Maždaug prieš 30 metų, nuskambėjus profesoriaus Jameso Hanseno viešiems pareiškimams JAV Senatui 1988-aisiais, klimato kaita tapo viena karščiausių temų, aptarinėjamų visame pasaulyje. Klimato krizės klausimas po truputį ėmė skverbtis ne tik į mokslininkų tyrimus, bet ir į politikų, teisininkų, verslininkų dienotvarkes. Klimato kaita susirūpinimą ėmė kelti ir psichologams. Jie įsitikinę, kad ši krizė greičiausiai turės reikšmingą neigiamą poveikį net ir žmonių psichikos sveikatai bei gerovei, o jį stipriausiai pajus pažeidžiamos gyventojų grupės.

Apie tai, kaip klimato kaita veikia individo ir bendruomenės psichikos sveikatą, kaip pykčio ir susierzinimo jausmas susijęs su aukštomis temperatūromis, pasakoja Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto mokslininkė, aplinkos psichologė dr. Dovilė Šorytė.

Psichologiniai klimato kaitos padariniai – nauja tyrinėjimų kryptis

Anot pašnekovės, nors psichologai ir kiti specialistai klimato kaitos tema kalba vis garsiau, tai palyginti neseniai psichologijoje atsiradusi tyrinėjimų kryptis.

„Kol kas daugiau žinome apie klimato kaitos poveikį žmonių fizinei sveikatai, tuo tarpu mokslinių studijų apie tai, kaip besikeičiantis klimatas paveikia psichikos sveikatą, nėra labai gausu, – teigia psichologė. – Pavyzdžiui, 2020 m. sisteminės apžvalgos autoriai, Italijos mokslininkai, rado 445 straipsnius ir ataskaitas šia tema. Vis dėlto iš turimų duomenų matome, kad psichologiniai klimato krizės padariniai labai rimti. Jie gali pasireikšti nuo stipresnio nerimo patyrimo iki išaugusio savižudybių skaičiaus po tam tikrų su klimato kaita susijusių ekstremalių įvykių.“

Padarinius jaučia nukentėję ir tiesiogiai, ir netiesiogiai

Ataskaitoje, kurią kartu su partneriais parengė Amerikos psichologų asociacija, siūloma atskirti tiesioginį ir netiesioginį klimato kaitos poveikį žmonių psichikos sveikatai. Mokslininkė aiškina,  kad tiesioginis poveikis kyla iš vis dažnėjančių ir intensyvėjančių stichinių nelaimių, siejamų su klimato kaita – potvynių, sausrų, uraganų, gaisrų, karščio bangų.

„Tokių įvykių metu žmonės gali patirti fizinių sužalojimų, netekti artimųjų, prarasti namus ar pragyvenimo šaltinį. Tai reiškia, kad jie gali išgyventi šoką, stresą, sielvartą, gedėjimą, jaustis beviltiškai, bejėgiškai. Be to, stiprias emocijas gali patirti ir įvykių liudininkai. Po stichinių nelaimių fiksuojamas išaugęs depresijos, potrauminio streso sutrikimo, savižudybių atvejų skaičius“, – pasakoja dr. D. Šorytė.

Kaip pavyzdį ji pateikia 2013–2014 m. potvynį Jungtinėje Karalystėje – praėjus 3 metams po potvynio padarinius patyrusių gyventojų grupėje depresijos simptomus jautė 7,9 proc., o potrauminio streso sutrikimo simptomus – 17,5 proc. dalyvių, palyginti su atitinkamai 0,9 proc. ir 2,6 proc. dalyvių, kurių potvynis nepaveikė (1 pav.). Kaip pagrindinė pablogėjusios emocinės savijautos priežastis įvardijama žala, kurią potvynis padarė paveiktų gyventojų namams.

1 pav. Psichikos sveikatos padarinių paplitimas pagal poveikio grupes per trejus metus po potvynio. Anglijos nacionalinio kohortinio potvynių ir sveikatos tyrimo duomenys

Pasak psichologės, netiesioginis poveikis kyla dėl labiau laipsniškų procesų – kylančios temperatūros, kylančio jūros lygio – ir su šiais procesais siejamų pokyčių, t. y. mažiau saugių maisto sistemų, silpnėjančios infrastruktūros, ekonominių nuostolių.

„Šie pokyčiai gali kelti praradimo jausmą, nerimą, bejėgiškumą, fatalizmą, kontrolės jausmo praradimą, taip pat lemti išaugusį depresijos, miego sutrikimų skaičių, piktnaudžiavimą psichotropinėmis medžiagomis. Ir šiuo atveju fizinės sveikatos pakenkimai, tokie kaip su kylančia temperatūra siejami dažnesni infekcinių ligų ar širdies ir kraujagyslių ligų atvejai, paveikia žmonių psichologinę savijautą“, – sako dr. D. Šorytė ir priduria, kad galime kalbėti ir apie atvirkštinį ryšį: psichikos būklė veikia mūsų fizinę sveikatą, pavyzdžiui, ilgalaikis stresas kenkia imuninei sistemai. Tad psichologiniai padariniai ir fiziologiniai negalavimai tarpusavyje yra labai susiję.

Bendruomenių elgesys akistatoje su klimato kaita

Mokslininkė teigia, kad klimato kaitos poveikis bendruomenėms apima socialinio sutelktumo silpnėjimą, smurto, konfliktų, agresijos augimą. Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktos prognozės rodo, kad 2010–2099 m. laikotarpiu klimato kaita papildomai lems 3,3 milijono užpuolimų.

„Smurtinis elgesys ypač siejamas su aukštomis temperatūromis, nes karštis – fiziologiškai nemalonus stresorius, kuris gali kelti susierzinimą ir priešiškumą. Psichologiniai padariniai bendruomenių lygmeniu taip pat siejami su stiprėjančia konkurencija dėl gamtinių išteklių, migracija, kurią lemia ekologinės priežastys, socialinio stabilumo mažėjimu“, – atkreipia dėmesį psichologė.

Tarp pažeidžiamiausių – skurdžiai gyvenantieji ir vaikai

Kalbėdama apie grupes, kurioms klimato kaita turės didžiausią poveikį, mokslininkė pirmiausia išskiria bendruomenes tam tikrose geografinėse vietovėse ar regionuose, kuriuos stipriau veikia klimato kaita, pavyzdžiui, salų gyventojus, taip pat žmones, kurių pragyvenimo šaltinis tiesiogiai priklauso nuo gamtos, gamtinių sąlygų. Kaip pavyzdį ji pateikia Indijoje 1995–2011 m. kilusias sausras, kurios reikšmingai padidino ūkininkų, ypač gyvenančių skurdžiose kaimų vietovėse, savižudybių skaičių.

„Nenuostabu, kad tarp pažeidžiamiausių grupių išskiriamos bendruomenės, pasižyminčios dideliu skurdo ir socialinės ekonominės nelygybės lygiu. Taip pat klimato krizės akivaizdoje labiau pažeidžiami yra vyresnio amžiaus žmonės, asmenys, turintys negalią ar sergantys lėtinėmis ligomis, migrantai ir pabėgėliai, moterys, ypač besilaukiančios ar neseniai pagimdžiusios, ir kūdikiai bei vaikai“, – vardija psichologė.

Ji pabrėžia, kad vaikams net dažniau nei suaugusiesiems po trauminių patirčių gali išsivystyti depresija ar potrauminio streso sutrikimas, o sutrikimų formos gali būti sunkesnės.

„Skaičiuojama, kad nuo stichinių nelaimių, kurias sukelia klimato kaita, kasmet nukenčia maždaug 175 milijonai vaikų visame pasaulyje. Tad ir taikant klimato kaitos padarinius švelninančias ar prisitaikymą didinančias priemones svarbu atsižvelgti į pažeidžiamiausias grupes“, – įsitikinusi pašnekovė.

Ekologinis nerimas gali lemti mažesnį vaikų gimstamumą

Psichologė pažymi, kad nerimas dėl klimato kaitos gali būti susijęs su tokiais aspektais kaip grėsmė savo paties sveikatai ar gyvybei, poveikis savo vaikams, kitiems artimiesiems, ateities kartoms, taip pat kitoms rūšims. Anot jos, šis nerimas specifiškai siejamas su esama ar numatoma žala, praradimais, destrukcija, kurią lemia besikeičiantis klimatas.

„Galima kalbėti ir apie platesnę ekologinio nerimo sąvoką, kuri apima nerimą tiek dėl klimato krizės padarinių, tiek dėl bet kokios aplinkai daromos žalos ar pokyčių aplinkoje – dabartinių ar numatomų. Negalėjimas prognozuoti ir kontroliuoti tokių pokyčių, neapibrėžtumas yra svarbus šio nerimo ypatumas. Be to, ekologinis nerimas siejamas su baimės, pykčio, kaltės, gėdos, nevilties patyrimais“, – pasakoja dr. D. Šorytė.

Ji priduria, kad šiame kontekste dažnai kalbama ir apie ekologinį gedėjimą, t. y. išgyvenamą sielvartą ir liūdesį kaip atsaką į svarbių vietų, ekosistemų ar rūšių praradimą.

„Pastaruoju metu vis daugiau kalbama apie vaikų, paauglių, jaunų žmonių jaučiamą nerimą dėl klimato kaitos. Neseniai dešimtyje valstybių atliktas tyrimas atskleidė, kad beveik 60 proc. 16–25 metų asmenų jaučiasi labai ar itin smarkiai susirūpinę dėl klimato kaitos (2 pav.). Kai kurie žmonės dėl šio susirūpinimo net abejoja, ar verta turėti vaikų“, – teigia mokslininkė.

2 pav. Diagramoje vaizduojamas įvairaus lygio susirūpinimas dėl klimato kaitos ir poveikio funkcionavimui. Šaltinis: medicinos žurnalas „Lancet Planetary Health“, 2021 m., nr. 5

Tačiau pašnekovė atkreipia dėmesį, kad neigiamos emocijos, susijusios su klimato kaita ar kitomis aplinkosaugos problemomis, yra natūralus atsakas ir neturėtų būti laikomos problema pati savaime. Vis dėlto, jei tokios emocijos tampa paralyžiuojančios, sutrikdo asmens kasdienį gyvenimą, žmogus jaučiasi beviltiškai, psichologė skatina į tai reaguoti rimtai ir ieškoti pagalbos.

Nerimą įveikti padės ir socialinė parama, ir veiksmai

Pasakodama apie tai, kaip įveikti nerimą dėl klimato kaitos, dr. D. Šorytė tikina, kad tam reikalingas ir kalbėjimasis, ir konkretus veikimas.

„Pirmiausia svarbu pripažinti kylančias emocijas. Kaip ir kitų neigiamų emocijų atveju, taip ir kalbantis apie klimato kaitos keliamus patyrimus labai svarbi socialinė parama, galimybė savo mintimis ir jausmais pasidalyti su kitais žmonėmis. Galbūt tai artimi žmonės, galbūt bendruomenė, kuriai rūpi panašūs klausimai. Vaikų ir paauglių atveju reikšmingas vaidmuo tenka tėvams, mokyklų bendruomenėms“, – pabrėžia ji.

Mokslininkė įsitikinusi, kad efektyvus yra ir toks nerimo įveikos būdas kaip įsitraukimas į konkrečius aplinką tausojančius veiksmus, kurie padeda švelninti klimato kaitos padarinius. Tai ne tik prisideda prie problemos švelninimo, bet ir įgalina, stiprina kontrolės ir mažina bejėgiškumo jausmą.

„Reikėtų pasakyti, kad labai svarbu, kaip žmonės suvokia klimato kaitą ir kaip apie ją komunikuojama, nes prisidėti prie šio reiškinio švelninimo labiau linkę tie individai, kurie neabejoja,  kad klimato kaita realiai vyksta, ir kurie suvokia, kad ji antropogeninės kilmės, t. y. kyla dėl žmonių veiklos“, – sako pašnekovė.

Ji priduria, kad skatinimas žmones daugiau laiko leisti natūralioje gamtoje taip pat gali padėti sušvelninti nerimo jausmą. Kontaktas su gamta ne tik gerina žmonių psichikos sveikatą, padeda mažinti stresą, prisideda prie visokeriopos vaikų raidos, bet ir stiprina žmonių motyvaciją tausoti aplinką.