Profesorė Vilmantė Pakalniškienė – Filosofijos fakultete veikiančio Psichologijos instituto direktorė, Psichologijos doktorantūros studijų programos komiteto narė, Filosofijos fakulteto tarybos pirmininkė, praeityje buvo Psichologijos bakalauro studijų programos komiteto pirmininkė.

Prof. V. Pakalniškienė 2000 m. Vilniaus universitete (VU) įgijo klinikinės psichologijos specialybę ir po studijų dirbo psichologe Respublikinėje Vilniaus psichiatrijos ligoninėje bei Širvintų rajono psichikos sveikatos centre. Vėliau mokslus tęsė Erebru (Örebro) universitete Švedijoje, kur 2008 m. įgijo filosofijos mokslų daktaro laipsnį. Prof. V. Pakalniškienė VU dirba nuo 2008 m., o profesorės pareigas eina nuo 2022 m.

Ji toliau dėsto psichologijos bakalauro, magistrantūros ir doktorantūros programų studentams, vadovauja moksliniams projektams, o nuo ketvirtadienio imasi naujo iššūkio – pradeda eiti VU organizacijos vystymo ir bendruomenės reikalų prorektorės pareigas.

Naujoji prorektorė pasidalijo mintimis apie artimiausius darbus, iššūkius ir tai, kas ją labiausiai įkvepia kasdienybėje.

– Citavote Jonathano Sackso knygą „Moralė“ apie tai, koks turi būti universitetas – saugi erdvė, kur kalbama mandagiai, įrodinėjama racionaliai ir klausomasi pagarbiai. Sakėte, kad norite, jog tai atsispindėtų būsimuose darbuose. Papasakokite, kokie darbai bus įgyvendinti jau artimiausiu metu.

– Yra strateginiai iššūkiai, kurie numatyti VU strateginiame plane ir į kuriuos turime orientuotis, ir yra kasdieniai dalykai, kurie siejasi su įvairiomis veiklomis ir procesais.

Šiuo metu skubiausias darbas – veiksmų planas po institucinio vertinimo. Žinoma, toliau bus tęsiamos veiklos, kurios jau yra prasidėjusios. Tai ir FAST (angl. Fostering Accessible Study Technologies) projekto darbai, ir LEAN vadybos sistema – tai procesų efektyvinimas, kaip juos padaryti paprastesnius darbuotojams.

Taip pat manau, kad yra tam tikrų dalykų, kurie turėtų būti pradėti judinti. Per institucinį vertinimą labai aiškiai pasimatė, kad mes turime problemų surenkant ir analizuojant duomenis, kurių reikia įvairioms ataskaitoms ir pranešimams. Taigi vienas iš darbų – suteikti lengvumo šiam procesui.

Be šių prioritetinių darbų, yra ir artėjantys konkursai. Senate jau buvo kalbama apie konkursų tvarką, kurią būtina peržiūrėti ir koreguoti, ir nutarta sudaryti darbo grupę. Lygiai taip pat darbai, susiję su personalo planavimu. Šis procesas vyksta kiekvienais metais, tačiau ne visada sklandžiai, todėl vienas iš tikslų – padaryti jį sklandesnį, paprastesnį.

Man tikrai norisi palengvinti procesus, kad visai bendruomenei būtų lengviau, suprantamiau.

–  Kodėl verta stiprinti universiteto, kaip darbdavio, įvaizdį?

– Yra tam tikras pajautimas, kai universitete dirbi jau nemažai metų. Visuomet akcentuojama, kodėl tame universitete esi. Neretai vardijama, kad VU – geriausias darbdavys, seniausias universitetas ir pan. Vis dėlto manau, kad darbuotojai dirba arba ateina dirbti ne vien dėl to. Šiais laikais visi ieško tam tikrų sąlygų ir prestižas nėra pirmoje vietoje, ypač jauniems žmonėms.

Manyčiau, universitetas, kaip darbdavys, turi gerinti sąlygas ir tai gali padaryti per procesų paprastumą ir aiškumą, suprantamą visiems, ypač orientuojantis į jaunesnę kartą, kuri nori nenori pakeis vyresnę kartą tiek dėstyme, tiek moksle.

Yra sunkiau prisitraukti žmones į universitetus arba jie išbūna trumpiau. Jauni žmonės ir į dėstymą, ir į mokslą mažiau noriai ateina arba nelieka po doktorantūros. Todėl, manau, svarbu padirbėti ne vien prie įvaizdžio kūrimo, bet ir parodyti, kad yra daug gerų dalykų, kurie gali būti universitete, t. y. palankesnės darbo sąlygos turi būti užtikrinamos tiek studentams, tiek akademiniams ir neakademiniams darbuotojams.

– Kokie žingsniai tam reikalingi?

– Atlygio klausimas visuomet yra opus. Nors atlyginimai ne taip seniai padidėjo profesoriams, docentams, bet jaunesniems darbuotojams, kurie tik startuoja akademinėje karjeroje, jie dar yra per maži. Taip pat ir administracijos darbuotojų atlyginimai nėra dideli. Todėl, pavyzdžiui, prisitraukti darbuotojus į administratoriaus (-ės) pareigas fakultetuose ar kituose padaliniuose nėra labai lengva, ypač kai konkuruojama su privačiu sektoriumi.

Kitas dalykas – infrastruktūra. Ar darbuotojai turi sąlygas dirbti su studentais? Auditorijos yra amfiteatrinės, todėl tokiose negali padaryti debatų grupių. Šie klausimai tampa svarbūs, jeigu mes norime diegti naujoves – inovatyvius ar aktyvius dėstymo metodus. Tam turime turėti infrastruktūrą, kuria galėtume naudotis.

–  Ar šie Jūsų išvardyti dalykai padėtų sukurti sėkmingam funkcionavimui būtiną darną bendruomenėje? Ar tam reikalingi kiti veiksniai?

– Manau, priežastis, kodėl darbuotojai dirba vienoje ar kitoje organizacijoje – procesų aiškumas. Pavyzdžiui, jeigu turiu užpildyti atostogų prašymą, žinau, kaip tai daryti. Galų gale, kai atėjau į darbą, mane supažindino su procesu. Jeigu atėjau į darbą kaip jaunas darbuotojas arba dėstytojas, tai žinau aiškią savo karjeros kelio viziją ir kokios yra sąlygos eiti tuo keliu.

Taigi, manau, visi nuo pačių smulkiausių procesų – žinau, iš kur galiu gauti popieriaus lapą – iki kitų procesų, kurie labiau susiję su pačiu asmeniu ir jo karjera, turi būti aiškūs ir visų pirma skaidrūs.

– Kas lemia aukštojo mokslo prieinamumą visuomenėje?

– Vienareikšmiško atsakymo nėra. Be abejo, finansinė pagalba yra vienas iš būdų. Pavyzdžiui, įvairios stipendijos Ukrainos bei Baltarusijos piliečiams, taip pat speciali VU 450-mečio stipendija, skirta studentams iš socialiai pažeidžiamų šeimų.

Finansai tikrai gali nulemti prieinamumą, ką reiškia vien pragyvenimo klausimas. Daugelis studentų dirba. Aišku, vieni dėl to, kad nori daugiau savo pinigų, kitiems nesinori prašyti iš tėvų ir nuo jų priklausyti visą laiką, kas yra natūralu. Tačiau suderinti darbą ir mokslą ne visada pavyksta – reikia arba labai gerai laviruoti, arba labai daug ką paaukoti, kartais net miego sąskaita.

Be to, aukštojo mokslo prieinamumas yra labai susijęs su tuo, kaip moksleiviai mokosi mokykloje, kaip skatina mokytojai, ar motyvuoja. Aišku, dabar vis populiarėja požiūris, kad po mokyklos nebūtina iškart stoti į aukštąją mokyklą – galima pasidaryti ir pertrauką.

Manau, kad dabartinė VU praktika, kai yra daug išvažiuojamųjų vizitų į mokyklas, kai darbuotojai, alumnai susitinka su moksleiviais, gyvas bendravimas ir ryšio su mokyklomis palaikymas yra labiau motyvuojantis dalykas ir formuojantis palankesnį požiūrį į universitetą.

Taigi tų fizinių barjerų yra, bet tikrai įmanoma juos įveikti.

–  Kas Jus labiausiai įkvepia kasdienybėje?

– Darbo dienomis kiekvieną rytą turiu tokį ritualą. Aš keliuosi gana anksti – apie pusę šešių – ir išvažiuoju į mišką su savo šunimis. Turime tokį ratą miške, kurį apeiname. Tuo metu visada pergalvoju, kokia bus diena. Pagalvoju, ko būtų įdomu laukti tą dieną, ir susidėlioju dienos prioritetus. Kartais įkvepia, kad galiu pradėti rytą su savimi ir savo mintimis. Įkvepia ir tai, kad gali kažką pakeisti bent minimaliai. Kažkas nusišypsos – tai jau pakitimas. Kartais užtenka labai mažai ir tai turi poveikį – darbas, buvimas toje vietoje ir erdvėje.

– Papasakokite, ką mėgstate veikti laisvalaikiu. Kuri iš dabartinių veiklų Jums teikia didžiausią pasimėgavimą?

– Turiu nemažai veiklų, kurios mane įkvepia. Kaip sako mano vyras, „buriuoji tu su savo tom veiklom“.

Man patinka kepti. Turėjau tokią tradiciją – į paskutinę paskaitą studentams ateidavau iškepusi sausainių. Tai būdavo tarsi toks atsisveikinimas prieš šv. Kalėdas. Man patinka veiklos sode ir darže. Sodyboje turime plotą, kur galima sodinti, auginti ir matyti, kaip augalai užauga. Pamatai, kad ne viską blogai darai, vis tiek kažkaip pavyko.

Taip pat turiu du šunis. Viena mano kalytė yra dirbusi terapiniu šunimi. Tai buvo papildoma mano veikla šalia universiteto. Mes su ja nemažai savanoriavome. Kadangi pati esu psichologė, tai šis darbas tikrai įkvėpdavo. Savanoriavimas lankant asmenis, turinčius sunkią negalią ar sergančius sunkiomis ligomis, buvo įkvėpimo šaltinis, kai matydavai, kad vien tik atėjimas su šunimi gali daryti pokytį.

Be to, skiriu laiko knygų skaitymui. Vyras kadaise buvo įtraukęs į buriavimą, tačiau šiuo metu tam skiriame mažiau laiko. Manyčiau, kad tos veiklos ir pomėgiai šiek tiek kaitaliojasi su amžiumi.