Doc. Nerijus Šepetys. J. Stacevičiaus / LRT nuotr.

„Informacijos ir nuosavybės kontrolė bei žmogaus atribojimas nuo galimybės tą nuosavybę gausinti yra svarbūs įrankiai siekiant totalitarinės visuomenės, kuri yra totalitarinio režimo būtina atrama“, –  Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ pabrėžia Istorijos fakulteto docentas Nerijus Šepetys.

Pasak jo, Rusijoje ir Kinijoje šiuo metu dedama labai daug retotalitarizacijos pastangų, tačiau jiems trūksta intelektinio susitelkimo į žmogaus pajungimą sistemai. O didžiausia klaida buvo padaryta pradėjus karą su išore (Ukraina) tokiu metu, kai dar nebuvo baigtas žmonių ruošimas režimo įsitvirtinimui šalies viduje, todėl anksčiau ar vėliau vidinis Rusijos sprogimas įvyks, nes rusai dar nepaversti visiškomis marionetėmis.

Totalitarizmas prasidėjo Italijoje

Totalitarizmo ištakos siekia Benito Musolinio vadovavimo ir diktatūros įvedimo laikus Italijoje, kai Musolinio šalininkai pradėjo savo kuriamą politinę sistemą viduje vadinti totalitarine. Ilgainiui šis terminas imtas vartoti ir išorėje, o jo taikymas prigijo ne tiek pagal kokius nors išorinius požymius, kiek konkretiems režimams, t. y. nacionalsocialistinei Vokietijai po 1938 m., Stalino Sovietų Sąjungai – nuo 1934 m. iki 1964 m. ir Kinijai.

„Kalbėdami apie totalitarizmą, mes kalbame apie tokią valdymo sistemą, kuri yra kiaurai ideologinė ir siekia kontroliuoti visas tos valstybės visuomenės gyvenimo sritis, t. y. vyksta visapusiška žmonių (privataus ir net intymaus) gyvenimo kontrolė“, – sako doc. N. Šepetys.

Tokių valstybių negali būti daug, nes totalitarinėms visuomenėms, sistemoms ir režimams sukurti reikalingas ypatingas pasirengimas ir sistemingas įdirbis.

Rusijoje ir Kinijoje – daug retotalitarizacijos pastangų

Paklaustas, ar dabartinę Rusiją galima laikyti totalitarinio režimo pavyzdžiu, istorikas sako, kad tiek Rusija, tiek Kinija yra tokios valstybės, kuriose dedama labai daug retotalitarizacijos arba naujos totalitarizacijos pastangų. „Mėginama žmones iš piliečių paversti valdiniais, nes norint sukurti totalitarinę valstybę reikia, kad valstybėje nebūtų žmonių, kurie turėtų savo asmeninių interesų. Visose trijose minėtose valstybėse anksčiau masė žmonių po karo ar po ekonominės krizės neturėjo jokios nuosavybės ir jais galima buvo manipuliuoti“,  – primena istorikas.

Taigi norint sukurti totalitarinę valstybę reikia pajungti visuomenę, o norint ją pajungti reikia, kad joje nebūtų asmeninių interesų turinčių žmonių ir ji būtų pasirengusi paaukoti asmeninę gerovę dėl kažkokių „aukštesnių“ valstybės tikslų. Tačiau, pasak istoriko, tokių žmonių rasti sunku. „Tam reikia sunaikinti privačia iniciatyvos laisve grįstą ekonomiką ir šiuolaikinę egoistinę visuomenę, ir Rusijoje bei Kinijoje mes matome, kuria linkme vyksta pastangos. Kinijoje paskutinius 5–6 metus bandoma smarkiai riboti ir valstybiniu mastu kontroliuoti tiek stambią, tiek vidutinę privačią nuosavybę. Bandoma kovoti ir su galimybėmis apskritai pasiekti laisvą informaciją šalių viduje, vyksta išorės informacijos kontrolė“, – totalitarizacijos požymius vardija Istorijos fakulteto docentas.

Pasak jo, tai ypač išryškėjo prasidėjus karui Ukrainoje ir visapusiškai bandant apriboti informaciją, kas atrodo net kažkiek komiškai, nes absoliuti dauguma komunikacijos prietaisų yra pagaminti Vakaruose ir apeiti visus ribojimus lengva.

„Taigi informacijos ir nuosavybės kontrolė bei žmogaus atribojimas nuo galimybės tą nuosavybę gausinti yra svarbūs įrankiai siekiant totalitarinės visuomenės, kuri yra totalitarinio režimo būtina atrama“, – pabrėžia mokslininkas.

Kaip pasiekiama visiška žmonių kontrolė?

Kaip tinklalaidėje pasakojo istorikas, visuomenės sunaikinimas ar jos pajungimas valstybės interesams vyksta sunaikinus ryšius tarp žmonių, kurie gali būti tiek vertikalūs, tiek horizontalūs. „Tyrėjai ginčijasi, ar įmanoma sukurti tokią visuomenę, kurioje visai nebūtų horizontaliųjų ryšių tarp žmonių. Tačiau pavyzdžiai rodo, kad Stalino Rusijoje ar į karą pasukusioje Vokietijoje tie ryšiai tarp žmonių, kurie buvo horizontalūs, pasidarė labai trapūs. Žmonės taip nepasitikėjo vieni kitais, kad nepraktikavo tokių asmeninių santykių, kurie ką nors kurtų. Žmonių tarpusavio santykiai buvo plėtojami tik per įsivaizduojamąjį vadą“, – sako doc. N. Šepetys.

Sovietų Sąjungoje įtariamas ir persekiojamas galėjo būti bet kas dėl savo praeities, dėl savo išgalvotų ar įtariamų ryšių su tam tikrais žmonėmis. Tada visuomenė buvo valdoma sėjant joje baimę, per terorą, masinį naikinimą, turto konfiskavimą, areštus, trėmimus. Žmonės supranta, kad niekas negali būti saugus ir galioja įstatymas tik tų, kurie turi valdžią.

„Rusija tikrai juda ta linkme, ypač tai išryškėjo karui prasidėjus ir smarkiai pakeitus baudžiamąjį kodeksą, uždraudus kalbėti tam tikrus dalykus, apribojus susirinkimų ir viešo reiškimosi laisvę. Bet tai nereiškia, kad kiekvienas žmogus yra vienodai nesaugus. Tikrai ne – užtenka lojalumo valdžiai, režimui, kad būtum apsaugotas“, – tikina pašnekovas.

Visišką žmonių kontrolę pasiekti yra labai sunku, tam reikalingas ne tik labai didelis represinis aparatas, bet ir pats valdymas turi būti sutelktas į valią daryti nuolatinį spaudimą žmonėms.

Tautos kontrolei trūksta intelektinio susitelkimo

Kalbant apie dabartinę Rusiją ir Kiniją, mokslininkas atkreipia dėmesį, kad ten trūksta intelektinio susitelkimo į žmogaus pajungimą sistemai. Desperatiški veiksmai atliekami daugiau nusižiūrėjus į praeitį, be konkrečios dabartinės agresyvios idėjos, kuri turėtų vesti į pasaulio užkariavimą, kitaip nėra jokios prasmės kurti tokio režimo, nes visi žmonės norės iš jo pabėgti.

„Totalitarinio režimo sukūrimas turi būti tikslingai struktūruotas, reikia ta linkme dirbti ne vienus metus. Tuo pačiu metu negalima sutelkti dėmesio į išorės priešus ir į žmonių pavergimą viduje“, – sako istorikas.

Pasak jo, Rusija padarė klaidą – pradėjo karą su išore nebaigusi ruošti žmonių ir nesukūrusi atitinkamų sąlygų režimui įsitvirtinti viduje, todėl anksčiau ar vėliau vidinis Rusijos sprogimas įvyks, nes žmonės neparuošti taip, kad būtų visiškos marionetės.

Svarbus instrumentas – indoktrinacija

„Ideologija savaime yra svarbi elitui mobilizuoti, kad žmonės turėtų įrankį, kaip paaiškinti neatitikimus tarp realybės ir propaguojamo pasaulio vaizdo. Ideologija turi paaiškinti šį skirtumą fikcijos naudai. Rusijoje to dabar nėra, ideologija ten yra nevientisa, eklektiška ir grynas postmodernizmas, bet atskirais atvejais turbūt pasiseka tą padaryti“, – mano mokslininkas.

Dauguma ne totalitarinių, bet autoritarinių režimų ir diktatūrų naudoja universalų ginklą – propagandą, kuri būdinga ne tik despotiškoms valdžios struktūroms, bet ir visiškai normalioms modernaus pasaulio komunikavimo formoms, kaip reklama, kur mėginama pateikti gražesnį vaizdą vietoj tikrovės. Bet doc. N. Šepetys pabrėžia, kad režimui reikalingas dar vienas svarbus dalykas, kuris yra Rusijoje ir Kinijoje, tai – indokrinacija. „Tai yra turiniai, paimti iš vienokio ar kitokio ideologinio konteksto, sistemingai diegiami per tradicinę žiniasklaidą pensininkams ir per tradicinę švietimo struktūrą – moksleiviams. Taip pat pareigybiškai indoktrinuojami ir valstybės aparato pareigūnai, kurie gauna tam tikrą kursą, ko iš jų valstybė tikisi ir reikalauja. Taip žmogus viduje suskyla į asmeninę ir valdišką poziciją“, – pasakoja istorikas.

Bet šalia šitos palaikančios galios, kuri ateina iš viršaus – propagandos, ideologijos, indoktrinacijos – reikia dar ir kitų dalykų, pavyzdžiui, masinio teroro, kurio Rusijoje nėra.

Rusijoje totalitarizacija nevyksta, nes žmonės vis dėlto nėra linkę paaukoti savo asmeninių interesų dėl „aukštesnio gėrio“, jie rūpinasi savo materialine gerove, yra nepatenkinti ekonomine krize, kurią sukėlė Vakarų valstybių sankcijos, mobilizuoti kariai taip pat eina kariauti ne dėl to, kad nori nugalėti priešus, kurie juos skriaudžia, bet dėl atlygio, kuris jiems žada materialinę gerovę.

Todėl istorikas ekonominį Rusijos silpninimą laiko labai veiksmingu Vakarų valstybių ėjimu, nes taip dar labiau didėja atotrūkis tarp žmonių ir valstybės interesų.

Demokratinė visuomenė Rusijoje – įmanoma?

Atrodo, kad Rusijos visuomenė yra labiau linkusi toleruoti režimą ir pratusi gyventi dvigubą gyvenimą, tačiau vis dėlto dalykai, kurie persikelia iš vienos kartos į kitą, vyksta ne automatiškai, juos reikia išmokti ir įsisavinti per protą. Istorikas mano, kad taip pat yra ir su demokratija.

„Rusijos demokratinės patirtys yra trumpos ir siauros. Bet, kad ir kokios jos būtų, su jomis reikia dirbti. Ta demokratinė revoliucija, kuri įvyko Rusijoje 1917 m., ir demokratinė revoliucija, kuri prasidėjo 1988–1990 m., ji vyko iš tiesų, bet kad ji įvyktų iki galo, pritrūko žmonių, kuriems tai pasirodė vertinga. Iki galo neįvyko komunistinio režimo nuvertimas, neįvyko galutinė detotalitarizacija, dekomunizacija, todėl neįvyko ir demokratinės visuomenės susikūrimas“,  – prisimena doc. N. Šepetys.

Demokratinės pastangos pasimiršo ir buvo pasukta kita linkme. Tai lėmė turbūt labiau psichologiniai dalykai, susiję su komunistiniu paveldu. Komunistų valdžia labai ilgai buvo Rusijoje, ji visada buvo antivisuomeniška, todėl po viso šito labai sunku pereiti prie demokratinės, neabejingos visuomenės susikūrimo, ją turi kas nors išjudinti, sukrėsti, mobilizuoti, nes patys savaime žmonės nėra linkę vienas kitam padėti.

Reikia labai daug sąlygų, kurios įgalintų demokratiją veikti, o visuomenę sveikai funkcionuoti. Tos sąlygos ilgus metus buvo tikslingai naikinamos.

Ar sulauksime režimo griūties?

Visam pasauliui rūpi, kaip Rusija galėtų tapti demokratine valstybe. Pašnekovas tikina, jog tam reikia, kad pasikeistų ne tik visuomenė, bet ir valdžioje esantys žmonės. Viešoji valdžia Rusijoje labiau traukia ne atsakingus, iniciatyvius, norinčius kažką pakeisti žmones, o tuos, kurie nori tuo pasinaudoję susikurti sau gerovę, užuot dirbę. O žmonės, linkę prisiimti atsakomybę, labiau sutelkia dėmesį į šeimą, į savo asmeninį gyvenimą, o ne į viešuosius, valstybinius dalykus.

Taip atsiranda paralelinės visuomenės, kurios rūpinasi savimi ir nekreipia į nieką dėmesio, o kiti laukia, kad jais pasirūpintų valstybė ir ateitų išgelbėti. Pirmieji vis dažniau pasitraukia į savo uždaras erdves ar į užsienį, o kiti lieka ir kaip valdiniai vis labiau yra atribojami nuo išorinio pasaulio.

„Daugelis gyvena tokiame režime traktuodami jį kaip neišvengiamą duotybę ir alternatyvaus gyvenimo nesvarsto. Rusijos didybės skleidimas žmogų tikrai prislopina ir neleidžia mąstyti apie Rusiją kaip nors kitaip negu kaip tik apie likimą“, – mano pašnekovas.

Ant jo, tai, kas vyksta Rusijoje dabar, matyt, galima interpretuoti kaip chaoso ir neprognozuojamumo gausėjimą. Paprastai tokiose situacijose įvyksta vidiniai konfliktai ir permainos. Daug žmonių, kurie stebi situaciją, remdamiesi analogais ir buvusia patirtimi, prognozuoja pilietinius karus ar suirutes.

„Nors ligšiolinės prognozės parodė, kad Rusijai nelabai būdingi išsipildymai scenarijų, kurie vyksta kituose kraštuose, ar netgi iš jos pačios istorijos, tačiau aš pritarčiau prognozėms, kad suirutė tikrai turėtų įvykti, tik neaišku, kokioje plotmėje, nes daugelyje jų dabar tvyro nemažai įtampų: tiek ekonominių, teritorijų valdymo, tiek tarp elito, socialinių, etninių grupių. Reikia laukti ir tikėtis“, – sako doc. N. Šepetys.