„Kas lietuvių gali laukti geriausio mus supančioje aplinkoje po 30 metų? Ateities siekiamybė yra harmoningas miesto santykis su gamta, leisiantis užtikrinti ilgalaikį Lietuvos patrauklumą vietos gyventojams, reemigrantams ir išorės talentams, taip pat tvarioms žinių ekonomikos korporacijoms. Po 28 metų Lietuva bus prisitaikiusi prie klimato pokyčių ir netgi sugebės gauti iš to naudos. Tai idealus variantas, tačiau dabartinė situacija yra kiek kitokia“, – sako Vilniaus universiteto (VU) Chemijos ir geomokslų fakulteto profesorius Egidijus Rimkus VU ir Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) surengtoje ekspertų diskusijoje apie klimato kaitą ir tai, koks bus mūsų santykis su gamta bei aplinka ateityje.

Pasaulyje mažėja demokratijos

„Mes visi gyvename daugiasluoksniuose burbuluose, savo paties arba kitų sukurtuose. Visų pirma tai yra šeimos, mokyklos, artimiausios aplinkos suformuota pasaulėžiūra. Mano socialinės aplinkos (Facebook’o) burbule atrodo, kad visas pasaulis kalba apie klimato kaitą ir rūpinasi tik aplinkosauga. Nacionaliniame burbule vilniečiai pasaulį ir jo ateitį įsivaizduoja kiek kitaip negu dauguma bendrapiliečių. Galų gale Europos Sąjungos burbulas, kurį praplėšęs supranti, kad šis žemynas bent porą dešimtmečių palaipsniui tampa pasaulio provincija“, – sako mokslininkas.

Pasak jo, norint numatyti ateitį, reikia tuos burbulus praplėšti. Pažvelgus į globalaus burbulo vidų, matyti, kad pasaulyje jau ne pirmas dešimtmetis demokratijos yra vis mažiau.

„Naujausi demokratijos indeksai rodo, kad nors kol kas vis dar daugiau kaip 40 proc. planetos gyventojų formaliai priklauso didesnės ar mažesnės demokratijos valstybėms, tačiau nemaža jų dalis laikoma tokiomis tik dėl to, kad rinkimų biuletenyje yra užrašyta ne viena pavardė“, – teigia prof. E. Rimkus.

Dabartiniai įvykiai kelia daug klausimų. Ar demokratija geba apginti save? O tuos, kurie norėtų būti tokie? Ar demokratinis pasaulis padės apginti mus supančią aplinką nuo mūsų pačių? Kokiu demokratiniu būdu jis sugebės tai padaryti? Jei nesugebės, tai ar tada demokratija tikrai yra tas didžiausias žmonijos gėris, kurio verta siekti?

Karas ir aplinkosaugos problemos

Rusijos agresija prieš Ukrainą iš esmės keičia situaciją – ne tik demokratijos mažėjimo  kontekste, bet ir siekiant aplinkos apsaugos sprendimų tiek regioniniu, tiek globaliu mastu. Šiuo metu mes turime daugybę globalių aplinkos problemų, kurios tiesiogiai arba netiesiogiai veikia Lietuvą. Visų pirma tai – klimato kaita.

Pasak klimatologo, klimato kaita tampa vis mažiau aplinkos problema, tik kai kurie populiariausi indikatoriai yra gamtiniai, tačiau jos priežastys ir svarbiausi padariniai darosi vis labiau socioekonominiai. Gamta jiems tampa tik fonu ir indikatoriumi.

Prie tiesioginį poveikį mums turinčių globalių aplinkos problemų profesorius priskiria ozono kiekio stratosferoje mažėjimą, vandenynų taršą ir rūgštėjimą, taip pat vandenynų ekosistemų niokojimą bei savaiminį nykimą. Tačiau daugybė žmonių sukeltų globalių problemų mus veikia netiesiogiai: per kainų augimą, padidėjusią migraciją, karus, nes visa tai lemia dirvožemio degradaciją, dykumėjimą, gėlo vandens itin tankiai apgyvendintuose regionuose trūkumą, ekosistemų naikinimą ir savaiminę degradaciją, oro ir vandens taršą, didėjančius atliekų kiekius.

Didėja ir sparčiai eikvojamų naudingųjų iškasenų – retųjų elementų, kurie būtini tvariai energetikai ir ekonomikai – poreikis.

„Tam, kad sukurtume atsinaujinančią energetiką, reikia didžiulio neatsinaujinančių išteklių kiekio, o tai reiškia pasaulines lenktynes, kad būtų užtikrintas nuolatinis tiekimas. Nors tam reikalingų mineralų kiekiai yra gana dideli, daugelis šalių arba neturi technologijų jiems apdoroti, arba negali jų pelningai kasti dėl griežtų vidaus aplinkos politikos reglamentų, todėl Europos valstybės rizikuoja prarasti konkurencinį pranašumą ir rinkos dalį. Šalys, galinčios tiekti švarią energiją ar atsinaujinančias technologijas, įgyja pranašumą“, – pabrėžia VU mokslininkas.

Prof. E. Rimkus. VU Chemijos ir geomokslų fakulteto nuotr.

Pavyzdžiui, Kinija plačiai investavo į svarbių atsinaujinančių energijos šaltinių gavybą visame pasaulyje ir sukūrė didžiausią pramonę. Dabar šioje srityje ji turi milžinišką pranašumą.

Karas blogina Baltijos jūros ekosistemų būklę

Antroji problemų dalis yra regioninio masto aplinkos išsūkiai, kuriuos spręsti įmanoma tik plėtojant regioninį bendradarbiavimą. „Pavyzdžiui, ko gero, vienintelis būdas spręsti didžiųjų upių ekologines problemas yra įvairių susitarimų pagrindu veikiantis baseininis valdymas, kai į sprendimų priėmimus įtraukiamos visos baseino valstybės. Ypač tai aktualu didelių upių žemupiuose esančioms šalims. Man sunku įsivaizduoti, kaip Lietuva sugebės užtikrinti Nemuno ir Neries, kurios teka per Baltarusiją ir Rusiją, vandens kokybę. Mes turėsime kliautis kaimynų geranoriškumu. Mes jau seniai neturime ko ten paklausti, kokios srutos ir kiek ilgai tekės šiomis upėmis. O jeigu kas nors nutiks Astrave?“ – svarsto klimatologas.

Anot jo, neabejotinai Rusijos agresija didins ir Baltijos jūros militarizavimą – ji tampa milžiniškos karinės įtampos jūra. Artimoje ateityje vienoje labiausiai užterštų jūrų dėl suprantamų energetikos politikos pokyčių dar labiau padaugės taškinių taršos šaltinių, susijusių su iškastinio kuro transportavimu ir saugojimu. Tai, žinoma, tik blogina Baltijos jūros ekosistemų būklę.

Saugomos teritorijos – kaip po pagalve laikomos santaupos

Kaip teigia profesorius, trečia problemų dalis yra lokaliai generuojamos aplinkos problemos, kurios priklauso nuo mūsų, kurias mes galime ir turime spręsti. „Tai – mūsų pačių kuriama oro ir vandens tarša. Sparčiai vykdomas fizinis ir cheminis dirvožemio alinimas, augančios atliekų krūvos, miško ir pievų ekosistemų naikinimas ir fragmentavimas. Gal ir galima džiaugtis augančiais saugomų teritorijų plotais Lietuvoje, tačiau ar tai neprimena gamtos uždarymo į rezervacijas, tarp jų dažnai paliekant aplinkosauginį vakuumą? Sugriovus gamtinį karkasą, saugomos teritorijos tampa kaip po pagalve laikomos santaupos, kurias lėtai, bet užtikrintai graužia infliacija“, – sako mokslininkas.

O kad pasiektume užsibrėžtų ekologinio raštingumo, tvarumo tikslų, visų pirma reikalingas proveržis nacionaliniame švietime. Profesorių stebina ir džiugina jaunosios kartos ekologinis sąmoningumas, nors ir sunku suprasti, iš kur jis atsiranda, nes mūsų švietimo sistema tvarios elgsenos formavimui, klimato kaitos temoms skiria itin mažai dėmesio.

Tai, žinoma, priklauso ir nuo švietimui keliamų tikslų. Ar mokykloje mes tikimės vaikus išmokyti tik puikiai skaityti, rašyti, skaičiuoti? Ar auginti laisvą žmogų, pasiruošusį mylėti ir saugoti savo gimtinę ir esant reikalui ją ginti? Tikriausiai abu prioritetai geri, tik nesėkmingai įgyvendinami.

„Norint ugdyti aplinkai draugišką jauną žmogų, visų pirma mums reikia jaunų, užsidegusių, aplinkai draugiškų mokytojų, kurie savo pavyzdžiu ir žiniomis skatintų savo auklėtinius. Tačiau kol kas tik demografinės šalies problemos ir jos nulemtas mokyklų ir mokinių skaičiaus mažėjimas maskuoja katastrofišką jaunų mokytojų trūkumą mokyklose“, – įsitikinęs profesorius.

Švietime svarbiausia bendruomenės

Prof. E. Rimkus svarsto, kad galbūt po 30 metų švietimo sistema taps tokia pat globalizuota kaip ekonomika ar kultūra. Geriausi dalykų mokytojai iš užsienio mūsų vaikus galės mokyti nuotoliniu būdu, o lietuviai vaikai mokysis iš bet kurio pasaulio krašto: Palangos, Tenerifės ar Majamio. Tačiau, klausia mokslininkas, ar tikrai tokia mokykla, kai mokiniai mokosi virtualiai iš virtualių knygų ir virtualių mokytojų, gali vadintis mokykla? Tikriausiai žinių galima suteikti įvairiais būdais, bet, profesoriaus manymu, mokyklos ir universitetai visų pirma yra bendruomenės, nes jos yra būtinos norint formuoti identitetą, ugdyti patriotizmą ir prisirišimą prie šalies.

„Ar namuose lietuviškai kalbantis moksleivis, gyvenantis Majamyje, bus pasiruošęs aukotis dėl Lietuvos gamtinės aplinkos išsaugojimo? O Lietuvoje laikinai gyvenantis ir dirbantis italas? Pasaulio yra vis daugiau, o lietuvių vis mažiau. Gal emigrantai padės spręsti demografines problemas, bet ar jie bus pasiruošę saugoti ir ginti šią vietą?“ – retoriškai klausia klimatologas.

Visą teminę diskusiją apie klimato kaitą ir mūsų santykio su gamta ir aplinka ateitį galite pažiūrėti čia.

Tęsiamos Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ teminės diskusijos, kuriose pasitelkiant konkrečias valstybės raidai svarbas temas kuriami galimi Lietuvos ateities scenarijai. Šių scenarijų kontūrus įvairių sričių ekspertai, mokslo, verslo, kultūros, visuomenės atstovai apibrėžė ateities scenarijų dirbtuvėse, kurias kovo mėnesį surengė VU ir STRATA.

Kiekviename iš šių scenarijų atsispindi ir šešios tolesnei valstybės raidai per artimiausius kelis dešimtmečius svarbios teminės dimensijos, kurias toliau analizuoja konkrečios temos ekspertai.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama naudojant inovatyvų ateities įžvalgų (ang. Foresight) metodą. Planuojama strategijos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui numatoma iki 2023 m. kovo 10 d. Strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Seimo Ateities komitetu, STRATA ir Vilniaus universitetu.