Skaičiuojami paskutiniai nacionalinio studijų kultūros kaitos projekto, siekiančio padėti kokybinius pamatus Europos kreditų perkėlimo ir kaupimo sistemai (ECTS) Lietuvoje, žingsniai. Baigiami rengti pagrindiniai projekto dokumentai, tarp kurių esminis – koncepcija. Viena projekto eksperčių, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto prodekanė doc. dr. Diana Šileikaitė-Kaishauri pateikia savo komentarą apie tai, kuo šis projektas, jo inicijuota kaita, jo rengiami dokumentai bus naudingi Lietuvos aukštajam mokslui ateityje, su kokiomis pagrindinėmis problemomis susidurta, kokie buvo esminiai diskusiniai taškai ir kaip jie spręsti.

Dialogas – su kuo ir kam?

Didžiausia šio projekto nauda – tai Lietuvos aukštųjų mokyklų pajėgų sutelkimas siekiant laipsniškai pereiti nuo formalaus, mechaninio požiūrio į studijų kreditus prie tikrojo supratimo, kas yra kreditas, kaip kreditai įgyjami, koks jų santykis su kompetencijomis ir studijų siekiniais, ką kreditai matuoja ir ką jie parodo, kas ir kaip gali būti pripažinta. Tikrai pritarčiau akademinėse diskusijose pasklidusiai minčiai, kad šis projektas – tai dialogo pradžia. Pratęsiant mintį, galima būtų pasakyti, kad tai bendrą aukštojo mokslo erdvę kuriantis dialogas, plėtojamas skirtingų Lietuvos ir užsienio aukštųjų mokyklų, kurios, išlaikydamos savo savitumą, vis dėlto turi kalbėti viena kalba – Europos kreditų ir kompetencijų kalba. Tai savo ruožtu atveria kelią mobilumui, išlaisvina studentą, bet vardan tos laisvės studentas turi prisiimti ir atsakomybę už studijas.

Antra vertus, tai dialogas tarp dėstytojų – studijų programų kūrėjų ir vykdytojų – ir studentų, kuriems šios programos yra skirtos. Jis turėtų padėti suvokti, kad ir vieniems, ir kitiems išties rūpi viena – kelti prasmingus mokymo(si) tikslus, kūrybiškai ieškoti tinkamo mokymo(si) stiliaus. Ir visa tai aiškiam tikslui – tam, kad baigus studijas būtų galima rasti norimą darbą ir sėkmingai dirbti savo ir visuomenės labui.

Trečia, nacionalinė koncepcija turėtų paskatinti dialogą tarp studijas vykdančių aukštųjų mokyklų ir studijas reglamentuojančių teisės aktų bei kitų dokumentų rengėjų. Projekto dalyvių įžvalgos galėtų padėti ne tik taikant ECTS principus praktikoje, optimizuojant konkrečias studijų programas ir studijų procesą, bet ir tobulinant studijų teisinę bazę.

Iš probleminių klausimų, aktualių ne tik projekto dalyviams, bet ir visiems studentams ir dėstytojams, galima būtų paminėti studento mokymosi krūvio skaičiavimą. Sunkiausia yra ne aritmetiškai, o iš esmės apskaičiuoti, kiek laiko vidutiniškai prireikia studentui vienam ar kitam studijų siekiniui įgyvendinti, kaip užtikrinti pusiausvyrą tarp skirtingų siekinių ir jiems skiriamo laiko. Į šį klausimą tikriausiai negali būti vienareikšmio atsakymo, nes įtakos turi daugelis veiksnių: studijų metodai, studento pasirengimas ir jo gabumai, dalyko specifika, nagrinėjamos medžiagos sudėtingumas ir t. t. Nevalia pamiršti ir to, kad kitas studento mokymosi krūvio aspektas – tai dėstytojo darbo krūvis, jo planavimas ir apskaita. Šie du krūviai tarpusavyje yra glaudžiai susiję. Juk tam, kad studentas galėtų savarankiškai atidirbti jam numatytą laiką atlikdamas užduotis ir pasiekti iškeltą tikslą, dėstytojui reikia laiko visam mokymosi procesui suplanuoti, užduotims parinkti ar parengti, o vėliau – joms patikrinti ir pakomentuoti, teikiant studentui pagalbą. Kaip rasti optimalų balansą?

Platesnis matymo laukas ir mąstymo revoliucija

Apskritai šis projektas ir jo inicijuotas virsmas jau išmokė žiūrėti į studijų programą per studento ir jo pasiekimų prizmę, o į savo dėstomus dalykus – tik kaip į visumos dalį, kuri turėtų padėti studentui išmokti tai, už ką po ketverių studijų metų suteikiamas bakalauro kvalifikacinis laipsnis. Svarbu, kad skirtingų dalykų dėstytojai nuolat matytų šį bendrą kontekstą ir suvoktų jo prasmę. Pavyzdžiui, privalau žinoti, ką daro mano kolegė, dėstanti tą patį ar artimą studijų dalyką, ir turiu daryti ne tai, kas dubliuos jos darbą, o tai, kas prasmingai jį papildys. Iš čia kyla poreikis kalbėti, bendrauti, keistis patirtimi, kartu planuoti, vertinti ir vėl kalbėti – ta pačia kalba.

Taip pat šis projektas skatina permąstyti studento darbo krūvio skaičiavimą. Dėstytojo noras užtikrinti, kad studentas išmoktų kuo daugiau, yra suprantamas, tačiau ne kiekvienas pagalvojame apie tai, 1) kokią vietą mūsų dalykas užima programoje, kiek kreditų jam skirta, priklausomai nuo to, kiek ir kokių kompetencijų jis padeda ugdyti, 2) kokiais metodais dirbti geriausia, 3) kiek laiko reikia studentui užduotims atlikti ir 4) koks yra santykis tarp 1), 2) ir 3) – gal per numatytą laiką neįmanoma įgyti reikiamų žinių, gebėjimų ir vertybinių nuostatų, gal vertėtų pasirinkti kitus studijų metodus, o gal tiesiog reikia užduoti mažiau (ar kaip tik daugiau?) savarankiškai atliekamų namų darbų.

Be to, bendraudama su šį projektą nuolat kuravusiais užsienio ekspertais suvokiau, kad pertvarkyti ir aprašyti studijų planus – tai tik pradžia. Pagrindinis darbas – įvykdyti pertvarką praktikoje, o tam, kad tai įvyktų, reikalinga, kalbant Immanuelio Kanto žodžiais, „proto revoliucija“. Kad pasikeistų mąstysena, akademinei bendruomenei reikia informacijos ir motyvacijos, bendrų pastangų ir laiko. Pavyzdžiui, Deusto universitetas (Ispanija), perėjęs panašų pertvarkų kelią, dabar klesti, bet jam prireikė dešimtmečio, kad būtų galima mėgautis darbo vaisiais.

Kas ta ECTS ir jos filosofija?

Pasakyčiau, kad ECTS filosofiją (ne tik Lietuvoje) sudaro: 1) sąmoningi, aktyvūs, savarankiški ir atsakingi studentai, kurie mokosi ne dėl pažymio ar dėl diplomo, o todėl, kad nori ateityje sėkmingai dirbti, taikydami praktikoje tai, ką išmoko studijų metu, ir nuolat tobulėti; 2) skaidri, vientisa, nuosekli ir kartu lanksti studijų programa, kuri studentui sudaro galimybę atrasti savo kelią ir savo vietą gyvenime; 3) motyvuoti dėstytojai, kurie tokią programą sukūrė, ją vykdo, vertina, tobulina, lydėdami studentą ir padėdami jam tobulėti.

Perfrazuojant, vietoje „European Credit Transfer (and Accumulation) System“ trumpinį ECTS galima būtų iššifruoti „European Competence Training (and Acknowledging) System“ – Europos kompetencijų tobulinimo ir pripažinimo sistema. Kreditai neatsiejami nuo kompetencijų. Kompetencijomis grindžiamos studijų programos. Vienų kompetencijų studentas įgyja studijų metu, kitų – jau baigęs studijas. Tam tikrų kompetencijų reikia ir mums, dėstytojams, kad visa ši sistema sėkmingai veiktų. Ir dar reikėtų pridurti, kad ji skirta besimokantiems visą gyvenimą, nes būtent Gyvenimas pripažįsta tai, ką išmokome, ir skatina siekti naujų tikslų.