Nuo rugsėjo Vilniaus universiteto bendruomenėje akademinę sielovadą tęsia kapelionas Gintaras Vitkus SJ. Naujos kadencijos kapelionas pasakoja apie sukauptą patirtį dirbant ir padedant kitiems, dalijasi įžvalgomis apie tikėjimą, vertybines nuostatas ir dvasinės sveikatos svarbą bendruomenei.

Šį rugsėjį pradėjote eiti Vilniaus universiteto kapeliono pareigas. Papasakokite apie savo darbinę patirtį ankstesnėse bendruomenėse, ar darbas universitetinėje ar mokslo aplinkoje jums yra nauja patirtis?

Darbas su jaunimu ir mokslo bendruomene mane lydi visą gyvenimą. Baigęs mokyklą Kaune svarsčiau tapti fiziku ar matematiku, bet nusprendžiau studijuoti mediciną. 1982 m. baigęs studijas Kauno medicinos institute (KMI) metus dirbau stažuotoju KMI Tuberkuliozės katedroje, vėliau tapau KMI Pulmonologijos mokslo tiriamosios laboratorijos jaunesniuoju moksliniu bendradarbiu, su mokslininkų komanda tyrinėjome bronchinės astmos ir lėtinio obstrukcinio bronchito problemas. Paskutiniais savo kaip mediko darbo metais prieš stodamas į Kunigų seminariją darbavausi Prienuose. Studijuodamas seminarijoje kartu dirbau ir seminarijos gydytoju, o 1991 m. mane įšventino kunigu. Taigi jau 31 metus esu kunigas, 40 metų – jėzuitas.

Kai baigiau seminariją, slapta vyliausi dirbti ligonių sielovados ar bioetikos srityje, bet tuo metu jėzuitams buvo grąžinta jų mokykla – Kauno Jėzuitų gimnazija ir mane paskyrė šios gimnazijos kapelionu. 1992–1993 m. Fordhamo jėzuitų universitete Niujorke studijavau specialų mokyklų administravimo kursą (magistrantūros studijos). Siekiant įgyti praktinės patirties tų studijų metu teko lankytis įvairiose jėzuitų mokyklose Amerikoje. Ši patirtis ir studijos buvo labai naudingos, nes pamačiau, kaip skirtingais būdais telkiamos bendruomenės, kaip jėzuitų ugdymas, nors visada siejamas su kokybe ir rimtu akademiniu parengimu, kartu akcentuoja pagalbą kitiems. Jėzuitų vidurinių mokyklų mokiniai privalo dalyvauti socialinėse praktikose, kad pajustų, ką reiškia darbas, ir patirtų džiaugsmą padėdami žmonėms. Grįžęs iš studijų tapau Jėzuitų gimnazijos Kaune direktoriumi ir juo dirbau 16 metų.

Kapelionas Gintaras Vitkus SJ. Asmeninio archyvo nuotr.

2009 m. buvau paskirtas Lietuvos–Latvijos jėzuitų provincijolu. Baigęs 7 metų vadovavimo jėzuitams kadenciją, per sabbaticum metus Romoje studijavau seksualinio išnaudojimo prevencijos problemas, pusę metų Lojolos universitete Čikagoje lankiau šeimų terapijos ir dvasingumo istorijos kursus, o jėzuitų Šv. Ignaco mokykloje buvau vienas iš sielovados komandos narių. Taip vėl grįžau prie dvasingumo šaknų ir mokyklos, darbo su jaunimu.

Pastaruosius septynerius metus Rygoje patarnavau ten gyvenantiems lietuviams ir vadovavau latvių Marupės mikrorajono parapinei bendruomenei, be to, kurį laiką buvau Rygos religinių studijų instituto kapelionas.

Dabar ateinu į Vilniaus universitetą darbuotis sielovados srityje su kito amžiaus ir brandos besimokančiaisiais.

Rūpinsitės universiteto bendruomenės akademine sielovada, teiksite dvasinę paramą ir konsultacijas. Kokias dar pareigas vykdysite?

Jėzuitams būdingas holistinis požiūris į žmogų – atspėti, pajusti, ko jam reikia, kaip padėti siekti darnos (vadinamasis cura personalis principas), nes suprantama, kad ir studentai, darbuotojai ar dėstytojai turi savitus skirtingus poreikius. Kadangi dvasinė būsena yra sudedamoji kiekvieno mūsų sveikatos dalis, sielovados komanda siekia padėti žmonėms per tikėjimą aukštesniąja galia, Dievu, įsivardinti, priimti ir ginti savo orumą, nepažeidžiant kitų žmonių savigarbos. Universitete studijuojantiems jauniems žmonėms (kaip ir visiems mums) gan sunku siekti tos dvasinės darnos užtikrinant savo intelektinį augimą, įsisavinant žinias, įgūdžius, kartu puoselėjant emocinį intelektą ir dvasinę higieną bei kultūrą. Man svarbu įvairiais būdais ir laikotarpiais teikti žmogišką dvasinę pagalbą: ar intelektualiomis pasaulėžiūrinėmis diskusijomis, ar išreiškiant paguodą laidojant artimąjį, išsiskyrus su mylimu žmogumi, esant paliktam ar atstumtam, perdegus ar juntant liūdesį, esant depresijoje.

Kaip manote, kokios jūsų veiklos, pagalba ar parama bendruomenei šiuo laikotarpiu yra aktualiausia?

Dėl šalia mūsų vykstančio karo ar kitų su gyvenimu susijusių buitinių ar darbinių sunkumų žmonių nerimas ir nesaugumas jaučiamas vis labiau. Turbūt priklausomai nuo patirties ir amžiaus skirtingai bandome užsitikrinti mums priimtiną, pastovią aplinką. Taigi stengiuosi kaskart individualiai, atidžiai, neprimesdamas savų nuostatų pažvelgti, kokios pagalbos žmogui reikia. Tam tikra sukaupta mano patirtis leidžia klausančiomis akimis pajusti žmogų, išgirsti, ką jis sako ir kalba, tai būtų mano išklausymo paslauga ir patarnavimas.

Žinome, kad yra nuolat kvestionuojamas dialogas tarp mokslo ir tikėjimo, šiandien vis stipriau jaučiamas agresyvus ateizmo reiškiamas ciniškas, pašaipus požiūris į dvasinį pasaulį, tikintį žmogų. Aš ir pats esu šias dvejones išgyvenęs, kėlęs klausimą, kaip gali išsilavinęs žmogus tikėti, kodėl reikia kažkokias žinojimo spragas „užkamšyti Dievu“. Kai susitinkame su tais ateistinių nusistatymų žmonėmis, kurie tiki, kad Dievo nėra, dažnai paaiškėja, kad jie neturi aiškios vertybių sistemos ar nuoseklaus gyvenimo būdo, jie elgiasi, kaip jiems patogiau toje situacijoje. Natūralu, kad žmogui visada turi kilti įvairiausių abejonių, yra klausimų, į kuriuos sunku rasti atsakymų. Kad ir kokie jie būtų, mūsų uždavinys yra stiprinti žmonių pasitikėjimą ir savo vertybėmis, ištvermingumą būnant savimi, kartu derinant su atvirumu kitaip mąstantiems, įvairovei. Svarbu imtis atsakomybės už tai, kaip mano raiška, grindžiama mano vertybinėmis nuostatomis, paveikia aplinkinę visuomenę.

Ar jau turite idėjų, kada ir kaip vyks Vėlinių mišios, Advento vakaras bendruomenei?

Kaip ir kasmet, kviesime universiteto bendruomenę į Vėlinių mišias, prisiminsime jų mirusius artimuosius ir mūsų išėjusius brangius kolegas, kartu melsimės ir dėkosime tiems, kurie supranta donorystės svarbą, tarnauja žmonėms ir yra dosnūs gyvenimui ne tik būdami gyvi, bet ir po mirties kilniai dalinasi. Donorystė, kai žmonės juridiškai sutinka dovanoti savo organus gyviesiems, arba savo kūnų po mirties atidavimas mokymosi labui studentams reiškia didelę dosnumo ir pasiaukojimo kultūrą, todėl turime šiuos žmones prisiminti, įvardinti, dėkoti jų šeimoms, taip skatindami šią atvirą ir kilnią kultūrą visuomenėje. Ne veltui Vėlinių ir Visų Šventųjų laikotarpiu mes kalbame apie svarbą siekti žmogiškos savo brandos (šventumo) ir žmogaus asmens nesunaikinamumą, jo tinkamumą amžinam gyvenimui. Net jei kūnas pažeidžiamas ir ribotas, tikime, kad yra Tas, kuris pratęsia mūsų buvimą. Tai ir palaiko mūsų, krikščionių, kaip prisikėlimo žmonių, dvasią.

Advento vakarą taip pat susitiksime ir ruošimės Kristaus gimimo šventei. Jėzaus iš Nazareto kaip žmogiškos asmenybės atsiradimas ir gyvenimas yra revoliucinis įvykis istorijos ir civilizacijų eigoje, įnešantis atjautą, atidumą silpnesniems ir mažutėliams ir viltį, kad mes visi esame orūs, esame Dievo vaikai. Advento laikotarpiu laukiame to išlaisvintojo ir gelbėtojo, kuris suteiktų mums atramą ir įtvirtintų poreikį gyventi.

Kokias dar matytumėte prasmingas veiklas dirbant, bendraujant su studentais ir Vilniaus universiteto darbuotojais, kolegomis?

Visi suprantame, kad žmogaus darbinė veikla užima tik dalį jo gyvenimo. Būdamas jėzuitas ir religinės bendruomenės narys, jaučiu didelę atsakomybę, kad ta tradicija, kuri padėjo įsikurti ir gyvuoti šiam universitetui ugdant kompetentingus, norinčius ir mokančius tarnauti savo visuomenei žmones, būtų tęsiama ir toliau. Man yra svarbus šis patarnavimo visuomenei ir valstybei aspektas, atkreipiant dėmesį, jog reikia budėti, kad nei profesūra ar aukščiausia vadovybė, nei studentija nesusireikšmintų, neapsvaigtų dėl savo talentų, pranašumo ar nuveiktų darbų, kad netaptų kietaširdžiais sėkmės kūdikiais. Todėl labai džiaugiuosi, kad, siekiant eiti šiuo tarnavimo visuomenei keliu (atrodo, kad jis vienas iš prioritetinių), universitete yra puoslelėjama savanorystės tradicija. Savanoriavimas reiškia ne tik pagalbą kitiems, ši veikla suteikia stiprų impulsą augti pačiam, motyvuoti ir patenkinti savo poreikį būti kilniu žmogumi.

Dar viena nuolatinė siekiamybė yra būti atsakingiems ir pagarbiems savo Motinai Žemei, sąmoningai palaikyti ir plėtoti tvarumo ir žalumo idėjas universitete bei visuomenėje.

Lapkričio 10 d. 18 val. Vilniaus universiteto Šv. Jonų bažnyčioje bus aukojamos šv. Mišios už universiteto bendruomenės mirusiuosius.

Gruodžio 15 d. 18 val. toje pačioje vietoje vyks tradicinis Advento ir Kalėdų vakaras.