutus susitaikymas su esama padėtimi ar beprasmės varžybos, kuriose niekas nelaimi.

Gal šiuo spektakliu perduodamas iššūkis – išsaugok SAVE, savo individualumą, ĮŽIŪRĖK gyvenimo spendžiamas klastas ir reikalavimus paklusti kažkieno diktuojamoms taisyklėms, nepasiduok ir gyvenk oriai, savo sprendimais. Nesvarbu, ar išlipsi, ar neišlipsi iš Duobės, ar Baltajame mieste įgyvendinsi svajones, ar tiesiog bėgsi Maratoną nesibaigiančiu ratu…

Kad ir kaip dėliotume iš scenos perduodamų žinučių akcentus, režisierius R. Venckus jas perteikia meistriškai. Daugiau įpratus prie jo kamerinės scenos kalbos, kiek netikėta, kad šiuo spektakliu jis imasi platesnių raiškos mostų. Pastatyme dalyvauja visi 30 (!) trupės narių. Sunku pasakyti, kas yra pagrindiniai personažai – masinėse maratono scenose kiekvienas jų yra ryški individualybė su savo siekiu, su savo patyrimu ir veidu. Atsidavimas, kuriuo gyvenama scenoje, verčia didžiuotis jaunų aktorių gebėjimu įsitraukti į bendrą darbą, o ne demonstruoti save (o režisierių gerbti už tą jų įkvėpimą). Spektaklyje visi iki vieno atsiskleidžia kaip suburtas, suvienytas kolektyvas. Tai gerokai pranoksta teatro pavadinimą – MINIMUM. Taip, trupės pavadinimas niekada nebuvo susijęs su žmonių skaičiumi, erdve, dekoracijomis, apšvietimu… Svarbiausia yra aktorius. Jis yra tas didysis minimumas, be kurio nėra teatro.

Tačiau šį kartą priemonių arsenalas plečiasi.

Ironiškos klounados elementai, šešėlių teatras su savo įtaigia grėsme ir romantika, masinis rečitatyvas, a cappella (vidinis monologas? – nežinau, iš kur tiek gabių mokinių rado R. Venckus…), groteskiškos ir jautriai intymios scenos… Nenuostabu, kad visa tai pasiekė ironiją suvokiančią, ieškoti norinčią ir supratingą auditoriją. Nieko nėra maloniau, kai žiūrovai senojoje universiteto Teatro salėje sveikina spektaklio premjerą atsistodami ir gausiais aplodismentais. Vadinasi, universiteto teatras gyvas ir reikalingas!

„Teatrą lanko pasišventėliai, kuriems nereikia jokių kompensacijų, tie, kurie jaučia kūrybos džiaugsmą, su niekuo kitu nepalyginamą.“ Tai iki skausmo visiems buvusiems (ir manau – esamiems) universiteto teatro aktoriams žinomi žodžiai, kuriuos dar sykį kartoja R. Venckus.

P. S.

Bet – lieka platesnis klausimas. Regis, universiteto teatro režisierius R. Venckus imasi naujų kūrybos pakopų.

– Režisieriau, o jeigu perimtumėt tą didelį Kiemo teatro įdirbį, kuriuo ilgai didžiavosi universitetas režisieriaus Vlado Limanto dėka, ir jį tęstumėt? Tai būtų prasminga; Kiemo teatras visuomet, nuo senųjų amžių, buvo viena iš universiteto vizitinių kortelių.

– Nuolat apie tai galvoju, bet vis nesiryžtu, nežinau, ar pajėgčiau, ar sugebėčiau. Norint statyti spektaklius kiemuose, reikia daug drąsos ir specifinių sugebėjimų bei fizinės ištvermės. Tačiau smagu, kad apie tai jau galvoja mano mokinys Atas Žvirblys, kurį prieš kelerius metus paskatinau imtis režisuoti savo paties pjeses eksperimentinėje scenoje rūsyje. Ir tai jam labai gerai sekasi.