Būsimam studentui dažniausiai iškyla du klausimai: kur studijuoti ir kur gyventi. Pasirinkusiems studijuoti Vilniaus universitete siūloma apsigyventi bendrabučiuose, žinoma, atsižvelgiant į socialinę, turtinę šeimos padėtį. Tačiau kodėl vieni renkasi butus, o kiti bendrabučius? Ar vienintelis veiksnys – pinigai?

Pasirinkimą lėmė draugai

VU Komunikacijos fakulteto informologijos specialybės pirmo kurso studentas Rytis Kazlauskas apie galimybę gyventi bendrabutyje svarstė vasarą, tačiau draugų raginimas, kvietimas gyventi drauge nulėmė galutinį jo apsisprendimą: „Galimybė nuomotis būstą su pažįstamais žmonėmis pasirodė saugi ir gera mintis.“ Vaikino manymu, studentai gyvenimą nuomojamame būste renkasi todėl, kad nori privatumo, didesnės asmeninės erdvės, patogaus susisiekimo su bet kuria Vilniaus vieta. Žinoma, didžiausias ir daug studentų atgrasantis nuomojamo būsto minusas – didelės išlaidos. Nors ir įbaugintas didėjančių šildymo kainų, Rytis teigia, kad kitąmet nežada kraustytis į bendrabutį: „Pripratau prie privačios erdvės, galiu kada noriu atsiriboti nuo draugų ar akademinės aplinkos.“

Iš nuomojamo būsto į bendrabutį ir atvirkščiai

Žurnalistikos specialybės pirmo kurso studentė Agnė Mankevičiūtė nė nesvarstė galimybės gyventi bendrabutyje: „Mano apsisprendimui didelę įtaką padarė stereotipai: neva bendrabučiuose nėra tvarkos, nešvaru.“ Tačiau pusmetį pagyvenusi nuomojamame būste pirmakursė nusprendė persikraustyti į bendrabutį. Nuomos ir komunalinių mokesčių sumos pasirodė per didelės. „Paskaičiavusi, kad vien per metus aš iš tėvų piniginės „išsunkčiau“ didžiulę pinigų sumą, nusprendžiau kraustytis į bendrabutį. Apsispręsti padėjo ir draugai, kadangi dauguma mano pažįstamų gyvena bendrabučiuose ir nė vienas iš jų nesigaili.“

O štai VU Filosofijos fakulteto psichologijos specialybės antro kurso studentė Aušra Stumbrytė po metų, praleistų bendrabutyje, nusprendė išsikraustyti į nuomojamą būstą. „Kol mokiausi 12 klasėje, nuolat kartojau, kad bendrabutyje tai jau tikrai negyvensiu, nes ten per mažai erdvės, privatumo, laisvės. Tačiau prieš pat prasidedant studijoms apsilankiusi svečiuose pas sesę, kuri gyvena bendrabutyje, pamačiau, kad ten ne taip jau ir blogai – kad galima susikurti jaukią gyvenamąją erdvę, todėl ėmiau ir parašiau prašymą.“ Tačiau per metus, praleistus bendrabutyje, kaip teigia pašnekovė, paragavusi studentiško gyvenimo, dalijimosi bendra erdve, išsiilgusi namų jaukumo ir pavargusi nuo nepatogaus susisiekimo su universitetu pradėjo ieškoti alternatyvos – pigaus nuomojamo būsto. Jau pusmetį gyvenanti nuomojamame bute Aušra nemano padariusi klaidingą sprendimą, tik, žinoma, erzina padidėjusios išlaidos.

Pliusai ir minusai

Išbandę gyvenimą ir nuomojamame bute, ir bendrabutyje studentai mano, kad jų pasirinkimą labiausiai lemia piniginės išlaidos ir prioritetai. Kas ieško privatumo, tas renkasi butą, kas nori susirasti draugų, praplėsti akiratį ir pagyventi studentiškai, apsigyvena bendrabutyje. Buto pliusai, kaip teigia A. Stumbrytė, tai „namų“ jausmas, asmeninė erdvė, patogumai, kuriais nereikia su niekuo dalytis. „Mano nuomojamas butas yra daug arčiau miesto centro, susitaupo daug laiko, man tai labai svarbu.“ Žurnalistikos specialybės pirmakursė Agnė pateikia svarių argumentų norintiesiems gyventi bendrabutyje: „Čia nėra vietos liūdesiui, nebrangu gyventi, galima susipažinti su kitų kursų studentais, studijuojančiais tavo specialybę, gauti užrašų, tai praverčia studijuojant.“ Abi pašnekovės sutiko, kad didžiausias minusas gyvenant nuomojamame bute yra dideli nuomos ir komunaliniai mokesčiai.

Bendrabučiai nėra nepopuliarūs

Istorijos ir Komunikacijos fakultetų administratorius Linas Betingis pateikė 2010 ir 2007 (vadinamųjų „prieškrizinių“) metų statistiką. Pavyzdžiui, 2007 m. iš 32 archeologijos specialybės pirmakursių 21 – atvykęs ne iš Vilniaus, o prašymų gyventi bendrabutyje pateikta 15. 2010 m. iš 43 įstojusiųjų 27 – ne iš Vilniaus, pateikta 19 prašymų. Panašūs skaičiai vyrauja ir tarp kitų specialybių. Tad galima spręsti, kad gyvenamosios vietos pasirinkimą lemia ne tik piniginiai šeimos ištekliai ar nestabili šalies finansinė padėtis. Tai daugiau paties studento požiūris, draugų įtaka, nuostatos, įsitikinimai. Juk vieniems bendrabutis – studentiško gyvenimo atributas, o kitiems – bendri dušai, virtuvės, tarakonų dažnai lankomi kambariai. VšĮ „VU būstas“ direktorius Nerijus Cicilionis paneigė mitą, kad šiais laikais bendrabučiai tuštėja: „Kiek išsikelia, tiek atsikelia, tik jau balandžio pabaigoje – gegužės pradžioje studentai dažniau išsikelia, nes baigia mokslus ar važiuoja į užsienį. Vasarą išsikraustančiųjų skaičius vis auga, kol pasiekia apie 25 proc. visų gyventojų, tačiau rudenį viskas vėl grįžta į senas vėžes.“

Tik geri prisiminimai

Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius, VU absolventas, dvejus studijų metus praleido bendrabutyje. Tą laikotarpį jis vadina tam tikra studentiško gyvenimo mokykla: „Draugiški peliukai, „aukšto baliai“, badas, vienas dušas, triukšmingi vakarėliai, policijos apsilankymai – viskas dabar atrodo išgyventa, tolima ir egzotiška.“ Įstojęs į universitetą D. Radzevičius nė nesvarstė, kur gyventi, iškart rinkosi bendrabutį, nes tai atrodė patikima, prieinama iš mažo miestelio – Vilkaviškio r. Paežerių atvykusiam studentui. Kaip teigia D. Radzevičius, bendrabutyje gyventi patogu vien dėl to, kad tai gerina socialinį tinklą: patogu gauti reikiamą mokymosi medžiagą, pabendrauti su bendrakursiais, susirasti naujų pažįstamų.

Vilniaus miesto meras Artūras Zuokas įžvelgia skirtumų ne tik tarp gyvenimo bute ir bendrabutyje, bet ir tarp pačių bendrabučių. VU absolventas gyveno dviejuose bendrabučiuose Saulėtekyje, vadinamuosiuose „Kamčiatkoje“ ir „Niujorke“. „Apsigyvenau bendrabutyje dėl vienos ir, manau, pagrindinės priežasties – tai pigiau. Mano studijų metais „Kamčiatkoje“ sąlygos jaunam studentui buvo tikrai geros: atskiras blokas, tualetas, kambaryje gyvenome dviese. Kai persikėliau gyventi į „Niujorką“, pajutau studentišką gyvenimą, apie kurį pasakodavo vyresni studentai: bendras dušas, tualetai, triukšmas, gyvenimas keturiese ankštame kambaryje.“ A. Zuokas teigė, kad bendrabutyje gyventi būtina, nes tik čia gali patirti tikrą studentišką gyvenimą: „Šurmulys, diskusijos, vakarėliai, nauji pažįstami.“ Kai minėtasis šurmulys pradėjo trukdyti mokslams ir atsirado finansinių galimybių, dabartinis miesto meras su draugu išsinuomojo butą.

Tad į klausimą – bendrabutis ar butas, kiekvienas studentas atsako skirtingai. Tie, kurie ieško ramybės, privačios erdvės ir gali tai sau finansiškai leisti, nuomojasi butus. O norintieji praplėsti savo socialinį tinklą, susipažinti su kitų specialybių studentais, išbandyti save gyvenant ir dalijantis ne tik privačia erdve, bet kartais ir maistu ar drabužiais – apsigyvena bendrabučiuose. Nesvarbu, kurią iš gyvenamųjų aplinkų pasirinksi, vieno tu neprarasi – studentiškos dvasios. Juk nesvarbu, kur gyveni – jei esi studentas, nepabėgsi nuo studentiško gyvenimo ypatumų: bemiegių naktų, vakarėlių, bado.