Gegužės 10 d. Vilniaus paveikslų galerijoje buvo įteikta kasmetinė Dominyko Urbo premija už vertimo debiutą. Ji atiteko Pauliui Garbačiauskui už Paulio Ricœuro straipsnių rinkinio „Apie vertimą“ (Aidai, 2010) vertimą. P. Garbačiauskas 2007 m. Vilniaus universitete baigė klasikinės filologijos studijas, šiuo metu dėsto lotynų ir senąją graikų kalbas ir tęsia mokslus doktorantūroje. Be to, dirba vertėju, redaktoriumi ir korektoriumi.

Debiutuojantis vertėjas nuo pat pradžių nepabijojo imtis sudėtingų tekstų. P. Ricœuro veikalas „Apie vertimą“, praturtinęs vertimo teorijos lietuvių kalba archyvą, būtų rimtas iššūkis net ir prityrusiam vertėjui. Ši reikšminga publikacija atskleidžia jauno vertėjo gabumus ir leidžia ateityje tikėtis kitų sėkmingų ir humanitarinei visuomenei aktualių vertimų. 2010 m. taip pat pasirodė jo versta Arato poema „Reiškiniai“ (Aidai).

Pats P. Garbačiauskas prasitarė, kad versti šį veikalą buvę sunku. „Šis tekstas velniškai sudėtingas. Buvo minčių viską mesti, tačiau neturėjau kur dėtis – knygos leidybai buvo skirta Prancūzų kultūros centro ir Kultūros ministerijos parama. Kita vertus, niekada nemąsčiau apie darbų sunkumą, nes visi kultūrinės literatūros vertimo darbai sudėtingi.“

Vertėjas 2004 m. pagal mainų programą studijavo Šveicarijoje, kur turėjo galimybę pasimokyti prancūzų kalbos. „Labai norėjau dalyvauti mainų programoje, o šalių ir universitetų, kuriuose galėčiau mokytis klasikinės filologijos, buvo nedaug. Pasirinkau Fribūro universitetą, kuriame dėstoma dviem kalbomis – prancūzų ir vokiečių, tačiau nė vienos iš jų nemokėjau. Prieš išvykdamas kelis mėnesius mokiausi privačiai ir taip pramokau gramatikos, bet atvykus į Šveicariją buvo kur kas sunkiau, nei tikėjausi. Mat jei dar būdavo įmanoma kažko paklausti, gavęs atsakymą paprasčiausiai jo galėjau nesuprasti, tačiau patekau į puikią terpę, kur dirbo be galo supratingi profesoriai.“ Būtent bevaikščiodamas viename iš Šveicarijos knygynų P. Garbačiauskas pamatė P. Ricœuro knygelę „Apie vertimą“. „Dar net neperskaičius kilo mintis, kad gal būtų neblogai ją išversti – būtų vertimas apie vertimą. Man labai patinka kažkada pasakyti tėvo Stanislovo žodžiai, kad norint palaikyti užsienio kalbos žinias reikia versti, versti ir versti, kad ir paskui tuos vertimus krosnin išmestum.“

Filologas klasikas įsitikinęs, kad vertimas – tai kūryba. „Nuo vertėjo labai daug priklauso. Niekada nebus taip, kad du žmonės tą patį tekstą išvers identiškai. Turbūt ne veltui narystė Vertėjų sąjungoje suteikia menininko statusą.“ Anot P. Garbačiausko, garsaus interpretacijos teoretiko P. Ricœuro filosofija yra tikra paguoda vertėjui. „Jis teigia, kad jau prieš verčiant kūrinį reikia įsisąmoninti, jog niekada nepavyks pakartoti originalo – tai lyg vaistas, kurį siūlo prancūzų filosofas.“ Vertėjas tikino, kad, nepaisant filosofinio teksto specifikos ir sunkumo, su P. Ricœuro kūriniais mielai dirbtų ir toliau.

Vieną iš sudėtingiausių humanitarinių specialybių baigęs vertėjas teigė, kad klasikinė filologija – sena jo meilė. „Gimnazijoje mokiausi lotynų kalbos, o šios studijos man pasirodė įdomios ir nepaviršutiniškos. Iš esmės jos yra sunkios, nes jau savaime sudarytos tarsi iš dviejų profilių – reikia studijuoti dvi kalbas ir dvi kultūras. Ypač sudėtinga senoji graikų kalba, tačiau niekas už vargą nelieka neapdovanotas. Klasikinė filologija suteikia patį geriausią humanitarinį išsilavinimą. Jei žmogus nori ne tik diplomo, bet ir išsilavinimo, reikia rinktis šias studijas. Klasikinė filologija – lyg tramplinas, nuo kurio galima nerti kur tik nori. Kažin ar esamoje studijų rinkoje galima būtų surasti programą, kuri savo gyliu prilygtų minėtajai. Beje, klasikinės filologijos studijas siūlo tik Vilniaus universitetas.“