Neseniai praėjus Rusijos karo Ukrainoje metinėms netyla kalbos apie nacionalinį saugumą. Tačiau ekspertai sutinka, kad net karinio konflikto kontekste greta kitų sričių nereikia pamiršti ir švietimo. Šiai sričiai paskirta svarbi dalis ir Valstybės pažangos strategijoje „Lietuva 2050“. Pasak vieno strategijos rengimo ekspertų, Vilniaus universiteto (VU) Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto (TSPMI) docentės Nerijos Putinaitės, karas išblaivė, kad optimistinė viltis, jog pasaulis tik gerės, nepagrįsta, todėl ateities švietimo užduotis – formuoti atsparius, bet empatiškus ir solidarius piliečius.

Atkūrus Nepriklausomybę reikėjo tvarkyti svarbiausias sritis – ekonomikos, energetikos, nacionalinio saugumo. Tačiau ir laikui bėgant švietimas pirmuoju prioritetu netapo, nors visi turbūt sutinka, kad tai kertinis dalykas valstybėje. Kaip tai paaiškinti?

Svarstymai apie Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ atskleidė tokį dalyką: didžioji dalis dalyvavusiųjų švietimą išskyrė kaip esminį faktorių, kurį reikia reformuoti, norint, kad Lietuva padarytų būtinus žingsnius į priekį ir nenugrimztų į nesėkmių liūną. Vadinasi, lūkesčiai švietimui yra be galo dideli.

Priežasčių yra daug. Pirmiausia, saugumo klausimas visus kitus nustumia į antrinius prioritetus. Tačiau tikriausiai niekada visiškai neišspręsime nacionalinio saugumo problemos dėl valstybės geografinės padėties. Kita vertus, stodami ir įstoję į ES mes vijomės Vakarų valstybes, stengdamiesi pertvarkyti įvairias valstybės sferas pagal išankstinius reikalavimus. O švietimo srities ES griežtai nereguliuoja, tik nurodo orientyrus, todėl turime rasti savus būdus ją tvarkyti ir gerinti. Be to, mūsų ekonomikoje nevyrauja aukšto technologinio lygio pramonė, todėl nėra akivaizdu, kad reikia labai išsilavinusių darbuotojų. Taigi švietimas yra prioritetas, bet nėra pats pirmas ir nemanau, kad artimiausiu metu toks taps dėl valstybei kylančių iššūkių.

Su kokiais iššūkiais susiduria švietimo sritis ir švietimo politika Lietuvoje?

Reformoms, vykusioms tiek atgavus Nepriklausomybę, tiek įstojus į ES, taip pat buvo iškelti kartais nerealistiški lūkesčiai. Švietimo reformos pradininkė Meilė Lukšienė rėmėsi idėja, kad galima sukurti švietimo sistemą, kuri būtų geresnė nei likusi visuomenė. Tačiau toks mąstymas teisingas tik iš dalies. Taip, švietimo programų turiniuose turėtų būti įdiegtos ir naujausios mokslo žinios, ir šiuolaikiškos technologijos. Visgi lūkestis, kad švietimo sistema atsidurs rojaus situacijoje, visiškai kitur, nei visa likusi visuomenė, nerealistinis. Tiek mokytojai, tiek mokiniai yra iš visuomenės. Todėl didysis klausimas, susijęs su švietimu, yra apie tai, kaip mes galime švietimą čia ir dabar užprogramuoti ateičiai. Negalime ištraukti švietimo iš konteksto, nes jis yra įsišaknijęs dabartyje. Su tuo susijęs sunkumas reformuoti švietimą.

Kitas iššūkis – švietime labai daug dalyvių. Dėl to ir švietimo ministro postas nėra populiarus, juk bet koks su švietimu susijęs pokytis susiduria su milžinišku pasipriešinimu, nepasitenkinimu, dideliu dėmesiu. Todėl politiškai parankiau nieko nejudinti ir tyliai pragyventi kadenciją.

Trečias dalykas, svarstytas diskusijose dėl Valstybės pažangos strategijos „Lietuva 2050“ – pokyčių įgyvendinimas. Net jei žinom, kokių pokyčių reikia, sunku pasakyti, kaip juos įgyvendinti. Atlikti tyrimai rodo, kad iki šiol Lietuvoje kurtos ir patvirtintos strategijos buvo vizionieriškos, bet joms įpusėjus ar pasibaigus paaiškėja, kad įgyvendinta tik labai maža dalis jų keltų tikslų. Iš dalies taip nutiko dėl to, kad skirtingos vyriausybės formulavo savas nuostatas dėl švietimo pertvarkos, nepaisydamos strategijų. Todėl švietimo reformos vyko, bet nenuosekliai.

Kokių esminių reformų švietimo srityje reiktų?

Pokyčiai vyksta, bet jie nėra tvarūs. Iliuzija, kad išsikelsim tikslus, įvardinsim rodiklius ir jie bus pasiekti, išsisklaidė. Todėl pagrindinis uždavinys susijęs su tvarumo užtikrinimu.

Jau suvokėme, kad tai, kas pasiteisina kitose šalyse, nebūtinai pasiteisins Lietuvoje. Todėl tiek švietime, tiek kituose sektoriuose klaidinga būtų valstybiniu mastu aklai diegti kitoje valstybėje pasiteisinusį pokytį. Tai gali neveikti dėl besiskiriančios teisinės bazės, mentaliteto ir daugelio kitų faktorių.

Ką daryti? Vienas iš pasiūlymų – didžiausią dėmesį skirti „šliaužiančiai reformai“. Tai reiškia – leisti mokymo įstaigoms eksperimentuoti su tam tikromis praktikomis, iškeliant konkrečius siekius ir numatant rezultatus. Ir peržiūrėjus gerąsias praktikas jas siūlyti diegti plačiau. Lietuvoje tokios pasiteisinusios praktikos diegiamos, bet siauru mastu. Tačiau šis modelis taikomas Skandinavijoje – Švedijoje, Suomijoje. Tai būtų kitoks supratimas apie pokyčius. Iš anksto nenumatoma schema ar modelis, kaip turi veikti visa sistema, bet apsibrėžiamas rezultatas ir palengva plečiamos gerosios praktikos, kurios padeda tuos rezultatus pasiekti. Toks modelis leistų eksperimentuoti būtent ne politikų, nuleidžiant idėjas iš viršaus, o švietimo  įgyvendintojų lygiu ieškant geriausių praktinių sprendimų, padedant ekspertams, tyrėjams ir pan.

Manau, kad šį eksperimentavimo ir gerųjų praktikų modelį verta išbandyti, kai kalbame apie tolimą perspektyvą – 2050 m. Kol kas atrodo, kad kiti būdai nelabai veikia. Žinoma, toks kelias sunkus ir nelabai skambus, todėl politiškai gali būti nepatrauklus. Pirma, negali deklaruoti, kad daroma „sisteminė reforma“. Antra, turi suteikti eksperimentavimo laisvę mokymo įstaigoms ir savivaldybėms, daryti daug kasdienio pilko darbo. Nors mūsų centralizuoto valdymo modelio valstybėje tai būtų didelis iššūkis, tai matyčiau kaip šiuo metu vienintelį kelią, jei norime pokyčių tvarumo.

Ką daryti su atskirtimi tarp miestų ir regionų švietimo atžvilgiu?

Šiuo klausimu yra labai daug mitų. Pamirštama, kad mūsų didiesiems miestams būdinga atskirtis viduje. Duomenys rodo, kad Vilniuje yra milžiniška švietimo atskirtis. Mes mojuojame geriausiais pavyzdžiais sostinėje, bet iš tikro turime matyti, kiek čia yra labai prastų mokyklų, ir kitas problemas. Kita vertus, dalies rajonų centrų mokyklos yra labai stiprios.

Vienas iš būdų, kaip su šia atskirtimi dorotis – prastais rezultatais pasižyminčioms mokykloms reiktų skirti atskirą ekspertų dėmesį, konsultuojant ir patariant, galbūt skiriant papildomą finansavimą, tam numatant specialias programas. Ekspertinės institucijos galėtų skirti šioms mokykloms išskirtinį dėmesį: ne terorizuodamos ir gąsdindamos, o padėdamos įgyvendinti įvairias priemones, tokias kaip mokytojų mainus, vadovavimo pokyčius ir pan. Kadangi mokyklų problemos būna individualios, užuot kūrus sisteminius visiems vienodus sprendimus, reikėtų konsultacinio darbo kiekvienu atskiru atveju.

Praėjusį rudenį visuomenei pristatyti keturi strategijos „Lietuva 2050“ scenarijai. Palankiausias – „Šiaurinė žvaigždė“. Kokį vaidmenį jame vaidina švietimas ir skirtingos disciplinos?   

Šiame scenarijuje kalbama apie skirtingų disciplinų harmoniją ir suderinamumą net ir mokykloje. „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijus orientuojasi į mokslus, padedančius spręsti problemas ir išvengti valstybės tikslų ekonomizavimo. Kalbėdami apie atsparią visuomenę, ant kurios laikosi valstybė ir kuri yra šio scenarijaus centras, turime galvoje piliečių atsparumą vertybiniu požiūriu, jų gebėjimą prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą profesiniu požiūriu ir demokratijos bei savo valstybės vertės suvokimą.

Čia neišvengiamai didelį vaidmenį vaidina kultūra, o kartu ir humanitariniai bei socialiniai mokslai. Net ir kalbant apie gamtos mokslų disciplinas, šiandien reikia spręsti daug iššūkių: žmogaus santykio su gamta, žmogaus su žmogumi, gerovės modelių, todėl net ir čia be humanitarinių mokslų neišsiversime.

„Šiaurinės žvaigždės“ scenarijus ir orientuojasi į žmogų ir visuomenę, kurie nėra tik ekonomiškai naudingi, instrumentalizuojami. Tai žmonės, kurie gali gyventi sudėtingame ir iššūkių pilname pasaulyje, sugeba spręsti problemas, pasitikėti savo jėgomis ir nepasiduoti sunkumams.

Veikiausiai ir Rusijos karas Ukrainoje prisidėjo prie to, kad svarstymuose apie ateitį buvo daug blaivaus požiūrio. Suvokta, kad optimistinė viltis, jog pasaulis tik gerės, nepagrįsta, o griūtis gali tykoti už kampo. Tai suvokę ir tam ruošdamiesi kaip realiam scenarijui, net jei taip iš tikrųjų įvyktų, galėtume iš tokios griūties išeiti su kuo mažesniais nuostoliais.

Taigi „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijus savitai optimistinis, reikalaujantis daug pastangų ir darbo, realistinio santykio su aplinka. Tai nėra rojaus scenarijus, nors iš pirmo žvilgsnio gali taip pasirodyti.

Jau užsiminėte apie karą, o koks švietimo vaidmuo karo akivaizdoje?

Jeigu Lietuva patirtų fizines grėsmes, valstybė galėtų remtis tik visuomene. Jei žmonės nenorės gintis, tai ir nesiginsime. Vadinasi, švietimui tenka be galo didelis uždavinys – išugdyti savarankišką žmogų, suvokiantį, kuo vertinga valstybė, demokratija. Net jeigu kai kada autoritarizmas ir gali pasirodyti patrauklia alternatyva. Šitas žmogus žiūrėtų į ateitį drąsiai, sugebėtų matyti ir spręsti iššūkius savarankiškai. Kitas svarbus gebėjimas – bendradarbiavimas: pagalba, noras ir gebėjimas solidarizuotis su visuomene. Tai yra tos visuomenės savybės, į kurias turi orientuotis švietimas, siekdamas ugdyti empatiškus, o drauge atsparius žmones.

Galbūt mažiausiai su strategija susijusių diskusijų metu buvo kalbama apie tai, kokių žinių ateities žmogui reikės. Konkrečiai į šį klausimą sunku atsakyti. Kita vertus, aišku, kad greta savybių, kurias reikia išugdyti, mokykla, kas ne mažiau svarbu, turi mokyti, suteikti tam tikro žinojimo pagrindus ir gebėjimą spręsti konkrečias problemas remiantis tuo žinojimu.

Kitas strategijos „Lietuva 2050“ scenarijus – „Puikusis naujasis pasaulis“. Jame švietimo būklė gera, tačiau demokratijos prasta. Ką daryti, kad jis neišsipildytų?

Nemažai daliai visuomenės šis scenarijus turėtų būti patrauklus. Turime autoritarinę praeitį, o ir šiandien mūsų valstybėje sprendimų priėmimo modelis centralizuotas, vertikalus. Taigi nesame toli nuo šio scenarijaus. Vengrijos pavyzdys rodo, kokie šie scenarijai patrauklūs.

Kartais, kalbant apie švietimą, pasitelkiamas autoritarinės Malaizijos pavyzdys. Nors jai pavyko pasiekti puikius švietimus rezultatus, jie labai siauri. „Puikusis naujasis pasaulis“ yra scenarijus, pagal kurį vaikai mokyklose mokomi to, ko reikia valstybei. Valstybė nusistato, kad reikia proveržio vienose ar kitose srityse, ir tuo remdamasi sureguliuoja mokymosi programas. Pagal jas vaikai griežtai mokomi ir hierarchizuojami mokyklose pagal gebėjimus ir motyvaciją. Taip valstybė pasiekia efektingų rezultatų.

Kaip paaiškinti, kad šitas scenarijus nėra geriausiais? Jo privalumai, regisi, akivaizdūs: valstybė viską žino, ji tvarkosi painiame, daug veikėjų turinčiame švietimo procese, nurodydama, kas ir kaip turi būti, ir niekam nereikia sukti galvos. Tai viliojanti perspektyva, tačiau toks modelis labai siauras ir ekonomizuotas. Čia asmenybės formuojamos auklėjimo procese ir atrenkamos hierarchizuotai valstybei su mažai laisvės ir kūrybiškumo.

Kaip įtikinti žmones, kad tai nėra pats geriausias scenarijus? Vienas iš argumentų yra laisvė spręsti dėl savo ir valstybės dabarties ir ateities. Tai – piliečių įsitraukimas į demokratinius procesus, kai pilietis įgalinamas jaustis įvairaus lygio sprendimų bendrasavininkiu, o ne gyvenančiu iš anksto užprogramuotoje matricoje. Kitas argumentas – bendrumo su kitais jausmas. „Šiaurinės žvaigždės“ scenarijus numato tokias vertybes kaip visuomenės solidarumas ir empatija, rūpinimasis silpnesniais. Tai taip pat turi būti svarbus argumentas palaikyti šį scenarijų.