Kaip rodo statistika, 2020 m. beveik 80 proc. amerikiečių politikos naujienas sekė įdėmiai arba labai įdėmiai. Visuomenės domėjimasis politikos naujienomis tik įrodo politikos reikšmę individų, valstybių ir pasaulio gyvenime. Gali atrodyti paradoksaliai, tačiau politinė tikrovė yra tampriai susijusi su politine vaizduote. Kur, kaip ir kokiu santykiu jos susitinka, kur gimsta politinės vizijos, o kada laki fantazija virsta populizmu? Apie tai Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidėje „Mokslas be pamokslų“ svarsto VU Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto politologas dokt. Dominykas Kaminskas.

Pasakojimas, su kuriuo tapatinamės 

„Nors politika apriboja vaizduotę, pirmiausia, politinėje erdvėje ji veikia kaip įrankis, padedantis bendruomenei apsibrėžti save, kas mes esame. Kita vertus, politinės vaizduotės pagalba gebama identifikuoti priešininkus ar konkurentus. Galiausiai, politikoje vaizduotė visus šiuos dėmenis sujungia į vientisą pasakojimą apie mūsų troškimus, vizijas, tikslus ir trukdžius jų siekime. Tokiu būdu formuojamas pasakojimas, su kuriuo gali tapatintis bendruomenė ar jos dalis“, – teigia D. Kaminskas.

Jo manymu, politika savo esme yra idėjų žaidimas. Pasitelkdami šias idėjas politikai gali jas išnaudoti siekdami pritraukti paramą, mobilizuoti rinkėjus ir pan., nebūtinai neigiama prasme. Būtent dideles vizijas turintys geba įtikinti dideles žmonių grupes. Pavyzdžiui, pirmojoje kadencijoje su viltinga žinute „Yes, We Can“ atėjęs Barackas Obama sugebėjo pritraukti didelę dalį piliečių, iki tol nusivylusių politiką.

Šių dienų aktualijose – ryškiausias Ukrainos prezidentas Volodimiras Zelenskis. Jis pasiūlo karingą viziją, įrodančią, kad mes neatiduosime savo šalies. Tokios politinė vizijos vaizduotėje sukuria ryškų ir pagavų vaizdinį, su kuriuo lengva tapatintis. 

Vaizduotė gali tapti ir manipuliacijų įrankiu

„Taigi, kalbant apie žmones mobilizuojančias politines vizijas neužtenka pažadėti, kad bus pakelta minimali alga. Jos turėtų būti platesnės. Žinoma, tokioms konkrečioms idėjoms atliepia visuomenės grupės, įsivaizduojančios, kad šiek tiek didesnis uždarbis gali pakeisti gyvenimą. Tačiau mes kalbame apie abstraktesnius politikos konceptus: laisvę, gerovės valstybę ir pan. Nors patys tiksliai nežinome, kas šiuos konceptus sudaro, bet užpildome šias spragas įsivaizdavimu. Tokiu būdu susikuriame didesnę gerovės valstybės viziją su daugiau detalių nei tik minimalus atlyginimas“, – sako D. Kaminskas.

Politologas primena Sąjūdžio laikus ir devizą „Lietuva bus laisva“. Tuo metu laisvė egzistavo tik vaizduotėje. Mitinguose susirinkę žmonės buvo nematę laisvos Lietuvos arba labai ilgai, arba iš viso. Bet matydami Vakarų pasaulio pavyzdžius, vaizduotėje susikonstravo į labai galingą viziją, kuria ir užsikrėtė visa bendruomenė.

„Kalbant apie tautas ir jų tarpusavio tapatinimąsi, Benedictas Andersonas yra sugalvojęs labai įtaigią metaforą: jis tautas vadina įsivaizduojamomis bendruomenėmis. Nors negalime nueiti į kavinę ir susitikti su lietuvių tauta, galime su ja tapatintis, įsivaizduodami, kad esame šios didelės bendruomenės dalis. Šie vaizduotės momentai ir padeda užpildyti tarpus politinėse vizijose“, – aiškina pašnekovas.

Svarstant, ar tikėjimas šiomis vizijomis yra nuoširdus ir ar gali tapti politikų manipuliavimo įrankiu, atsakymų yra daug. Savaime suprantama, kad dalis politikų ar partijų pasinaudos proga šnekėti tik tai, ką žmonės nori girdėti, tokiu būdu užsitikrindami rinkėjų balsus. Tai įrodo 2016 m. „Cambridge Analytica“ duomenų panaudojimo rinkiminei JAV Prezidento kampanijai atvejis. Kuomet surinkta socialinių tinklų informacija buvo pasinaudota kaip priemone įtaigiai kalbėti įvairioms visuomenės grupėms, siekiant jų palankumo rinkimuose.

„Kita vertus, žiūrėdamas į dabartinius politikus matau ir nuoširdaus rūpesčio. Grįžkime prie karo Ukrainoje, kuris tapo labai svarbiu kolektyvinės vaizduotės momentu. Pirmiausia, šis įvykis aiškiai atskyrė mus nuo mūsų priešų. Antra, karo akivaizdoje puikiai pasimatė, kuri pusė kalba tiesą, o kuri kalba nenuoširdžiai. Todėl politiniame diskurse galima atskirti, kam šis klausimas rūpi nuoširdžiai, o kas tiesiog naudojasi situacija, mėgindamas prisirinkti politinių dividendų“, – tvirtina D. Kaminskas.

Kur gimsta politinės idėjos?

„Viena vertus, didieji projektai veikia tada, kai politikai pasiūlo tam tikrą įdomų naratyvą. Kita vertus, tas naratyvas įveiklinamas su sąlyga, jog rezonuoja su piliečių įsitikinimais ir siekiais. Bet kokiu atveju, kiekvieni rinkimai atneša didesnes permainų idėjas. Tikroji lyderystė politikoje reiškiasi, kai politikas visuomenei pasiūlo kažką įdomaus – geresnės bendruomenės viziją, kurią palaikome ir norime siekti“, – mano pašnekovas.

Anot jo, požiūris į politinių vizijų kilmę priklauso nuo pasirinktos prieigos. Diskurso požiūrio atstovai, tokie tyrėjai kaip Ernesto Laclau ar Chantal Mouffe, individą mato kaip sukonstruotą diskurso. Pagal šią sampratą, individo laisva valia yra ribota, o jo politinė vaizduotė iš principo yra nulemta išorinių faktorių.

Visgi D. Kaminskas linksta prie nuomonės, kad individas turi laisvą valią, kuria gali remtis. Viena vertus aplinka mums daro įtaką, tačiau patys įsivertiname, ar tai mums aktualu. Pavyzdžiui, dar gerokai prieš migrantų krizę, 2016 m., Seimo rinkimų kampanijoje nuskambėjo Darbo partijos pažadas neįsiliesti migrantų į Lietuvą. Įvertinę Europos kontekstą, „darbiečiai“ nusprendė, kad tai gera idėja pažadėti žmonėms, įsivaizduojantiems plūstančius migrantus, šiuos srautus sustabdyti. Tačiau paaiškėjo, kad visuomenės įsivaizdavimas su Darbo partijos vizija nesutampa, todėl kampanija buvo nesėkminga.

Vadinasi, apibendrinat, kaip gimsta politinės idėjos, tikriausiai reiktų sakyti, kad sąsajoje tarp to, kaip mes matome politiką ir ką siūlo politikai.

Lietuvos politika – praktiška, bet vizijoms trūksta drąsos

D. Kaminsko teigimu, vertinimas, ar valstybėms reikia didesnių politinių vizijų ar mažesnių, yra subjektyvus. Bet vizijų kūrimas reikalauja drąsos ir didelių ambicijų, o tai yra svarbu bendruomenėms.

„Mūsų atveju, net ir valstybinių strategijų lygmeniu, Lietuvos politinėje aplinkoje kartais pasigendu drąsos prisiimti dideles vizijas. Man norėtųsi, kad jose būtų išnaudojama daugiau vaizduotės potencialo ir jos būtų labiau pašėlusios. Iš kur tas atsargumas? Esame istorinių aplinkybių įkaitai, jauna tauta, kuriai sunku galvoti dideliais laiko tarpais. Be to, apstu ir kasdienių prislegiančių rūpesčių, kurių sprendimas taip pat reikalauja resursų. Tačiau vis tiek manau, kad kaip ir bet kokioje kitoje organizacijoje, taip ir valstybėje, reikia skirti laiko svarstymams apie strateginius tikslus, vizijas“, – siūlo politologas.

Pasak jo, šiuolaikinėje liberalioje demokratijoje politikai per keturis metus turi įgyvendinti pakankamai planų, kad juos perrinktų. Todėl dažnai pragmatiniai dalykai nusveria idealizmą bei tarsi įžemina vaizduotę. Šiuo atveju gal galima pasiūlyti partijoms derintis dėl bendrų gairių, kaip prieš keliolika metų buvo susitarta dėl bendrų gairių krašto gynybos srityje.

Politikos praktika yra svarbi, bet greta jos reikalingas ir kolektyvinis naratyvą, kurį žmonės jaustų. Pavyzdžiui, dabar kyla elektros kainos, tačiau tam yra priežastis – karas. Taigi, mums reikia pakentėti, nes kiti kenčia dar labiau. Tokiu būdu randamas pateisinimas sunkumams trumpuoju laikotarpiu, siekiant geresnio gyvenimo ilgalaikėje perspektyvoje.