Giedriaus Tamaševičiaus nuotr.

Balandžio 29 d. vyko kasmetinė Skandinavistikos centro baigiamųjų darbų konferencija. Ji atvira visiems: į ją susirenka Skandinavistikos centro dėstytojai, įvairių metų ir programų skandinavistikos studentai, taip pat alumnai. Priklausydamas pastarajai grupei, nusprendžiau darbe pasiimti laisvą dieną ir atvykti pamatyti prieš keletą metų savo kuruotus „fuksus“. Taip jiems ir pasakiau: „Atėjau jūsų palaikyti iki paskutinės minutės.“

Kartu į šią konferenciją mane atvedė smalsumas, kaip vyksta darbų pristatymai gyvoje ir pilnoje žmonių auditorijoje. Savąjį bakalauro darbą prieš metus apgyniau žvelgdamas į kompiuterio ekraną, mūsų studentų konferencija taip pat vyko tokiu būdu.

Teodoras Bieliackinas – pirmasis Lietuvos skandinavistas

Kaip įprasta, pirmąjį pranešimą konferencijoje skaito dėstytojai. Šiemet išgirdome mūsų literatūros dėstytojos Ievos Steponavičiūtės-Aleksiejūnienės pasakojimą apie pirmąjį profesionalų Lietuvos skandinavistą – žydų kilmės intelektualą Teodorą Bieliackiną (1907–1947). Į Islandiją atvykęs tarpukariu, jis ten baigė islandų kalbos ir literatūros studijas, svajojo grįžti į Lietuvą, dirbti Lietuvos ir Skandinavijos suartinimui, bet dėl karo ir Lietuvos okupacijos liko Islandijoje. T. Bieliackinas reiškėsi ne tik kaip vertėjas ir rašytojas, bet ir įsitraukė į politinę veiklą, islandų spaudoje aktyviai priešinosi vietos komunistų skleidžiamai dezinformacijai apie Baltijos šalis. Pranešime buvo pristatomas jo sumanymas įsteigti Islandijoje Lietuvos diplomatinę atstovybę ir įkurti lietuvių koloniją. Ir nors šio plano T. Bieliackinui per savo trumpą gyvenimą nepavyko realizuoti ir jo vardas ilgus dešimtmečius buvo nugrimzdęs užmarštin, dabar jo asmenybe ir veikla domisi ir Lietuvos, ir Islandijos tyrėjai.

Platus temų spektras

Pagrindinė konferencijos dalis, žinoma, buvo studentų baigiamieji darbai. Šiemet jų buvo arti penkiasdešimties. Mat skandinavistikos studijų programa apima net keturis variantus: švedų, danų, norvegų, taip pat suomių ir švedų – būtent šias dvi kalbas studijavau aš pats. Tiesa, šiemet šios programos absolventų nėra, bet prie bakalaurantų prisijungė ir magistrantai, kurie studijuoja skandinavų kalbas jungtinėje programoje „Šiaurės Europos kalbos ir kultūros“. Konferenciją sudarė dvi dalys: magistrantai ir dalis bakalauro studijų studentų skaitė pranešimus, kiti savo tyrimus pristatė plakatų forma.

Studentų tyrimų spektras labai platus. Iš įvairių perspektyvų (ekokritikos, motinystės studijų, psichoanalizės, mitopoetikos, naratologijos ir kitų) studijuojama skandinavų literatūra ir kinas. Gilinamasi į miesto ar įvairių kultūrų (pavyzdžiui, samių) reprezentacijos, moteriškumo ir vyriškumo konstravimo, literatūros recepcijos problemas. Rašoma ir apie skandinavų repą bei humorą. Tarp kalbotyrai skirtų darbų dominuoja sociolingvistiniai tyrimai, pavyzdžiui, lyginamos Lietuvos ir Skandinavijos tarminio prisitaikymo nuostatos ar kalbinė mandagumo raiška politiniuose debatuose.

Moksliškai studijuojama skandinavų gramatika, nemažai vertimo problemoms skirtų darbų, yra ir edukologinių tyrimų. Skaitę pranešimus susilaukė auditorijos klausimų, bet daugiausia diskusijų ir smagaus šurmulio kilo per plakatų sesiją. Plakatus rengę studentai įsitaisė kiekvienas prie savo stendų ir vis sulaukdavo svečių. Dėstytojai, o ir studentai keliavo nuo stendo prie stendo, kartais susidarydavo net grūstys, nes įsitraukus į mokslinę diskusiją norėjosi tęsti ją toliau, o kiekvienas naujai priėjęs vėl iškeldavo naujų klausimų. Ne vienas studentas giliai atsidusęs konferencijos pabaigoje pripažino, kad tai buvo puikios pratybos prieš baigiamųjų darbų gynimą, o naudingi publikos komentarai suteikė konstruktyvių impulsų darbą tęsti ir užbaigti.

Valborga – tradicinė pavasario šventė

Pasibaigus konferencijai švedų lektorė Ulrika ir kiti dėstytojai pakvietė visus į kiemelį švęsti Valpurgijos nakties, arba Valborgos. Tai yra germanų šalių pavasario šventė, minima paskutinę balandžio naktį, pagerbiant anglosaksų vienuolę šventąją Valpurgą. Iš viso Šiaurės šalių regiono ši šventė labiausiai paplitusi Švedijoje (valborg) ir Suomijoje (vappu) – tuo tarpu Danija ir Norvegija panašiai švenčia Vidurvasarį (pagal mūsų kalendorių – Jonines).

Valborgos šventė populiariausia tarp studentų: tiek Švedijoje, tiek Suomijoje jaunuoliai išeina į gatves, dėvėdami baltas studentiškas kepurėles (suom. ylioppilaslaki, šved. studentmössa), dainuojamos įvairios dainos. Įprastas šios šventės atributas – didžiulis laužas, simbolizuojantis piktųjų dvasių ir raganų išnykimą ir šviesos pergalę prieš tamsą.

Žinoma, laužo nekūrėme, o ir baltų kepurėlių neturėjome. Tačiau sugiedojome kartu keletą švediškų studentiškų dainų ir taip paminėjome šią seną Skandinavijos, o ir mūsų centro tradiciją.

Vieta, kur norisi vėl ir vėl grįžti…

Baigęs skandinavistikos (suomių ir švedų kalbų) studijas, nusprendžiau padaryti metų pertrauką, skirti laiko poilsiui ne tik nuo akademinės veiklos, bet ir apgalvoti, ką norėčiau veikti ir kur save matau toliau. Tačiau per tuos metus ryšys su dėstytojais nenutrūko. Kadangi suomių ir švedų programa Vilniaus universitete gana nauja (priklausau antrajai kartai, baigusiai dvi Šiaurės šalių kalbas), jiems įdomu buvusių studentų grįžtamasis ryšys: su mumis tariamasi, ką vertėtų keisti studijų plane, kaip optimaliai išdėlioti dalykus, kad studijos būtų kuo naudingesnės naujiems studentams.

Džiaugiuosi turėdamas galimybę grįžti į universitetą kaip alumnas. Visada gera susitikti su savo buvusiais dėstytojais, studijas tebetęsiančiais kolegomis studentais ar dalyvauti tokiose konferencijose kaip ši. Kartu gera matyti ateinančius čia studijuoti naujus žmones, siekiančius pažinti šį lietuviams vis dar „egzotišką“ pasaulio kraštą – Skandinaviją, jungiančią daug bendro turinčias, bet ir individualiai savitas šalis.