Šiandien kreipiuosi ne tik kaip Universiteto rektorius, akademinės bendruomenės narys, bet ir kaip vilnietis, kasdien einantis Vilniaus gatvėmis į darbą miesto vardu paženklintoje institucijoje. Tikiuosi, kad šie mano žodžiai atspindės ir daugelio kitų miesto gyventojų lūkesčius bei apmąstymus.
Vilnius nuo pat jo rašytinės istorijos pradžios yra ir miestas, ir sostinė. Savo laiške Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas jį iškart apibūdino kaip valdovo miestą – civitas regia. Taip buvo beveik penkis šimtmečius, iki pat Abiejų Tautų Respublikos pabaigos. Net ir okupacijos laikotarpiais Vilnius liko dvasine sostine, išlaikydamas išskirtinę savo reikšmę ir ypatingą jo gyventojų mentalitetą. Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios aktai galėjo būti paskelbti tik Vilniuje. Atgavus nepriklausomybę, Vilnius vėl yra ne tik mūsų valstybei ar regionui, bet ir visai europinei kultūrai svarbi vieta, Europos valstybės sostinė.
Miesto savivalda yra tarp tų reikšmingų Europos viduramžių reiškinių, kurie išliko iki pat mūsų dienų. Vilnius ir čia, regione, buvo pirmasis, kurio (kad ir su pertraukomis) veikianti savivalda skaičiuoja jau 636 metus. Savivalda garantavo miestiečiams asmens ir turto teises, o miesto bendruomenei – administracinę ir teisminę autonomiją. Nors, bėgant amžiams, savivaldos samprata ir keitėsi, fundamentali ir nepakitusi išlieka teisė patiems miestiečiams spręsti, kokį jie nori kurti miestą. Į šį miestiečių balsą ne tik prasminga, bet ir būtina įsiklausyti.
Ir čia prasideda tikroji mero ir tarybos atsakomybė – kaip suvokti ir, reikalui esant, apginti miestiečių interesus? Sostinė nėra tiesiog apibrėžta teritorija, joje susikerta skirtingos pažiūros, kultūrinės patirtys, pasaulėžiūros, todėl neišvengiamai kyla prieštaringų iniciatyvų ir vertybinių konfliktų. Mero atsakomybė yra priimant sprendimus žvelgti į miestą kaip į ilgus metus besiformuojančią struktūrą. Įvertinti įvairius kontekstus, perspektyvas, suderinti ekspertų įžvalgas ir miestiečių nuomones.
Šiemet švenčiame išskirtinį mūsų miesto jubiliejų, kai klausiame: kokio Vilniaus norime ateityje? Kokį galime jį įsivaizduoti kad ir nelabai tolimoje kelių dešimtmečių perspektyvoje?
Pirma, Vilnius istorijoje startavo ne tik kaip svarbiausia valdovo rezidencija, bet ir kaip atviras miestas, į kurį kviečiama ir kuriame laukiama. Miestas visada buvo laisvės vieta. Jau XVI a. pradžioje Lietuvoje buvo žinomas principas „Miesto oras daro žmogų laisvą“ – atvykęs į miestą ir čia kurį laiką pagyvenęs asmuo jau nebegalėjo netekti asmens laisvės. Pagarba šiai pamatinei miestiečių laisvei, besireiškiančiai įvairiomis formomis, yra pagrindinis miesto valdymo principas.
Antra, būtinybė suderinti sostinės reprezentatyvumą ir urbanistinį miesto gyvybingumą, paveldo saugojimą ir miesto plėtrą. Mieste turi tilpti nacionalinės ir tarptautinės įstaigos bei įmonės, bet miestas yra visų pirma žmogiškajai egzistencijai skirta buveinė. Miesto plėtros klausimas turi žengti kartu su diskusija apie miestiečių gerovę. Kaskart klausti: ar pakeitimai sukurs geresnę, laisvesnę, patogesnę aplinką?
Trečia, įtraukti suinteresuotą ir racionaliai argumentuojančią miestiečių bendruomenę į sprendimų priėmimo procesą, kas galbūt jį kiek sulėtintų, tačiau atneštų būtiną kokybę. Miesto vizija turėtų būti nuolatinių diskusijų tema ir nuolatinis kūrybos procesas. Didesnis įsitraukimas visada garantuoja daugiau paramos ir supratingumo.
Ketvirta, miestas yra ne tik žmonės, bet ir aplinka – pastatai ir paminklai, parkai ir kiemai. Pusiausvyra tarp nuolatinio miesto modernėjimo proceso ir pažado išsaugoti, puoselėti natūralų jo žalumą. Jei jau pasiryžtame ką nors statyti Vilniuje, tai turi būti pati kokybiškiausia architektūra ir menas unikaliame urbanistiniame kraštovaizdyje. Vilnius vertas gerų statinių ir paminklų, čia kaip ir kitur galioja taisyklė – geriau mažiau, bet vertingų, geriau išsaugota perspektyva nei papildomi mūrai. Vis dar norime įamžinti save mieste, nors labiau reikia atverti tai, kas išliko per amžius, bet vis dar paslėpta sienose ar grindinyje. Vilnių kuriame ne tik sau patiems, bet ir ateičiai.
Penkta, jau 444 metus Vilnius yra ir universitetinis miestas – ilgą laiką toliausia akademinė stotelė į rytus, padariusi didžiulę įtaką aplinkinėms tautoms. Aukštosios studijos ir mokslas kartais laikomi ne municipalinėmis temomis. Bet miestai nemaža dalimi garsūs savo universitetais, kurie ne tik kasmet pritraukia naujus svajonių bei ambicijų kupinus jaunuolius, bet ir savo žiniomis bei patirtimi padeda kurti miestą.
Ir galiausiai, miestas Europoje ir pasaulyje. Vilnius užima labai neįprastą geopolitinę vietą. Po įvairių istorinių lūžių atsidūręs valstybės pakraštyje, jis yra ir dar vienoje, kur kas didesnėje periferijoje – nuo rytinės Europos Unijos sienos jį skiria vos kelios dešimtys kilometrų. Neretai tokia Vilniaus geografinė padėtis traktuojama kaip problema ar net grėsmė. Tačiau pasienis visais laikais buvo ne tik potencialių konfliktų, bet ir kontaktų erdvė. Vilnius turi potencialą tapti intelektualia Europos metropolija, kurioje galėtume kalbėti ne tik apie istorinius pasiekimus ar istorinius naratyvus, bet čia gimtų ir svarbūs politiniai sprendimai, būtų plėtojamos aukščiausio lygio technologijos ir mokslo tyrimai. Išskirtinė Vilniaus geografinė ir politinė situacija yra ne iššūkis, o galimybė, kurios dar iki galo nesame įsisąmoninę, suvaldę, bet kuri prašosi būti įgyvendinta bendromis valdžios ir miestiečių jėgomis.
Visam tam reikia ne tik nuoseklaus darbo, bet ir mūsų pačių atvirumo ir pasitikėjimo. Visoms šalims ir miestams kyla ta pati dilema – kaip atrasti konstruktyvų santykį su žmonėmis ir teritorija, kaip suderinti natūralų norą išsaugoti tai, kas įprasta ir sava, su neišvengiamu atsinaujinimu ir atsivėrimu į išorę. Į Vilnių po pandemijos ir Ukrainoje vykstančio karo akivaizdoje dar nesugrįžo įprasti turistų srautai, bet vis sparčiau keliasi tarptautinių organizacijų biurai ir žinių kanalai. Pridėjus dar emigravusius verslus, gausėjančius studentus ir ieškančius saugesnio bei teisingesnio gyvenimo, Vilnius tampa toks tarptautinis, koks jau seniai nebuvo. Tai yra labai reali galimybė miestui ir šaliai vaidinti didesnį vaidmenį regiono ir Europos politikoje, ekonomikoje, kultūroje.
Linkiu merui ir jo komandai laikytis aiškios politinės linijos, pasinaudoti miesto ir miestiečių teikiamu ekonominiu, socialiniu, kultūriniu potencialu, bet kartu ir padėti tam potencialui plėtotis. Neužmiršti, kad visi jų darbai ir sprendimai yra miesto ateities dalis. Linkiu prisiminti, kad Vilnius ir vilniečio tapatybė yra ne prigimtinė kokybė, o mūsų pačių kuriama būtis. Stojate į šimtmečius skaičiuojantį miesto valdymo kelią ir tikiu, kad šį istorinį išbandymą priimsite su drąsa ir atsakomybe.
Sėkmės Jums darbuose šio nepaprasto miesto ir jo miestiečių labui, kuriant šiuolaikinį, atvirą, gražų miestą mums ir po mūsų ateinantiems.
Komentarų nėra. Būk pirmas!