VU Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros docentas dr. Regimantas Tamošaitis siūlo žiūrėti į akademiškumą kaip į kompleksinę sąvoką, kurioje yra daug svarbių tarpusavyje susipynusių komponentų. Pasak jo, tai vienu metu yra ir atviras, ir uždaras reiškinys.

Kaip Jūs galėtumėte apibūdinti akademiškumą?

Akademiškumas – sudėtinga ir plati sąvoka. Galima sakyti, kad tai profesionalus žinių įgijimo būdas, mokslo kokybė, taip pat akademinė bendruomenė, kurioje tos žinios skleidžiasi. Žinoma, tai ir akademinė dvasia, istorinė tradicija, ypatingas sąmoningumo laipsnis, būdingas aukštesniojo lygmens studijoms. Mokslo prestižas, žinojimo jėga, sąmonės universalumas. Yra daug akademiškumo sąvokos komponentų. Kalbėdamas Vilniaus universitete surengtame akademiškumo forume, akademiškumą suvokiau kaip unikalų vakarietiškąjį pažinimo kelią – dinamišką, kintantį ir būtinai laisvą, autonomišką. Akademinė veikla – sąmonės judėjimas į pasaulį ir į žmogų. Vienu metu pažinimas ir savižina. Bet kuri mokslinė įžvalga yra ir savižinos veiksmas, refleksija. Akademinėje terpėje auga asmuo. Viskas prasideda nuo klausimo apie pasaulį, o tame pasaulyje atrandamas žmogus kaip esminė vertybė ir visų vertybių matas. Vakarietiškuoju požiūriu sąmonė – augantis dydis. Akademinį gyvenimą ir pradeda peripatetikai, kurie žinių siekė vaikščiodami, stebėdami, bendraudami, kalbėdamiesi. Juk galimas ir alternatyvus pažinimo kelias, kai mokslinė veikla ir teorinis sąvokinis mąstymas laikomas reliatyvia proto veikla, iliuzišku simbolinių sistemų kūrimu, numanant, jog visa tai paslepia tikrovę. Šiuo atveju pirmenybė būtų teikiama individualiai intuicijai ir vieninteliam pažinimo metodui – introspektyviai savižinai kaip atsiminimui, dvasinės tapatybės atkūrimui. Susikaupusio Budos vaizdinys simbolizuoja intelektinės veiklos nuslopinimą, kuriančiųjų proto galių dekonstravimą, o peripatetikas yra naujos realybės kūrėjas. Ta iš esmės žmogiška realybė reikalauja nuolatinio minties judėjimo ir ji įmanoma tik kaip sąmonės tinklas – mąstančiųjų komunikacija. Poreikis dalytis žiniomis sukūrė naują sąmoningumo formą – internetą, žinijos tinklą. Akademija yra dinamiška bendruomenė, manyčiau, net holistinis darinys, savotiškas dvasios judėjimas laike ir erdvėje. Galbūt tas organiškas procesas yra gyvybės savižina. Mes auginame uždraustą pažinimo vaisių, mes laisvai tai pasirinkome. Tačiau akademiškumo sąvoka numato ir savotišką uždarumą.

Kokio pobūdžio yra tas uždarumas?

Akademiškumas – hierarchinė sąvoka. Žinių žmogumi gali būti ne kiekvienas, nors kelias atviras kiekvienam. Tuo akademiškumas ir elitiškas, ir demokratiškas. Jis turi savotiškas iniciacijos pakopas. Įeinant į akademinį pasaulį reikia įgyti tam tikras kvalifikacijas, tik po to gali pritapti prie bendruomenės savo sąmonės galia, žinojimu. Tačiau akademiškumas yra ir visuomeniškumo forma. Tai jokiu būdu nėra ezoterinis, hermetinis žinojimas, kokį steigia alternatyvios tradicijos. Akademiškumas skleidžiasi tautai, visuomenei, valstybei. Jis reikšmingas ir tiems visuomenės sluoksniams, kurie akademinėje veikloje nedalyvauja.

Kaip galėtumėte apibūdinti universitetų reikšmę? Kokią vietą šiandien šalies gyvenime, Jūsų manymu, užima Vilniaus universitetas?

Lietuvos gyvenime ir švietimo sistemoje universitetų vaidmuo yra dominuojantis, nes universitetai paruošia žmones akademiniam pasauliui. Tie žmonės tik vėliau įsitvirtina vienose ar kitose mokslinio tyrimo įstaigose ar pedagoginėse institucijose. Tačiau būtent universitetai yra ta terpė, kuri teikia žinių, brandina asmenybę, ugdo mokslinį mąstymą.
Jei, pavyzdžiui, eliminuotume Vilniaus universitetą iš akademinio Lietuvos gyvenimo, jame mažai kas ir beliktų. Nekalbėsiu apie specialiuosius universiteto dalykus, mokslo įvairovę ir pan. Man svarbi pati dvasia – universiteto aureolė, kuri sutelkia gerus, iniciatyvius žmones, kuri motyvuoja juos moksliniam darbui. Kalbu apie dvasinę atmosferą, vertybių sistemą. Universitetas – ne vien tik mokslas, tai dalyvavimas žinijoje. Universitetas yra ypatinga, ilgaamžė ir gyvybinga struktūra – jis organiškai formuojasi kaip homeostatinė sistema. Todėl, manyčiau, nepaisant fundamentalios ir formalios, institucinės universiteto reikšmės, tai labai plastiškas, kintantis dydis. Universitetas turi savo principus bei kanonus, bet į jį nuolat įsilieja nauji protai, nauja energija, kuri jį praturtina, verčia keistis, atsinaujinti.
Sakyčiau, kad universitetai užima centrinę vietą Lietuvos mokslo ir kultūros pasaulyje. Be universitetų sunku įsivaizduoti ir mokslą, ir meną. Viskas, kas reikšminga visuomenei, vyksta arba tiesiog universitete, arba universiteto intelektinės gravitacijos lauke.

Jūs dirbate Filologijos fakultete – istoriniuose Vilniaus universiteto rūmuose. Ar matomas ir jaučiamas istorinis paveldas, ar žinojimas, kad čia akademinė dvasia gyvavo per amžius, suteikia papildomos motyvacijos darbui ir kūrybai?

Visa tai tikrai labai stipriai motyvuoja. Aš jaučiu universiteto erdvės poveikį, ji psichologiškai mane nuteikia. Nuo studentavimo laikų iki šiol tebejaučiu, kad, įeidamas į universiteto teritoriją, patenku į ypatingą erdvę. Čia lyg gaunu kitokią tapatybę, lyg atrandu gyvenimo prasmę. Toje erdvėje jaučiu, kad tai, ką darau čia, yra prasminga, yra reikalinga. Buvimas su kitais žmonėmis – su kolegomis – suteikia dvasinės giminystės jausmą. Tokie dalykai neatsiranda staiga, jie nėra suformuojami iš šalies. Tai irgi tradicijos dalis, kurioje privalai sąmoningai dalyvauti ir įsipareigoti. Ta tradicija tarsi saugo sistemą, stabilizuoja, teikia pasitikėjimo ir leidžia daryti naujus žingsnius, naujus sprendimus. Mes Vilniaus universitete turime savo liniją, savo dvasinės istorijos tradiciją. Ši istorija stumia mus į priekį, skatina.

Kokią vietą, Jūsų manymu, universiteto gyvenime užima kūrybiškumas?

Man atrodo, kad kūrybiškumas ir yra mokslo principas, juk be kūrybiškumo apskritai nėra jokio mokslo. Bent jau Vakaruose. Ten mokslas yra kitos pakraipos negu sakralinės Rytų disciplinos, kur atmintinai mokomasi amžinųjų tiesų, siekiant išsaugoti pirmapradę išmintį. Vakarų mokslas visuomet yra išrandantis, kuriantis ir abejojantis. Abejonė neleidžia sąmonei sustoti, sustingti. Pažinimas turi būti veiksmingas – jis keičia ir mokslo pasaulį, ir patį žmogų. Todėl kūrybiškumas pirmiausia reiškia laisvą sąmonę, kuri ne vien imituoja ir kartoja, bet ir atranda naujus realybės aspektus. Dėl to naujumo, žinoma, galima ginčytis. Galbūt naujumas yra tik konfigūracija jau žinomų tiesų ar principų, tačiau bet kurios mokslinės veiklos tikslas yra žinojimo praturtinimas naujais požiūriais. Juk visa, ką turiu kaip mokslininkas, esu gavęs iš universiteto, o mano tikslas – gautas žinias praturtinti savo patirtimi ir pakylėti jas į naują lygmenį. Tačiau praturtinti žinojimą įmanoma tik iškeliant naujus požiūrius ir darant tai kūrybingai, ne šiaip pakartojant kokias nors žinomas tiesas. Juk mes pripažįstame kuriančiąją žodžio galią, juk net mūsų pasaulis, anot mito, yra sukurtas, ir tas kūrybinis procesas tebevyksta. Kūryba yra ontologinis, epistemologinis principas ir psichologinis veiksnys. Gyvas esu tol, kol dar turiu potencijos ką nors kurti. Bet juk yra daugybė žmonių, kurie sėkmingai gyvena ir be jokios potencijos…
Kūrybiškumas – kaip priešprieša imitavimui, dogmatiškajai sąmonei – ir yra laisvė, universiteto dvasia, kuri išlaisvina ir žmogų. Tik išsilaisvinęs asmuo gali sukurti ką nors naujo, o ne vien kartoti ir mėgdžioti. Universitetas yra kūrybos ir laisvės teritorija.

Kokia yra humanitarų vieta XXI amžiuje?

Manyčiau, kad kaip ir visada – svarbiausia, nes humanitariniai mokslai visai žinijai ir akademiniam pasauliui yra stabilizuojantis veiksnys. Humanitariniai mokslai yra visų mokslų bendras vardiklis. Jie padeda neprarasti svarbiausios vertybės – paties žmogaus. Praktiniai mokslai ir technologijos žmogaus gyvenime turi instrumentinę reikšmę, jie leidžia naudotis pasauliu, patogiau jame įsitaisyti. Teoriniai mokslai, spekuliatyvioji proto veikla – jau ypatingas savižinos kelias. Tarkim, matematika prasideda nuo vieneto, o tas vienetas yra vienaskaitinis Aš. Toliau – visa kita, visokie Aš modalumai ir konfigūracijos. Tiesa, indai išrado nulį – kaip ontologinę subjekto būklę iki kuriančiosios sąmonės procesų, bet tai kas kita. Vakarietiškoji žinijos, metafizikos ir teologijos tradicija yra giliai personalistinė. O asmuo – tai autonomiškas buvimo motyvas. Bet kokiai žmogaus veiklai reikalinga motyvacija. Ji paslėpta pačiame žmoguje ir ji keistai susijusi su laimės siekiu. Tai kyla iš pačios gyvybės pagrindų, ir visi mes esame žmonės. Žmogaus gyvenimo turiningumą, jo žmogiškąją kokybę sudaro tik tarpasmeniniai santykiai. Be žmogiškojo matmens taptume „zombiais“ ir „automatais“. Pačios žinios žmogui laimės nesuteikia, jeigu jos kokiu nors būdu neveda prie kito žmogaus, jeigu jos mūsų nejungia. Racionaliame pažinimo veiksme yra iracionalus laimės komponentas kaip tokio veiksmo motyvuojanti energija. Todėl net tiksliųjų mokslų atstovai yra jautrūs humanitariniams dalykams. Kūrybingumas – žmogaus formulė, be jo nėra jokio mokslo judėjimo. Be humanitarinių vertybių žmogus ištuštėtų – jo tiesiog neliktų kaip žmogaus, kartu neliktų ir akademinio pasaulio subjekto. Viskas pasidarytų beprasmiška. Akademinis gyvenimas yra aukščiausias žmogiškojo sąmoningumo lygmuo. Mes kalbamės apie pasaulio ir visuomenės reiškinius, dalijamės žiniomis, ir tas kalbėjimas mus jungia – gal net ontologiniu lygmeniu. Tokios yra akademinio pasaulio holizmo prielaidos – žmogiškos, personalistinės.
Kita vertus, esu realistas ir nesu linkęs daryti iš humanitarinių mokslų religijos. Žmogus savo asmenybės pradus ir humanitarinius poreikius gali realizuoti įvairiais būdais. Tam nėra būtina studijuoti filologiją. Pasitaiko ir taip, kad savo specializacijoje įsitvirtinę humanitarai yra praradę humanitaro dvasią, bet dėl kažkokios sprendimo galios stokos šito nesuvokia. Akademiniame pasaulyje esama ir ironiškųjų grimasų, jis ne visada toks, kaip atrodo. Pagaliau akademiškumas – sąlygiška sąvoka, ji nuolatos turi būti kuriama.