„Kartais susidūrę su iššūkiais pasimetame, susigūžiame, esamos problemos lyg išdidėja ar įgauna daugiau svorio. Tačiau pasidalinęs rūpesčiais su bendruomene ar kolegomis, keliaujančiais panašiu keliu, pamatai, kad, deja, nesi kažkuo labai išskirtinis – visų rūpesčiai būna gana panašūs. Išties susidūriau, kad Vilniaus universitete yra labai daug geranoriškai nusiteikusių ir padedančių žmonių, jei tik investuoji savo laiko su jais sukontaktuoti“, – sako gydytoja radiologė-echoskopuotoja Raminta Lukšaitė-Lukštė.

Pašnekovė sutiko papasakoti apie apgintą daktaro disertaciją, jos reikšmę visuomenei ir tai, kokių pokyčių į jos gyvenimą atnešė kelionė daktaro laipsnio link.

Birželio pabaigoje apgynėte daktaro disertaciją „Ūminio apendicito diagnostikos optimizavimas – perspektyvinis klinikinis tyrimas“. Trumpai papasakokite, apie ką ji.

Ūminis apendicitas – tai kirmėlinės ataugos, nedidelio rudimentinio organo, esančio prie aklosios žarnos, uždegimas. Šia liga dažniausiai serga vaikai ir jauni žmonės. Gydoma chirurginiu būdu pašalinant kirmėlinę ataugą. Operacija, kurios metu randama nepakitusi, „sveika“ kirmėlinė atauga, vadinama neigiama apendektomija. Siekiame užtikrinti kuo mažiau neigiamų apendektomijų, tai yra kuo tikslesnę diagnostiką.

Tiksliausias ūminio apendicito diagnostikos metodas – kompiuterinė tomografija. Pagrindinis šio tyrimo trūkumas yra tas, kad jo metu skleidžiama jonizuojančioji spinduliuotė, kuri turi žalingą poveikį žmogaus organizmui – padidina riziką susirgti onkologinėmis ligomis. Jonizuojančiosios spinduliuotės poveikiui ypač jautrūs vaikai ir jauno amžiaus pacientai. Tad mūsų tyrimo tikslas buvo ieškoti būdų, kaip pagerinti ūminio apendicito diagnostiką, sumažinti neigiamų apendektomijų skaičių ir kuo rečiau naudoti kompiuterinės tomografijos tyrimą, ieškant jam alternatyvų.

Tyrimo metu pagrindine alternatyva pasirinkome stebėjimo taktiką su pakartotiniu ultragarsiniu tyrimu. Pagrindinis šios strategijos privalumas yra tas, kad pacientui sergant ūminiu apendicitu galime matyti gana greitą ligos dinamiką, pokyčius kraujo tyrimuose ir vaizdiniuose tyrimuose. Nors ultragarsinis tyrimas yra mažiau jautrus ir specifiškas, palyginti su kompiuterine tomografija, tačiau jis neturi žalingo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio, o jo rezultatus vertinant kompleksiškai su laboratorinių ir klinikinių tyrimų duomenimis galima pasiekti gerų rezultatų.

Kokius rezultatus atskleidė tyrimas? 

Pagrindinis šio tyrimo rezultatas – mūsų sudarytas alternatyvus, stebėjimu grįstas, ūminio apendicito diagnostikos protokolas. Jis leidžia sumažinti kompiuterinės tomografijos tyrimų iki 65 proc. ir užtikrinti nepadidėjusį komplikuotų atvejų ar neigiamų apendektomijų dažnį. Lyginant anksčiau taikyto pacientų ištyrimo ir naujojo stebėjimo strategija grįsto pacientų ištyrimo rezultatus, tarp šių dviejų diagnostikos algoritmų statistiškai reikšmingo diagnostinio tikslumo skirtumo nebuvo pastebėta. Tai reiškia, kad jie yra lygiaverčiai.

Kuo ši tema yra aktuali visuomenei? 

Modernėjant medicininei diagnostikai, siekdami nustatyti tikslesnę diagnozę įpratome naudoti daugiau diagnostinių procedūrų. Tačiau, kaip ir visur gyvenime, lazda turi du galus: procedūros, skirtos nustatyti tiksliai diagnozei, gali sukelti kitus ilgalaikėje perspektyvoje nepageidaujamus padarinius mūsų sveikatai.

Prisimenu vienos dėstytojos žodžius, ištartus mano studijų metais: „Viskas gyvenime turi savo kainą.“ Dėstytoja tai pabrėžė kalbėdama apie vaistų vartojimą – juk visi jie turi potencialų žalingą poveikį. Taip gali susiklostyti ir su diagnostiniais metodais, pavyzdžiui, kompiuterinės tomografijos tyrimu, kurio metu pacientas gauna papildomą jonizuojančiąją spinduliuotę. Atsižvelgiant į tai, kad dažniausiai ši patologija būdinga vaikams ir jauniems suaugusiems, ypač moterims, būtina siekti užtikrinti jiems saugiausią ir efektyviausią diagnostikos būdą.

Ką būtumėte norėjusi žinoti prieš pradėdama daktaro disertaciją? Ką šiandien sau, doktorantūros studijas pradedančiai studentei, patartumėte? 

Kaip yra sakoma, kartais lengviau pasirinkti kelią tiksliai nežinant, kas jame laukia, nes jei žinotum, gal jam ir nesiryžtum (šypsosi). Turbūt ateities doktorantams patarčiau mažiau nerimauti ir labiau mėgautis procesu. Didžioji dalis dalykų, kurie atrodo baugūs, prie jų prisilietus tampa kur kas paprastesni. Taip pat labai svarbu turėti gerą komandą. Nors doktoranto darbas skamba kaip vieno asmens darbo procesas ir rezultatas, vienam šį kelią išties sunku įveikti.

Aš esu labai dėkinga visiems kolegoms, su kuriais man teko dirbti. Mūsų išsikelta užduotis buvo vieningas ir atkaklus labai didelės komandos darbas, kuris be komandinio bendradarbiavimo tikrai nebūtų pavykęs. Žinoma, asmeninė disciplina, išankstinis laiko ir darbų atlikimo etapų planavimas smarkiai palengvina procesą. Taip pat patarčiau nebijoti ir drąsiai klausti, jei ko nesuprantate ar nežinote, norite pasikonsultuoti. Kartais susidūrę su iššūkiais pasimetame, susigūžiame, esamos problemos lyg išdidėja ar įgauna daugiau svorio. Tačiau pasidalinęs rūpesčiais su bendruomene ar kolegomis, keliaujančiais panašiu keliu, pamatai, kad, deja, nesi kažkuo labai išskirtinis – visų rūpesčiai būna gana panašūs. Išties susidūriau, kad Vilniaus universitete yra labai daug geranoriškai nusiteikusių ir padedančių žmonių, jei tik investuoji savo laiko su jais sukontaktuoti.

Kaip ši kelionė daktaro laipsnio link jus pakeitė? Ko leido išmokti?

Profesiniu požiūriu ji pagilino mokslinių darbų, publikacijų rengimo ir vertinimo žinias. Praplėtė akademinį akiratį. Ne veltui sakoma, kad doktorantūros studijos – tai mokymosi tapti savarankišku mokslininku procesas. Negaliu pasakyti, kad baigusi studijas jaučiuosi tapusi labai stipria mokslininke, tačiau galėčiau pasakyti vienareikšmiškai – pajudėjau kelyje link to.

Kalbant apie asmeninius pokyčius, kelionė daktaro laipsnio link labiausiai išmokė kantrybės ir priimti, kad vis dėlto labai dažnai gyvenime daugelio dalykų negalime kontroliuoti. Ir dažniausiai dėl to net nėra verta jaudintis. Reikia tiesiog išmokti tai priimti ir stengtis sutelkti dėmesį į dalykus, kuriuos gali keisti.

Kas pasikeitė apgynus daktaro laipsnį? Kokių turite ateities planų?

Sunku pasakyti, kas pasikeitė. Turbūt viso proceso metu vyko vidiniai pokyčiai, todėl gana sunku konkrečiau įvardinti. Vis dėlto manau, kad sėkmingai apginta daktaro disertacija suteikė asmeninės brandos ir pojūtį, lyg tvirčiau stovėtum ant žemės.

Ateityje norėtųsi nesustoti ir toliau plėtoti tiek mokslinę, tiek akademinę veiklą, galbūt net ir išplaukti į platesnius vandenis. Taip pat skatinti jaunesnius kolegas išbandyti šį kelią. Bet mediko profesijos specifika lemia, kad suderinti rutininį klinikinį darbą, pareigas ir kokybišką akademinę veiklą išties nelengva, ypač jei norisi pasilikti trupinį laiko ir asmeniniam gyvenimui. Tad taip ir sukamės nuolatinėse pusiausvyros paieškose (šypsosi).