Tai unikali rinktinė, kurios nemarginalūs tekstai, atskleisdami Arvydo Šliogerio filosofijos vaizdą, atveda skaitytoją iki pačių jos pakraščių – egzistencinių ir metafizinių patirties paraščių.

„Lietuviškosios paraštės“ pristatomos kaip filosofo įvairiu metu rašytų tekstų – esė, recenzijų, interviu ir didesnių filosofinių studijų – rinktinė, kurioje žodis „paraštė“, figūruojantis knygos pavadinime, įgyja daugybę netikėtų, įvairiausiais būdais susipinančių, neretai net priešingų ir prieštaringų prasmių, kurių semantinė interferencija tik atskleidžia, jog filosofas šioje knygoje kalba toli gražu ne apie marginalius, bet priešingai – apie svarbiausius, esmingiausius dalykus, sudarančius patį filosofavimo ir visos mūsų žmogiškos patirties centrą.

Šios knygos pagrindinė tema – lietuviškojo galvojimo savitumas, iki šiol lietuvių kultūroje vis dar neapmąstytas, nors lėmęs iškiliausias lietuvių kultūros apraiškas, pradedant poezija, architektūra, muzika ir baigiant fotografija. Kūdikiškas svetimų kultūrų mėgdžiojimas, deja, lėmė lietuvių ideologinį naivumą, pasireiškiantį visokiais paranojiškais siekiais „būti europiečiais“, „globalizuotis“, „tapti tolerantiškais“, bet galiausiai įkūnytą tautiškame kategoriniame imperatyve – „mus vienija alus ir pergalės“, lygiai kaip anų laikų romėnų cirkai bei seksualinės orgijos liudijantį mums svarbiausią dabarties įvykį – Lietuvos agoniją. Barbariškai lietuvių kultūros savinaikai šioje knygoje – be jokių naivių iliuzijų, planų, ar „vizijų“ – priešinama stojiška ištikimybė savo žemei, savo kalbai ir savo debesims, pavadinta centriniu žodžiu „filotopija“.