Jau antrus metus VU Didžiajame kieme darbuojasi restauratoriai. Nuėmus pastolius atsiveria spalvingi portretai, herbai, ornamentai. Spalio mėnesį, kai pietinį sparną papuošė atidengta universiteto fundatorių galerija, kiemas sužibo visomis spalvomis.

Atidengtos figūros domina visus: studentus, universiteto darbuotojus, svečius. Ne kartą teko klausti restauratorių, kokie būtent asmenys čia vaizduojami, kas surašyta piliastruose, kieno tai herbai. Deja, kelis kartus pasikalbėjusi su freskas universitete jau daug metų restauruojančios įmonės „Senoji freska“ vadovu restauratoriumi Šarūnu Juršėnu supratau, kad greitai visų atsakymų negausiu, nes dar laukiama heraldikos specialistų, menotyrininkų, istorikų tyrimų ir sprendimų. Pradėjusi ieškoti informacijos, radau naujai išleistą Vilniaus dailės akademijos leidyklos leidinį „Atrasti Vilnių: skiriama Vladui Drėmai“, o jame – Marijos Drėmaitės straipsnį apie tėvo palikimą. Taip sužinojau, kad jo surinkta medžiaga apie VU ansamblį saugoma mūsų bibliotekos Rankraščių skyriuje. Sklaidydama V. Drėmos archyvą, radau, matyt, dar neskelbtą straipsnį apie šias Didžiojo kiemo freskas. V. Drėmos dukra restauratorė M. Drėmaitė labai maloniai sutiko, kad šis straipsnis būtų paskelbtas VU laikraštyje. Taigi linkime malonaus skaitymo.

VILNIAUS UNIVERSITETO AKADEMIJOS KIEMO POLICHROMIJA

Vladas DRĖMA

Akademijos kiemo šiaurinis sparnas yra seniausia išlikusi universiteto mūrų dalis. Pirmojo aukšto rytiniame gale trijų patalpų dalis – tai parapinės mokyklos, pastatytos dar 1513 m., liekanos. Čia iki akademijos įsteigimo Petras Roizijus Mauras turėjo teisės mokyklą. Antrojo aukšto mūrai iškelti 1577 m. Šio sparno galerija išmūryta po 1610 m. gaisro, kadangi iki tol galerija buvo medinė. Trečiojo aukšto patalpos išmūrytos po 1748 m. gaisro kaip gyvenami bendrabučio kambariai ir vadinosi tuomet „Naujuoju pasauliu“.

Šio sparno fasadas nuo Akademijos kiemo pusės 1770–1775 m. laikotarpiu visas buvo papuoštas polichromine dekoracija, kuri buvo kaip kompleksinis barokinės architektūros išbaigimas. Ši polichrominė dekoracija pabrėžė architektūrinės konstrukcijos kompoziciją, išryškindama karnizų, o ypač antrojo aukšto langų parapetų nišių horizontalią juostą, sujungiančią visą fasadą. Nišių ryškių spalvų barokiniai stilizuoti augaliniai motyvai nuostabiai pagyvino fasado architektūrinę monotoniją. Šiai spalvotų nišių horizontaliai juostai tektoniškai priešpriešinta dešimties piliastrų polichromija, dalijanti fasadą vertikaliai per visą pastato aukštį atitinkamai pirmojo aukšto galerijų pilioriams.

Antrojo aukšto piliastrų plokštumos panaudotos figūrinei portretinei tapybai, šio sparno fasade jos skirtos žymiausiųjų Vilniaus universiteto steigėjų bei fundatorių atminimui pažymėti. Viršutinėje šių piliastrų dalyje nutapytoje nišoje pavaizduota visu ūgiu stovinti beveik natūralaus didumo figūra. Žemiau nišos – barokinių ornamentų rėmuose lentoje išrašytas septynių eilučių tekstas lotynų kalba, nusakantis vaizduojamos asmenybės nuopelnus Vilniaus universitetui ir švietimui visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Aukščiau – trečiojo aukšto piliastro apatiniame trečdalyje atrastas tapytas, barokiškai stilizuotas augalinis ornamentas, nors, pasak kai kurių šaltinių, ten turėjęs būti vaizduojamos asmenybės vardo ir pavardės užrašas.

Rašytiniuose šaltiniuose (1773–1774 m. universiteto inventoriuje) piliastruose pavaizduotų asmenybių pavardės nenurodytos, o tik pasakyta, kad šio sparno fasade įamžinti Vilniaus akademijos steigėjų bei fundatorių portretai. Ligšioliniai bandomieji polichromijų zondažai atskleidė tik dalį daugmaž atpažįstamų kai kurių asmenybių veidų. Pagal šiuos pėdsakus apytikriai galima identifikuoti vienus spėtinai, o kitus ir užtikrintai.

Pradedant nuo vakarinio krašto – iš kairės į dešinę:

I piliastre pavaizduotas pasaulietis senis balta barzda gali būti identifikuojamas kaip Vilniaus vaivada Mikalojus Kristupas Radvila, vadinamas Našlaitėliu (1549–1616), dovanojęs 1575 m. akademijai savo tėvo kalvino įsteigtą spaustuvę ir rėmęs ją savo lėšomis: skyręs 1000 guldenų naujiems šriftams įsigyti ir finansavęs stambesnius leidinius.

II piliastre aiškiai matome jauną pilno veido vyrą su dabitos ūseliais ir raudona kunigaikštiška kepure ant galvos. Ši asmenybė gali būti irgi tik spėtinai identifikuota kaip dar jaunas Vladislovas Vaza (1595–1648), prieš valstybės sosto užėmimą. Jis uoliai rėmė akademiją, dovanojo jai puošnų sidabrinį skeptrą ir dažnai lankydavosi jos iškilmėse (pvz., Sarbievijaus daktarizavimo akte).

III piliastre aiškiai ir neabejotinai atpažįstame Vilniaus akademijos steigėjo ir pagrindinio jos fundatoriaus – Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus (mirė 1579 m.) su akademijos steigimo pergaminu rankoje portretą. Šis portretas yra gana gerai išlikęs ir rodo gero tapytojo aukštą meninį lygį.

IV piliastre tapyba nėra reikiamai atskleista, kad būtų galima ką nors spręsti apie ten pavaizduotą asmenybę. (Galima tik spėlioti, kad čia galįs būti pavaizduotas arba karalius Žygimantas Augustas, arba Kazimieras Leonas Sapiega, Teisės fakulteto steigėjas.)

V piliastre buvo įmūryta raudono marmuro akademijos ir universiteto įsteigimo lenta su atitinkamu lotynišku įrašu ir data. (Ši lenta yra išlikusi ir dabar įmūryta kitoje šio fasado vietoje.) Virš lentos ir kitų įrašų sienoje nutapytas Vytis raudoname fone, kuris apie 1815 m. buvo atnaujintas kaip Lietuvos vyriausiosios mokyklos herbas. Šio piliastro trečiajame aukšte buvo iškalta gili niša, kurioje stovėjo Marijos su kūdikiu skulptūra. Šią skulptūrą šioje vietoje pavaizdavo savo akvarelėje rusų tapytojas V. Sadovnikovas 1848 m. Šį reprezentacinį Akademijos kiemo vaizdą vėliau reprodukavo J. K. Vilčinskis „Vilniaus albumo“ litografijoje.

VI piliastre turime visiškai atskleistą jauno vyro pasauliečio be galvos apdangalo portretą. Iš jo nuopelnų akademijai, o ypač steigiant LDK mokyklas, įrašų lentelėje galima spėti jį esant LDK didįjį etmoną, Žemaičių seniūną ir Infliantų gubernatorių Joną Karolį Chodkevičių (1560–1621), garsųjį šios akademijos auklėtinį, sumušusį švedų kariuomenę ties Kircholmu (Salaspiliu – red. past.).

VII piliastre yra atidengta vos pusė portretuoto asmens galvos. Iš atskleistos dalies tipinės kepurės ir ūsų galima spėti, kad čia būsiąs nutapytas Vilniaus akademijos steigėjo karaliaus Stepono Batoro (1533–1586) portretas.

VIII piliastre visiškai atpažįstamas karaliaus Žygimanto Vazos (1566–1632), didelio Vilniaus akademijos bičiulio ir globėjo, padėjusio atstatyti akademijos rūmus po 1610 m. gaisro ir sutvirtinusio akademijos juridines pozicijas naujomis privilegijomis, portretas.

IX piliastre labai išraiškingai ir meistriškai nutapytas neabejotinai karaliaus Augusto III Saksoniečio (1696–1763) portretas. Šiam karaliui akademija dėkinga už visų jos ankstesniųjų privilegijų patvirtinimą, o ypač už monopolines privilegijas Lietuvoje: Lietuvos Statuto, Seimo konstitucijų, politinių kalendorių bei periodinės spaudos spausdinimą ir platinimą.

X piliastre – kraštiniame rytiniame gale taip pat meistriškai ir raiškiai nutapytas neabejotinai Vilniaus vyskupo Ignoto Jokūbo Masalskio (1729–1794), universiteto kanclerio ir pirmojo Edukacinės komisijos pirmininko, portretas. Jis pradėjo Lietuvos vyriausiosios mokyklos dėstomų disciplinų pasaulietinimo reformas, ypač rūpinosi medicinos mokslų plėtimu joje. Šis portretas tapytas apie 1775 m. greičiausiai tapytojo Ignoto Eggenfelderio, kuris Počobuto rektoriavimo laikais daug tapė Lietuvos vyriausiajai mokyklai.

Skyrium šio kiemo vakariniame sparne virš praėjimo vartų į Kolegijos kiemą atsektas karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio (1732–1798) portretas visu ūgiu. Šį portretą šioje vietoje pavaizdavo P. Smuglevičius 1786 m. sepijoje. Bene apie šį portretą rašoma iškilmingo 1781 m. lapkričio 24 d. Lietuvos vyriausiosios mokyklos naujųjų mokslo metų atidarymo aprašyme: „Pagrindiniuose vartuose buvo išstatytas nuostabiai ugnimis iliuminuotas, šviečiantis karaliaus Stanislovo Augusto portretas su užrašu būtinai lotynišku „Literarum ac Literatorum Patri“.“ Nors šio portreto liekanos yra gerokai apnaikintos, tačiau jos kalba apie gero tapytojo darbą. Tapytas jis vienu metu kaip ir vyskupo Masalskio portretas ir berods to paties dailininko – Ignoto Eggenfelderio.

Apskritai Akademijos kiemo šiauriniame sparne atrastą sienų polichromiją reikia vertinti visų pirma kaip unikalią mūsų kultūrinio palikimo kontekste išorės pastato kompleksinę fasado dekoraciją, organiškai papildančią architektūrinę jo vertę. Visi jos elementai yra vienodai reikšmingi ir svarbūs. Akademijai nusipelniusių asmenybių portretai, nors ir tapyti įvairių gabumų dailininkų ir kiek skirtingu laiku, tačiau išlaiko bendrą stilistinį charakterį ir sudaro vieningą kompozicinę visumą. Jeigu pasiseks atskleisti nuopelnų įrašų lentelių tekstus, galima bus tiksliai apibrėžti vaizduojamus asmenis.

Vilnius, 1979 m. liepos 4 d.