„Unsplash“ asociatyvi nuotr.

Esminis Lietuvos ateities valdysenos ir teisėkūros iššūkis – kaip mes, kaip valstybė, gebame patenkinti piliečio poreikius ir atspindėti jo lūkesčius, sako Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto dekanas prof. Tomas Davulis VU ir Vyriausybės strateginės analizės centro (STRATA) surengtoje ekspertų diskusijoje apie ateities valdyseną. Šis renginys – Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ rengimo dalis.

Kalbėdamas apie valdyseną, profesorius pirmiausia išskiria strateginį požiūrį į valstybės vystymąsi kaip alternatyvą cikliškiems, laikiniems politiniams žingsniams, kurie vyksta kas ketverius ar penkerius metus. Čia, pasak prof. T. Davulio, reikia nepasiduoti konjunktūrinėms politinių jėgų permainoms, kurios gali ištikti mūsų šalį.

VU Teisės fakulteto dekanas prof. Tomas Davulis.

„Valdysena taip pat turi būti prisitaikanti prie to, kas vyksta aplink. Matome, kokie derinimo procesai vyksta arba nevyksta Europos Sąjungos (ES) viduje. Dėl to aiškus vibrato turėtų būti išlaikytas, stebint, kokiose įtampose mes esame ir kaip geriau būtų galima išnaudoti tuos pokyčius“, – teigia profesorius.

Galiausiai, pasak jo, atsparumas šiandien tampa vėl labai svarbus ir reikalingas aspektas, nes be užtikrinimo ir garantijų, kad mūsų visuomenė pati galės apsispręsti dėl to, ko ji nori, labai sunku pasiekti užsibrėžtus tikslus.

„Susiduriame su tuo, kad reguliavimas mažoje valstybėje, ko gero, turėtų būti pragmatiškas, t. y. „blaivus“ požiūris į taisyklių kiekį, jų kokybinę formos išraišką. Taigi tai automatiškai suponuoja liberalų požiūrį į reguliavimą. Tai reiškia, kad iš esmės imamasi tik tų taisyklių ir tiek jomis pasikliaunama, kiek yra būtina tam, kad atsiskleistų asmenybė ir jos kūrybinis potencialas“, – aiškina VU Teisės fakulteto dekanas.

Per daug įstatymų

Lietuva – atvira inovacijoms, tai pagrindas tolesniam ir spartesniam vystymuisi. Todėl šią mažą šalies rinką galima išnaudoti ateities idėjoms patikrinti. Pavyzdžiui, autonomiškai valdomas automobilis buvo išbandomas Lietuvos gatvėse, nes čia yra paprasčiau gauti leidimus ir susitarti su valdžios institucijomis dėl tokio pobūdžio eksperimentų.

„Tačiau kai kalbame apie teisinį reguliavimą ir kaip tai galėtume įgyvendinti, kaip sukurti tas taisykles, koks yra visų indėlis į šių taisyklių kūrimą, galima sakyti, kad įstatymų leidėjas turėtų ne tiek daug kurti įstatymų – jų turi būti žymiai mažiau. Kuo daugiau valstybėje įstatymų, tuo korumpuotesnė yra ta valstybė arba daugiau joje neteisingumo“, – sako profesorius.

Jo teigimu, reguliavimas taip pat turėtų būti įtraukiantis. Tai reiškia, kad visuomenei reikia išsivaduoti iš tam tikrų praeities šešėlių, kurie vis dar persekioja: įsitikinimų, kad visuomenė yra „beteisė“, kad „politikai elgiasi, kaip nori“.

„Dėl to įtraukimas yra, ko gero, ne vien tik nugalėjimas tų praeities šešėlių, o iš principo ateities sąlyga, būtina tam, kad galėtume sudominti žmones gyvenimu Lietuvoje. Jeigu to susidomėjimo nėra, jeigu beteisiškumas arba perspektyvos nematymas valdyme yra akivaizdus, labai sunku bus pritraukti išsilavinusius, talentingus žmones“, – sako profesorius ir priduria, kad kuo daugiau išsilavinusių, kūrybingų žmonių, tuo mažesnė turi būti valstybės tarnyba.

COVID-19 pandemija turėjo didžiausią transformacinį potencialą

Kaip nuolatinių pokyčių akivaizdoje kurti lanksčią ir atsparią ateities valdyseną ir viešojo valdymo institucijas? Norint atsakyti į šį klausimą, teigia VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) profesorius Vitalis Nakrošis, reikia žinoti, su kokiais iššūkiais susiduriame.

Pirmiausia, sako profesorius, yra strateginė Vyriausybės darbotvarkė, kurią sudaro Ministro Pirmininko ir jo komandos strateginiai darbai, ir tie darbai yra labai įvairiapusiški, net 4 skirtingų lygių. Ši darbotvarkė nubrėžia strategines kryptis įgyvendinimo proceso metu.

Įvairios krizės ir kiti reikšmingi įvykiai suteikia impulsų įvairiems pokyčiams. Lietuva per du pastaruosius dešimtmečius susidūrė su daug ekstremalių situacijų bei krizių. Paskutiniai įvykiai – Rusijos invazija į Ukrainą, COVID-19 pandemija, neteisėtų migrantų krizė.

Prof. Vitalis Nakrošis. Nuotrauka iš TSPMI archyvo

Prof. V. Nakrošis sako, kad tiek strateginės darbotvarkės, tiek krizinės situacijos turi transformacinį potencialą, kuris turėtų padėti kurti atsparesnes viešojo valdymo sistemas, inovatyvesnes viešojo sektoriaus organizacijas, bet tai negarantuoja faktinių pokyčių. Strateginėms darbotvarkėms įgyvendinti reikalingas didelis ir stabilus politinis dėmesys, tačiau ne visos krizės yra vienodos. Taigi nėra linijinio ryšio tarp strateginių darbotvarkių, krizių ir faktinių pokyčių.

„Tai parodo COVID-19 pandemija, kuri turėjo didžiausią transformacinį potencialą dėl pavojingos infekcinės ligos bruožų, jos globalaus plitimo, socialinio ir ekonominio poveikio, taip pat pasikartojančių pandemijos bangų, kurios nuolat vertė imtis pokyčių“, – aiškina profesorius.

Vis dėlto, pasak jo, akademinių tyrimų rezultatai – mišrūs: nors ES nuvilnijo nauja visa apimančių ir ambicingų reformų banga, ypač rengiant naujus atkūrimo ir atsparumo planus kiekvienoje ES šalyje narėje, matėme ir perėjimą nuo ilgalaikių reformų prie neatidėliotinų, trumpalaikių reikalų tvarkymo. O pasibaigus pandemijai buvo grįžtama prie einamųjų reikalų pertvarkymo. Taigi nebūtinai tik didelį transformacinį potencialą turinčios krizės veda prie faktinių pokyčių.

Krizės suteikia galimybių

Krizės arba strateginės darbotvarkės suteikia galimybių. Tačiau kaip tuo pasinaudoti? Pats geriausias atsakymas, pasak prof. V. Nakrošiaus, turbūt būtų pakeisti mąstymą. Tai reiškia pakeisti ne tik priemones, kurias pasirenkame tam tikriems uždaviniams pasiekti, bet ir uždavinius tam, kad įvyktų transformacija mūsų viešosios politikos turinyje ir įgyvendinimo tvarkoje.

Kokį mąstymą turime sukurti ir kokios ateities valdysenos reikia? Remiantis Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) ataskaitomis, idealiam ateities viešajam valdymui reikalingas strateginis paslankumas (angl. agile), daugiau lankstumo valdant finansinius ir žmogiškuosius išteklius (angl. flexibility), bendras įsipareigojimas veikti kartu ir jungtinis valdymas (angl. joined-up), bendradarbiaujant įvairioms valstybės ir savivaldybės institucijomis, taip pat reikalingas bendradarbiaujamosios valdysenos ir bendrų paslaugų teikimas (angl. co-production) bei įvairių skaitmeninės valdžios priemonių taikymas.

„Akademiniai tyrimai rodo, kuo viešojo valdymo sistemos buvo panašesnės į šį idealųjį modelį, tuo jos geriau susitvarkė su COVID-19 pandemijos iššūkiais. Tokios sistemos taip pat turi didesnę tikimybę veikti atspariai, t. y. gebėti pasiruošti krizėms, absorbuoti jas, atsigauti po jų ir geriau pasiruošti būsimoms krizėms“, – sako profesorius.

VU TSPMI mokslininkas išskyrė dvi pagrindines priemones, kaip galime sukurti atsparesnę viešojo valdymo sistemą. Pirmoji – įgyvendinti viešojo valdymo reformas, pasitelkianti vadybinį ir holistinį požiūrį, arba vykdyti reformas kaip misijas, įgyvendinant žaliąjį kursą ar skaitmenines transformacijas. Antroji – gebėjimų stiprinimas valstybės tarnyboje.

Dr. Ieva Petronytė-Urbonavičienė. TSPMI archyvo nuotr.

„Tai labai svarbi priemonė atsparesnei viešajai valdymo sistemai sukurti. Tarptautiniai valstybės tarnybos reitingai rodo, kad pagal gebėjimus Lietuva yra reitingo gale“, – sako profesorius.

VU TSPMI dėstytoja dr. Ieva Petronytė-Urbonavičienė diskusijoje pabrėžė piliečių pasitikėjimo valstybe, valstybinėmis institucijomis svarbą. Pasak jos, valstybėje, kurioje piliečiai pasitiki valdžia, o piliečiai įtraukiami į valdysenos procesus, geriau susitvarkoma su krizėmis, aukštesnė piliečių mokestinė moralė, priimti sprendimai įgyvendinami daug lengviau ir kokybiškiau.

Dr. I. Petronytės-Urbanovičienės teigimu, gerokai sudėtingesnis klausimas – kaip kurti pasitikėjimą valstybinėmis institucijomis. Vienas iš būdų – suteikti piliečiams įvairesnes galimybes daugiau įsitraukti į sprendimų priėmimą. Ji atkreipė dėmesį, kad pasitikėjimas turėtų būti dvikryptis – skatinti ne tik piliečių pasitikėjimą valstybe, bet ir viešųjų institucijų pasitikėjimą piliečiais.

„Pasitikėjimo auginimas patiems nepasitikint yra esminė viešojo sektoriaus institucijų klaida“, – sako dr. I. Petronytė-Urbonavičienė.

Visas diskusijos įrašas – čia.

Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama naudojant inovatyvų ateities įžvalgų (ang. Foresight) metodą. Planuojama strategijos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui numatoma iki 2023 m. kovo 10 d. Strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Seimo Ateities komitetu, STRATA ir Vilniaus universitetu.