Plastikas – medžiaga, be kurios neįsivaizduojame kasdienio gyvenimo, nes jo polimerai naudojami beveik visur – nuo maisto pakuočių iki automobilio padangų. Ar gausus plastiko naudojimas ir dėl to susidarančių atliekų poveikis aplinkai yra pagrindinė problema, kalbame su Vilniaus universiteto (VU) Chemijos fakulteto profesoriumi Ričardu Makuška.

Problema ne plastikas, o kaip su juo elgiamasi

„Prieš 50–60 metų išsivysčius plastiko pramonei ir prasidėjus bumui, nebuvo numatyta, kad plastikas kaupsis sąvartynuose ar, dar blogiau, pasieks upes ir vandenynus. Ne vietoje paliekami plastikai nesuyra dešimtis, šimtus metų. Tačiau buityje naudojamas plastikas yra nenuodingas, nes net irdamas jis neišskiria toksiškų medžiagų“, – sako prof. R. Makuška.

Vis dėlto, pasak pašnekovo, ne pats plastikas, o plastiko atliekos ir tai, kaip žmogus su jomis elgiasi, yra problema. Tai buvo suprasta maždaug prieš keturis dešimtmečius, todėl išsivysčiusios šalys ėmėsi priemonių – rinkti, tvarkyti ir utilizuoti plastiko atliekas bei jas perdirbti. Jų pėdomis seka ir kitos šalys, tiesiog jos įsitraukė daug vėliau.

Perdirbimo galimybės

„Plastiko yra daug rūšių, nes yra daug skirtingų polimerų, esančių plastiko pagrindu. Pakuotėms naudojamas plastikas – tik maža dalis viso pagaminamo plastiko. Baldai, apdailos, izoliacinės medžiagos, įrenginiams naudojamos medžiagos, kitos detalės – kitos plastiko rūšys. Šiuo metu pakuočių perdirbimas sparčiai žengia į priekį“, – tvirtina VU profesorius.

Pasak chemiko, yra keli būdai perdirbti plastiką – mechaninis ir cheminis: „Pirmuoju atveju naudotas plastikas surenkamas, išplaunamas, granuliuojamas ir lydomas antriniam naudojimui. Taip kiek nukenčia plastiko rodikliai. Tad antrinis plastikas naudojamas gaminiams, kuriems keliami mažesni reikalavimai, pvz., polietilenas, perdirbamas į kanalizacijos vamzdžius. Cheminis perdirbimas pažangesnis, bet sudėtingesnis, šiuo būdu galima panaudoti plastiką naujo plastiko gamybai, naujam produktui su tomis pačiomis savybėmis. Be to, šis būdas gerokai brangesnis.“

Galiausiai yra ir trečiasis būdas – tai mišraus plastiko deginimas. Mokslininko teigimu, apie tai dažnai nutylima: „Vis dėlto tai yra išeitis, nes degdamas plastikas išskiria tiek pat šilumos, kiek ir naftos produktai. Tai yra geriau, nei išmesti, nes destruktuodamas plastikas išskirs anglies dioksidą, o kartais ir metaną – t. y. šiltnamio dujas. Tačiau kartu ir gauname energiją. Lietuvos miestuose turime tokius įrenginius energijai gauti. Tai tinka mišriems plastikams, kuriuos sunku atskirti ir perdirbti.“

Perdirbimas turi būti užtikrintas instituciškai

„Mes gerai tvarkomės su plastiko atliekomis, tai rodo PET butelių surinkimo procentas, geriausias Europoje. Atskiri konteineriai. Esame neblogoje situacijoje Europos ir globaliu mastu“, – vertina prof. R. Makuška.

Jo nuomone, plastiko perdirbimas turėtų būti užtikrinamas instituciškai. Tuomet ir žmonės turėtų galimybę plastiką rūšiuoti.

„Apskritai plastiko perdirbimas yra gana brangus. Tačiau ne tiek, kad netausotume planetos. Šiuo metu net ir neturtingose šalyse imtasi veiksmų. Per pastarąjį dešimtmetį labai pasikeitė plastiko perdirbimo reguliavimas ir pačios visuomenės sąmoningumas. Žinoma, trečiojo pasaulio šalys ir dabar labiau teršia planetą, tačiau tik laiko klausimas, kada situacija pagerės. Šiems procesams teigiamą įtaką turėjo tarptautinių organizacijų spaudimas, šalių įsipareigojimas, žiniasklaidos veikla“, – vardija profesorius.

Anot jo, aplinkos teršimas plastiko atliekomis pirmiausia yra tarpvalstybinių susitarimų ir vidinio reguliavimo klausimas. Taigi žmonėms šiuo atveju tenka mažesnė atsakomybė nei susijusioms institucijoms. Be to, daugelis supranta, kad nors pradinės investicijos į perdirbimo įrangą nemažos, tačiau ši veikla gali būti pelninga.

Plastiko salos: atrodo blogiau, nei yra

Kalbėdamas apie internete paplitusius kadrus su plastiko salomis ir plastiko paveiktus gyvūnus, profesorius atsargus: „Žinoma, gamtoje atsidūręs plastikas yra problema. Tačiau sunku pasakyti, kiek ji hiperbolizuota žiniasklaidos priemonių. Visų pirma, šie vaizdai yra 20–30 metų senumo. Antra, naujausių tyrimų duomenimis, neužfiksuotas nei plastiko salų, nei dėl to žūstančių gyvūnų skaičiaus didėjimas. Žinoma, pastaruoju metu teigiama dinamika gali būti susijusi su tuo, kad daugelis valstybių plastiko atliekoms skiria daugiau lėšų.“

Profesorius paaiškina, kodėl Ramiajame vandenyne esančios plastiko salos nėra tokia baisi problema, kiek tai eskaluojama: „Šių salų pagrindą sudaro nebenaudojama suirusi žvejybos įranga. Ji sulaiko plastiko pakuotes ir atrodo, kad to plastiko labai daug. Tačiau toks įspūdis sukuriamas dėl didelio jo tūrio, bet ne svorio.“

Galiausiai, nereiktų pamiršti ir plastiko nuopelnų. Pasirodo, kad pradėjus naudoti plastiką atliekų kiekis santykinai sumažėjo, kadangi pakuotėms naudojamas plastikas yra 3–4 kartus lengvesnis už analogiškus kitų medžiagų gaminius – stiklo, kartono, aliuminio. Pastarieji svertų gerokai daugiau, taip pat daugiau problemų kiltų su jų utilizavimu.

Kas gali pakeisti plastiką?

„Pripratome naudoti plastiką, nes tai labai patogu. Vis dėlto pakuojame ir tai, ko nereikia – arbūzą ar agurkus. Nėra reikalo to pakuoti, galima naudoti tuos pačius maišelius. Prie visko priprantama – vis daugiau žmonių atsisako pakuoti arba atsineša savo maišelius. Parduotuvėse taip pat galima įsigyti tvirtesnių maišelių. Nailoniniai maišeliai brangesni, bet jie tvirti, kompaktiški. lengvai prižiūrimi. Tai gali tapti alternatyva plastikui, nešvaistant energijos“, – siūlo prof. R. Makuška.

Pasak jo, kadaise buvo dedama daug vilčių į bioskaidų, mikroorganizmų suskaidomą, plastiką: „Tokių plastikų yra, jie gaminami iš krakmolo, pieno rūgščių. Tačiau jie neprigijo ir neprigis dėl vienkartinio panaudojimo ir utilizavimo. Nors bioskaidūs plastikai suskils per pusę metų, tačiau šiame procese išskirs ir anglies dioksidą, ir metaną, o energija neišsiskirs.“

Pašnekovo vertinimu, įprastas plastikas šiuo atžvilgiu daug efektyvesnis, nes arba gali būti perdirbamas, arba iš jo gali būti gaunama energija. Be to, bioskaidaus plastiko gamyba sudėtingesnė ir taršesnė už įprasto. Taigi visais požiūriais tai nepasiteisina.

Svarbiausia – mikroplastiko šaltiniai

Kiek pavojingas skylantis plastikas, tampantis mikroplastiku, sunku atsakyti. Taip yra todėl, kad nėra duomenų, kiek tai kenksminga žmogui ir aplinka. Pasak profesoriaus, atsakymas tikriausiai susijęs su kiekiu. „Jei kiekis per didelis, tuomet organizmai nesugebės susidoroti su mikroplastiku. Yra publikacijų, rodančių, kad mikroplastikas daro žalą imuninei sistemai, tačiau tie tyrimai atliekami labai padidinant mikroplastiko koncentraciją“, – sako VU chemikas.

Jis įspėja, kad, kalbant apie mikroplastiką, svarbu žinoti jo šaltinius. Paskaičius spaudą atrodo, kad mikroplastikas yra iš išmetamų pakuočių. Iš tikrųjų didžiausias mikroplastiko šaltinis – sintetinių ir mišrių drabužių skalbimas. Taip atsiranda apie 35 proc. vandenynuose esančio mikroplastiko.

„Antras šaltinis – padangos. Kasmet pasaulinis automobilių ūkis išauga dešimtimis milijonų. Kartu didėja ir padangų naudojimo rodikliai. Padangos tarnauja keletą metų: jos nusidėvi, kai mikroplastiko dalelės nuo trinties su asfaltu nusėda pakelėse. Tada lietus jas nuplauna į upes, iš kur jos keliauja į vandenynus. Teigiama, kad 28 proc. mikropastiko – iš padangų, o pakelėse būtų kur kas daugiau“, – mano profesorius.

Pasak jo, trečiasis šaltinis – plastikinės miesto dulkės, atsirandančios įrenginių, dažų, sintetinių drabužių dilimo metu. Atskirai išskiriamas gatvių ženklinimas. Šie dažai nudyla per pusmetį, o juose esantys polimerai pasklinda. Taip pat ir laivų dažai yra kenksmingi aplinkai. Plastikų gamybos ir perdirbimo procesų metu atsirandančios mikrodalelės sudaro dalį procento mikroplastiko. Tad atsisakydami plastiko problemos neišspręsime.

Klausiamas, ar yra galimybė surinkti ar paveikti mikroplastiką, kad šis greičiau suirtų, profesorius atsako: „Šiuo metu bandoma modifikuoti mikroorganizmus, kurie maistui naudotų polietileno mikroplastiką. Visgi šiuo keliu eidami greičiausiai neišspręsime mikroplastiko problemos. Didžioji dalis mikroplastiko atsiranda iš sintetinių audinių. Tam kuriami specialūs filtrai, kuriuos naudojant būtų galima atskirti mikropluoštus. Bet ši technologija ir jos priežiūra brangi. Tokios skalbimo mašinos bus keliasdešimt kartų brangesnės nei kitos, esančios rinkoje. Miestų valymo įrenginiai taip pat gali mažinti mikroplastiko kiekį, tačiau mikroninių dalelių jie neišfiltruos.“

„ES jau draudžiama dėti mikroplastiką į kosmetikos priemones. Tačiau padangų atsisakyti bus sunku, o alternatyvų gumai kol kas nėra arba jos neefektyvios. Taigi, nors plastikas netobulas, tačiau alternatyvų nėra. Atlikus gyvavimo ciklo analizę – nuo žaliavos išgavimo iki gaminio aplinkos taršos utilizuojant, pasirodė, kad kartoninė pakuotė santykinai teršia aplinką labiau nei plastikinė. Kita vertus, jeigu atsisakysime plastiko, alternatyva – medžiaga, gaunama iš medienos. Tačiau tai labai sunkiai suderinama su populiacija ir miškų atsodinimu. Vadinasi, irgi ne sprendimas“, – mano prof. R. Makuška.