Mokslininkai, teikdami paraiškas mokslo projektų finansavimui, vis dažniau susiduria su atvirosios prieigos reikalavimais. Lietuvos mokslo taryba, „Europos Horizonto“ programa siekia, kad viešosiomis lėšomis finansuota mokslo produkcija (duomenys, straipsniai) būtų laisvai prieinami ne tik akademinei bendruomenei, bet ir visuomenei.

Tiesa, kad publikavimas per atvirąją prieigą gali kainuoti brangiai. Pasirinkus auksinį kelią, kai straipsnis atveriamas iš karto leidėjo puslapyje, tenka sumokėti straipsnio apdorojimo mokestį (angl. Article Processing Charge, APC), kuris gali siekti ir kelis tūkstančius eurų. Nenuostabu, kad čia atsiranda sukčiavimo schemų: žurnalų, knygų leidėjų, kurie apsimeta kokybiškais ir tarptautiniais, bet išties yra sukurti tik pritraukti lėšas ir nesilaiko jokių leidybos standartų. Tokius žurnalus vadiname grobuoniškais.

Kaip nepapulti į jų spąstus? Atpažinti, kad leidėjas ar žurnalas yra įtartinas, galime iš kelių požymių:

Agresyvus marketingas. Joks geros reputacijos leidėjas nesiūlys jums publikuoti straipsnio ar knygos skyriaus elektroniniu paštu. Tokius laiškus galite iš karto ištrinti, nebent norėtumėte prisiminti leidėjo pavadinimą tam, kad žinotumėte, kokiame leidinyje niekada nesipublikuoti ir apie kurį įspėti kolegas.

Bendrinis leidėjo ar žurnalo pavadinimas, labai lengvai pasislepiantis tarp paieškos rezultatų, pvz., British Journal (liet. „Britų žurnalas“), Book Publisher International (liet. „Tarptautinis knygų leidėjas“). Ieškant atsiliepimų apie šiuos leidėjus, dažniausiai randami kiti, patikimi, panašiai pavadinti žurnalai arba tiesiog visas tarptautinių knygų leidėjų sąrašas.

Taip pat atsargiai reikia žiūrėti į leidėjus, kurie savo pavadinimais bando apsimesti, kad jie – „institutai“, „draugijos“ ar „asociacijos“, kai tuo tarpu yra tiesiog vienas juridinis asmuo, veikiantis be jokių partnerių.

Nuasmeninti, bendriniai, klaidinantys leidėjo kontaktai. Patikimuose žurnaluose redakcinė kolegija prisistato vardais ir pavardėmis, turi asmeninius elektroninio pašto adresus leidėjo domene (pvz. V.pavardene@leidejas.org). Tuo tarpu grobuoniškuose žurnaluose tikri ar fiktyvūs redaktoriai slepiasi po pareigybių pavadinimais, naudoja viešus, nemokamus elektroninio pašto domenus (pvz.  Redaktorius.Žurnalo@gmail.com ar žurnalas.red@yahoo.co.uk).

Neaiškūs publikavimo, recenzavimo, APC apmokėjimo procesai. Pavyzdžiui, pateikiami didžiuliai APC ir tuo pačiu siūlomos neįtikėtinos nuolaidos arba APC tiesiog nėra aiškiai nurodytas leidėjo interneto svetainėje. Teikiant publikuoti straipsnį, atsiranda ne tik apdorojimo, bet ir įvairūs kiti „redagavimo“, „maketavimo“, „priėmimo“ ir panašūs mokesčiai.

Recenzavimas neaprašytas, arba kaip tik aktyviai reklamuojamas, kaip „itin greitas“, nurodant tokį laiko tarpą, per kurį perskaityti straipsnį ir pateikti profesionalų vertinimą bei įžvalgas tiesiog neįmanoma.

Patikimas žurnalas visada savo interneto svetainėje pateiks gaires autoriams, kur bus aiškiai aprašyta, kaip publikuoti, kokie straipsnio priėmimo kriterijai, recenzavimo būdas ir pan.

Leidėjas nerandamas jokiose patikimose duomenų bazėse: neindeksuojamas Web of Science, Scopus, grynieji atvirosios prieigos žurnalai neįtraukti į Directory of Open Access Journals. Ypač reiktų vengti leidėjų, kurie apsimeta žinomų organizacijų, iniciatyvų nariais, bet nėra randami oficialiuose sąrašuose, arba nurodo, kad priklauso organizacijoms solidžiais pavadinimais, kurios yra tiesiog išgalvotos.