Nuomonės formuotojai neturėtų būti populiaresni už mokytojus, sako Vilniaus universiteto (VU) Šiaulių akademijos (ŠA) direktorė prof. Renata Bilbokaitė. Pasak jos, taip nutinka dėl to, kad mokyklose smarkiai koncentruojamasi į programas, o laiko pabūti su mokiniu nebelieka. Taigi, profesorės teigimu, reikėtų ieškoti pusiausvyros – mokyti ne tik teorijos, bet ir dvasinių dalykų. Ar mokykla ruošia egzaminams, ar gyvenimui? Minint mokytojų dieną, apie tai – naujausias VU tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizodas.

Ko reikia pasiruošti gyvenimui?

Neretai manoma, kad pagrindinis mokytojo tikslas yra paruošti vaikus egzaminams. Akcentuojami balai, rezultatai, pasiekimai. Vis dėlto, pasak prof. R. Bilbokaitės, ne ką mažesnė šios profesijos vertė – žmogaus auginimas ir pagalba sprendžiant vaikų problemas, kartais susijusias visiškai ne su pamokų turiniu, o su sudėtingais asmeniniais išgyvenimais, jausmais.

„Jeigu mes šiuos du dėmenis sudėtume, galbūt mums pavyktų paruoši visavertį, daugiasluoksnį žmogų arba padėti jam pasiruošti ateiti į gyvenimą“, – sako VU ŠA direktorė.

Anot jos, didžiulė problema kyla tuomet, kai, užuot išlaikę pusiausvyrą – paskirstę teorinį ir dvasinį mokymą 50:50, 90 procentų koncentruojame į faktų, reikšmių ir pasaulio suvokimą, jo pažinimą per disciplinas, kurios tampa ypač sudėtingos paaugliams vyresnėse klasėse. Tačiau labai mažai dėmesio skiriama pasirinktai dvasinei, jausmų, emocijų koncepcijai ir raidai.

„Čia lieka tarsi neužpildytas laukas, terpė, kurią žmogui vis tiek reikia užsipildyti pačiam. Iš čia ir kyla tas pasakymas, kad „man neįdomi ta matematika“. Gal jam kažkas kita gerokai įdomiau ir mes, kaip visuomenė, pasirinkę kitą paradigmą – moksliškesnę, orientuotą į raštingumą, truputį nepažiūrėjome tos gelmės“, – mano profesorė.

Mokytojo tikslas – ne tik perteikti žinias, bet ir įkvėpti vaikus

Mokytojo pašaukimas arba pati profesija yra būti vedliu, lyderiu, autoritetu, kuriuo seks ir eis mokiniai, sako prof. R. Bilbokaitė. Todėl, anot jos, dvasinio ugdymo atsakomybė krinta ant mokytojo pečių. Tačiau tai neturėtų virsti dideliu pasiaukojimu ar kančia – autoriteto sekimas turėtų kilti iš to, kad mokytojas yra įdomus, kad jo pasaulis yra kur kas platesnis, atkreipia dėmesį švietimo ekspertė.

„Kiekvienas mokytojas turėtų norėti pateisinti mokinių lūkesčius. Nuomonės formuotojai neturėtų būti populiaresni už tuos, kurie kuria didesnę vertę. Bet jeigu taip nutinka, vadinasi, mokiniams, ypač paaugliams, reikia kitų patirčių, kurias gali duoti nuomonės formuotojai, o mokytojai tokių patirčių duoti negali. Kodėl? Tikėtina, kad labai smarkiai susikoncentruojame į programas, į turinį. Laiko pabūti su mokiniu, kaip prieš 50 metų, nebėra. Yra klasės valandėlės, kurios, turiu paminėti, yra labai apribotos, o ir mokytojui nelabai lieka laiko, kad skirtų jį mokiniui, paklaustų, kaip sekasi. Mokiniai yra kur kas gilesni, nei mes juos atskleidžiame. Mes tam tiesiog neskiriame laiko ir dėmesio arba jo skiriame nepakankamai“, – mano profesorė.

VU Šiaulių akademijos direktorė prof. Renata Biblbokaitė. VU ir A. Morozovo nuotr.

Daugiau dėmesio skiriama teoriniam mokymui todėl, kad orientavimasis į konkrečius dalykus yra lengviau pamatuojamas nei minkštieji dalykai, teigia prof. R. Bilbokaitė.

„Paprastas pavyzdys, kad ir aukštojoje mokykloje. Jeigu kurse yra šimtas studentų, dėstytojui yra labai patogu matuoti žinias: išmokai–neišmokai, išsprendei–neišsprendei. Tačiau tai yra tik žinios. Gebėjimų, kompetencijų mes nepamatuojame. Čia prasideda kūryba: vienas galbūt atsiskleis per šitą užduotį, kitas – per kitą“, – sako ji.

Pasak pašnekovės, visų pirma reikėtų atsakyti, ką mes mokyklose norime išugdyti. Dėmesys tikrai skiriamas žinioms su viltim ir siekiu, kad mokiniai būtų raštingi. Tačiau, anot švietimo ekspertės, ugdymas negali būti vienkryptis, jis privalo būti kompleksiškas.

„Programuotas mokymas – labai gerai. Iš dalies jis tikrai pasiteisino, bet tai yra vienas iš informacinės kalbos algoritmų, o visa kita? Kaip tuomet yra su menu? Kaip tuomet yra su kūryba? Žmogus iš prigimties yra sutvertas kurti. Dabar žodis „tvarumas“ tapo kone keiksmažodžiu, bet tvarumas yra tiesiog apie tai, kad „aš kuriu ir aplinkai darau mažai žalos“. Mes į tai dar tikrai nesiorientuojame. Matuojame tai, kas yra lengvai pamatuojama: testas, perskaitytas kūrinys, atlikta užduotis.

Atkreipkite dėmesį, kodėl kai kurie vaikai sako nenorintys skaityti knygų. Nes nepaliečia esmės, jų širdies kai kurie kūriniai. Todėl galbūt reikia leisti pasirinkti kai kuriuos kūrinius, gal kartais leisti per filmą patirti, nes tai vis tiek yra patyrimas. Dabar yra tas laikas, kai reikia abejoti ir kai patiriame problemas švietime – jomis reikia džiaugtis, nes žmonės yra linkę problemas išspręsti. Tai, kas buvo daugybę metų, jau tikrai turėtų „nueiti“, – įsitikinusi profesorė.

Kaip rasti daugiau laiko

Šiuolaikiniame vaikų ugdyme pedagogai labai dažnai pasigenda laiko. Tai viena didžiausių problemų, kuri demotyvuoja ir patyrusius mokytojus, ir pradedančius pedagogus.

„Jeigu pasakyčiau, kad reikia kelti atlyginimus, mažinti pamokų skaičių, turbūt tapčiau populiaresnė, tačiau visa tai yra finansai ir to paties reikia ne tik mokykloje, bet ir aukštojoje mokykloje, medicinoje. Bet mes turbūt kalbame labiau apie turinį. Pirmiausia reikia atsakyti (tai lyg ir bandoma padaryti per naujas programas): ar tikrai reikia tiek daug ir tokio plataus masyvo duomenų? Galbūt reikia mažiau, bet giliau“, – sako prof. R. Bilbokaitė.

Vis dėlto, anot jos, gera pradžia padaryta su įtraukiuoju, kitaip STEM, ugdymu. Tai ugdymo organizavimo modelis, kuriame gamtos mokslai, technologijos, inžinerija, kūrybiškumo ugdymas ir matematika naudojami mokinių tiriamiesiems gebėjimams, bendradarbiavimui ir kritiniam mąstymui ugdyti.

„Tai, kad į ugdymą ateina kompleksiškumas ir integralumas, yra labai gerai. Bet ar mes nenukrypsime į kitą kraštutinumą, kai, turėdami dešimt STEM centrų Lietuvoje, po penkerių metų tikėsimės, kad į gamtamokslines sritis stojimai bus išaugę 50 proc.? Ne stojimai ir ne pasirinkimai turbūt esmė, o žmogaus vidus – žmogaus, kuris gali laisvai kurti darbo vietą. Juk patirtis, jeigu turime ją gilią, tikrai leidžia mums vėliau skleistis. Bet jeigu nebus gilios patirties, vėlesnėse klasėse atsiras spragų ir negebėjimo. Aš esu už tai, kad turinys būtų siauresnis, labiau integruotas su kitais dalykais.

Kodėl daug moksleivių mažai supranta gamtos mokslus pasaulyje? Tyrimai rodo, kad paaugliams labiau pasireiškia jausmai sau, kitai ar tai pačiai lyčiai, kankina būties pažinimo klausimai, prarandamas pojūtis mokytis algoritmus ir modelius. Žmogus nebemato tų cheminių lygčių, kurias sprendžia sąsiuvinyje, sąsajos su realybe gyvenime. Todėl mes, neparodydami, kam tai yra reikalinga gyvenime, padarome tuos algoritmus neįdomius. Reikia artinti ugdymą prie realybės, kad nebūtų labai didelio atotrūkio. Kiti tyrimai rodo, kad daugumos gyvenimiškų momentų, kaip pažinti kitą žmogų, paaugliai mokosi iš filmų, ne mokykloje. Tai kas yra mokykla? Ar tai moksliškasis raštingumas, ar ten turėtų būti kažkas daugiau per tuos geruosius pavyzdžius? Aš visada statau paminklą tiems mokytojams lyderiams, kurie dar ir moralines vertybes demonstruoja“, – tvirtina profesorė.

Priežastys, nulėmusios mokytojo profesijos prestižo smukimą

Tinklalaidėje kalbinta ekspertė išskyrė priežastis, kodėl mokytojo autoritetas sumenko. Profesorė kartu su seserimi prieš dešimt metų atliko tyrimą apie pedagogų įvaizdį žiniasklaidoje. Tuo metu, pasak jos, 90 proc. straipsnių antraščių dominavo tokie žodžiai kaip „padarė“, „suklydo“ ir pan.

„Galbūt įvyko tam tikrų moralinių nukrypimų iš to, ko visuomenė tikisi iš pedagogo, kaip aukšto lygio moralinės būtybės. Tačiau kai atsirado internetas, socialiniai tinklai, teko pripažinti, kad mokytojas taip pat yra tiesiog žmogus. Visi labai greitai suprato, kad padarė vieną didžiausių klaidų visuomenėje, nes menkinti mokytoją yra tarsi menkinti tėvus. Vaikui tėvai iki pradinės mokyklos yra patys reikšmingiausi, vėliau tą reikšmingumo lygį tarp suaugusiųjų jis dalina su pradinių klasių mokytoju.

Vadinasi, niekaip kitaip, kaip per autoritetą, vaiko nepakylėsi ir jis iš tavęs nesimokys. Lūkesčių iš mokytojo neatitikimo klaida taisoma beveik 10 metų. Ypač pastaruosius penkerius metus siekiama, kad mokytojai vėl taptų prestižine profesija. Manau, kad to prestižo niekas neatėmė. Jeigu mes paklaustume vaikų ir pačios visuomenės, manau, tikrai atsakymas būtų, kad mokytojas yra autoritetas“, – įsitikinusi ji.

Pasak prof. R. Bilbokaitės, šiuo metu visuomenėje vis dar turime neatitiktį tarp lūkesčių ir norėjimo labai daug uždirbti. Profesorė tvirtina, kad vis dėlto asmenys švietime dirba ne dėl didelių pinigų, o dėl siekio kurti jaunus suaugusiuosius, jiems kažką sužadinti ir iš jų lygiai taip pat kažką gauti.

„Mes kuriame žmogų, mes padedame įvairiapusiškai jį atskleisti ir nuspalvinti. Čia yra esmė. Taip, tai sunku. Taip, reikia pačiam įdėti daug pastangų, būna nepatogu ir nepaprastai sudėtinga, bet tu tam čia ir atėjai. Kitu atveju tai ne ta vieta dirbti. Didelė dalis mokytojų, kurie dirba, yra tokie. (…) Tiesiog visuomenei iš naujo reikia pervertinti savo vertybes. Taip pat tėvai turėtų pasitikėti mokytoju, o mokytojai – pasitikėti savimi“, – sako švietimo ekspertė.

Kiek dėmesio skiriama mokytojo kompetencijai kelti?

Prof. R. Bilbokaitė pasakoja, kad prieš kelerius metus Valstybės kontrolės tyrimas parodė, jog valstybė Europos Sąjungos lėšas, t. y. apie 40 mln. eurų, panaudojo pedagogų kvalifikacijai kelti. Vis dėlto rezultatai atskleidė, kad mokinių rezultatai nepagerėjo. Pasak jos, kyla retorinis klausimas: ar mokė ne to, ką vėliau galima panaudoti ugdyme, kad tie rezultatai gerėtų, ar vis dėlto šiais mokymais mokytojai bandė užsipildyti prasivėrusią tuštumą?

„Negalima sakyti, kad mokymai buvo nenaudingi. Galbūt jie tiesiog nebuvo orientuoti į rezultatus. Kalbant apie tai, kiek lėšų reikia, tai didesnės mokyklos turi apie 3–4 tūkst. eurų kasmet pedagogų kvalifikacijai kelti. Vienas seminaras mokytojui kainuoja apie 25 eurus. Taigi galbūt kelis kartus kažkas gali nueiti, jeigu neturi projektų. Jeigu turi projektų, tuomet galimybės prasiplečia. Lyginant su aukštosiomis mokyklomis, kuriose dažniausiai išvis nebūna kvalifikacijos kėlimų, ar su kitomis institucijomis, tai, manau, krepšelyje yra nemaži pinigai. Klausimas, kiek ir kaip giliai norima mokytis to, ką bus galima panaudoti. Kalbant su pačiais pedagogais, paaiškėja, tą rodo ir tyrimai, kad ne visada jie gauna kokybiškas paslaugas. Už tą sumą galima pasikviesti tokį lektorių, kuris sutinka pasidalinti patirtimi“, – svarsto pašnekovė.

Pasak jos, mokytojai turi aiškiai kalbėti, ko jiems reikia, kitaip situacija nesikeis. Įdomu tai, pasakoja profesorė, kad moksliniai tyrimai parodė, jog didžiausia paklausa yra psichologinių dalykų. Vadinasi, valstybėje dar neturime modelio, kaip mokytojui padėti atsigauti, kaip įveikti psichologines įtampas ir nepervargti. Todėl, anot jos, dažniau norima eiti ten, kur yra labiau atpalaiduojantis turinys nei skatinama ką nors mokytis rimtai iš naujo.

„Neminėsiu savivaldybės, kurioje tai nutiko, bet mokyklos vadovai gavo įspėjimus už tai, kad gautas lėšas panaudojo team building’ui ir savo bendruomenę kelioms dienoms išvežė į sanatoriją, kur vyko mokymai. Tai buvo daroma tam, kad kitoje terpėje apie švietimą būtų pagalvota kitaip. Taip daro verslas. Bet kai į švietimą atneši kokią nors verslo inovaciją, gauni pylos. Vėlgi, kiek mes leidžiame mokyklos vadovams padėti mokytojams? Ar vis dėlto norime būti tie biurokratai? Manau, kad kol kas mokyklos neturi laisvės. Tai gali daryti tik privačios mokyklos“, – atkreipia dėmesį prof. R. Bilbokaitė.