Universitetų, kaip pagrindinių žinių kūrimo institucijų, misija buvo ir yra švietimas ir mokslas, tačiau per pastaruosius du dešimtmečius formavosi ir dar viena misija. Visuomenė ir valdžia bei verslas nori matyti universitetus kaip jų partnerius, prisidedančius prie ekonomikos ir visuomenės plėtros kur kas tiksliau ir tiesiogiai. Ar tai būtų socialinės sutartys tarp valstybės ir universitetų, ar valstybės – pramonės – mokslo ryšiai, dar vadinami Triple Helix modeliu, universitetai žengia į naują etapą ir tampa versliais universitetais.

Nauji iššūkiai universitetams

Vienas iš iššūkių – nuo patogaus ir nerūpestingo valstybinio finansavimo pereiti prie rinkos sąlygomis grįstos veiklos. Norėdami išlikti globalioje mokymo ir mokslo rinkoje, universitetai privalės būti lankstūs, organizacinė kultūra ­– imli ir skatinanti inovacijas, o į pokyčius jie turės žvelgti kaip į galimybę, o ne kaip į grėsmę. Europos Sąjungai išsikėlus ambicingus planus tapti konkurencingiausia žiniomis grįsta dinamiška visuomene pasaulyje, ypač pabrėžiamas universitetų vaidmuo. Taip pat ir šalių politikai kelia užduotis universitetams aiškiau ir ryškiau prisidėti prie šalies pažangos kilimo, daugiau dėmesio skirti inovacijoms ir verslumo kultūros puoselėjimui.

Vienas žymiausių universitetų vadybos teoretikų B. R. Clarkas dar 1998 m. identifikavo penkis elementus, kurie apibrėžia verslumo pokyčius universitetuose: vadovavimo stiprinimas, periferinių vienetų, kurie veikia už tradicinių universiteto sienų, ar tarpdisciplininių mokslo centrų integravimas į lanksčią organizacinę sistemą, finansavimo šaltinių ir srautų diversifikavimas, stimuliuojamas mokslinis (akademinis) pagrindas, integruojama verslumo kultūra.  

Posovietinio laikotarpio Lietuvos universitetuose nei įstatyminė bazė, nei valdymo tradicijos, nei vidinė universitetų kultūra neskatino ir visiškai nerėmė jokio mokslininkų verslumo. Universitetų finansavimas ir mokslinės produkcijos vertinimo tvarka pabrėžė mokslinių publikacijų skaičių, o į taikomuosius tyrimus, universitetų tarpusavio bendradarbiavimą, verslo užsakomuosius mokslinius tyrimus buvo kreipiama mažai dėmesio. Tad verslininko polinkį turintis mokslininkas turėjo tik dvi galimybes – pirma, mesti universitetą, išeiti į kuriamą verslo įmonę ir būti mokslingu verslininku; antra, dirbant universitete sukurti nuosavą įmonę (universitetui nedalyvaujant) tyrimų rezultatų komercializavimui, t. y. tapti vadinamuoju mokslininku-verslininku. Lietuvos Respublikos Vyriausybei priėmus sprendimą steigti integruotus mokslo ir verslo slėnius, o 2009 m. priėmus naują Mokslo ir studijų įstatymą, kuris numato universitetų statuso pasikeitimą iš biudžetinės įstaigos į viešąją ir suteikia universitetams intelektinės nuosavybės disponavimo teisę, universitetams atsivėrė platesnės galimybės užsiimti tyrimo rezultatų komercializavimu, aktyvinti bendradarbiavimą su verslo įmonėmis, skatinti verslumo idėjas tarp mokslininkų. Tačiau globalios konkurencijos paskatintas ir politikų inicijuotas trečiosios universitetų misijos – verslumo ir inovatyvumo įgyvendinimas gana sunkiai skinasi kelią.

Tokioje iššūkių ir pokyčių aplinkoje buvo atlikti Lietuvos universitetų inovacinio ir verslumo potencialo tyrimai. Buvo apklausti respondentai devyniuose trijų inovatyviausių Lietuvos universitetų – Kauno technologijos, Vilniaus Gedimino technikos ir Vilniaus – fakultetuose, taip pat valdžios ir verslo atstovai. Respondentų buvo klausiama, su kokiomis problemomis susiduria universitetai įgyvendindami inovacijas ir kurios problemos yra didžiausios. Kaip esminę ar didelę problemą didžioji dalis respondentų pažymėjo jaunų talentingų tyrėjų išlaikymą universitete, antroji problema – reikalingų tyrimams prietaisų ir įrangos įsigijimas. Mažiausia problema universitetuose įgyvendinant inovacijas, respondentų nuomone, yra tyrimų temų, susijusių su inovacijomis, parinkimas ir kūrybinės palaikančios aplinkos sukūrimas universitete. Nors universitetų verslumui didžiausią reikšmę turintys veiksniai – kūrybinė palaikanti aplinka, vadovybės palaikymas – nebuvo įvardyti tarp didžiausių šiuo metu egzistuojančių problemų, tačiau tai, kad tik atitinkamai 11 ir 7,5 proc. respondentų teigė, jog šiandien tai nėra problema, o kiti pripažino ją didesne ar mažesne problema, rodo, kad dėmesys verslumo skatinimui universitetuose yra menkas. Visų trijų universitetų tikslų ir vizijų aprašymuose įrašyta skirti dėmesį verslumui ir kūrybiškumui, tačiau, kaip parodė interviu duomenys ir vidinių universitetų dokumentų, reglamentuojančių procedūras, analizė, nors universitetuose suprantamas intelektinės nuosavybės kūrimas kaip esminė universitetų funkcija, bet vadovauti tos nuosavybės komerciniam panaudojimui, realiomis priemonėmis skatinti verslumą tebėra iššūkis universitetų vadovybėms. 

Individualaus mokslininko polinkis į verslumą

Šalia institucinio verslumo egzistuoja ir individualaus mokslininko ar dėstytojo polinkis į verslumą. To verslaus mokslininko varomosios jėgos gali būti tokios pačios kaip ir paties verslaus universiteto – tai akademinis garbės ir pripažinimo siekis, resursų poreikis, noras būti autonomiškiems. Vertindami, kokios priežastys lėmė, kad dalis mokslininkų metė universitetą ir išėjo į verslą, visi respondentai nurodė dvi pagrindines priežastis: pirma, ekonominiai motyvai, antra, tam tikra nepaaiškinama varomoji jėga, kuri leido mokslininkui suprasti ar pajusti perspektyvą, dėl ko jis turi kurti savo verslą. Tačiau respondentai nesutiko su straipsnio autoriaus versija, kad dar viena priežastis pasitraukti į verslą buvo iššūkių paieška. Dauguma atsakiusiųjų mano, kad iššūkių moksliniame darbe universitete taip pat užtenka, ypač dalyvaujant tarptautiniuose konkursuose gauti papildomą finansavimą ar konkuruojant dėl aukštesnės pozicijos katedroje. Vienas apklausiamas profesorius pažymėjo: „Mokslininko darbas universitete yra labai panašus į verslininko darbą – didžiulė konkurencija, daug dėmesio išorinei aplinkai ir susitelkimas ties vidiniu įmonės ar tyrimų komandos darbų organizavimu. Skiriasi tik galutinis tikslas.“ Mokslininkui tai yra jo darbų ir rezultatų pripažinimas mokslo visuomenėje, o verslininkui pirminis motyvas yra pelnas ir finansinė nauda. Skirtingu galutinio tikslo matymu būtų galima paaiškinti ir akademinės bendruomenės abejones ar net atvirą priešiškumą verslumo idėjų įtraukimui į universitetų gyvenimą. Kiti baiminasi dėl universiteto integralumo, kad komercinis požiūris sudarys sunkumų publikuojant tyrimų medžiagą ar sukurs sąlygas korupcijai naudojant universiteto resursus. Užsienio mokslininkų nuomone, labiausiai bijoma dėl to, kad verslumas yra visiškai nauja veikla, kuri nėra suprantama, antra priežastis turi ideologinį pagrindą, t. y. verslus universitetas kai kam yra lygus „akademiniam ar moksliniam kapitalizmui“, privačiai naudai, pelno siekimui, rinkos orientacijai ir tai jau „savaime yra blogis“. Supratimas, kad universitetai gali veikti tuo pačiu principu kaip ir verslo kompanijos, daugeliui mokslininkų kelia siaubą, nes jei universitetų moraliniame veide išryškėtų komercija, tai būtų skaudu ir „universitetų dvasia“ šioje aplinkoje neegzistuotų (McCaffery, 2010). Dar vienas skepticizmo ir baimių prieš verslumą motyvas – tai kasdienis pavydas, kai kitas yra skatinamas ar apdovanojamas ne už mokslinius laimėjimus, o už komercializavimą.

Kaip universitetų mokslininkai ir dėstytojai vertina savo verslius kolegas ir kokie trukdžiai ar baimės turi didžiausią įtaką mokslininkams pradedant verslą? Trijų tiriamų universitetų mokslininkai savo kolegų mokslininkų-verslininkų veiklą vertina palyginti palankiai. „Nepalankiai“ arba „Daugiau nepalankiai“ į tokius mokslininkus-verslininkus žiūri 20,4 proc. respondentų, o 23,9 proc. pasirinko atsakymo variantą „Neutraliai“. Uždavus tą patį klausimą valdžios ir verslo įmonių atstovams, atsakymo variantus „Palankiai“ arba „Daugiau palankiai“ pasirinko net 86,7 proc. apklaustųjų verslo ir 58,8 proc. valdžios atstovų (ž. 1 pav.).

Kitu klausimu norėjosi išsiaiškinti priežastis, mokslininkui ar dėstytojui trukdančias pradėti verslą (t.t. kuriant spin-off‘ą). Kaip pagrindinę priežastį, neleidžiančią mokslininkams kurti ar dalyvauti kuriant verslo įmonę, universitetų atstovai nurodo startinio kapitalo gavimą (78,5 proc.), antra rimta priežastis – baimė, kad kuriama įmonė neturės komercinės sėkmės (60 proc.), trečia – nuogąstavimas, kad organizacinė veikla įmonėje nepaliks laiko moksliniams tyrimams (58,2 proc.). Mažiausiai sprendimus dėl dalyvavimo kuriant verslo įmones paveiktų silpni ryšiai su verslo partneriais ir neaiški universiteto pozicija dėl santykių su verslu. Verslo srities žinių trūkumas apklausoje buvo minimas tik penktoje vietoje pagal svarbumą, bet norėjosi išsiaiškinti, kokių konkrečiai įgūdžių ir žinių mūsų mokslininkams ir dėstytojams reikėtų, jei jų tyrimai būtų susiję su inovacijomis. Nors verslumą dažnai lemia ne žinios ar įgūdžiai, o tai, ką būtų galima pavadinti prigimtimi ar „Dievo dovana“, tačiau, kaip parodė Suomijos mokslininkų tyrimai, kai į naujai kuriamas įmones ir vienetus fakultetuose žiūrima atlaidžiai, jų neprižiūrint, nesirūpinant jų vadovų ir darbuotojų švietimu ir leidžiant bravūriškiems vadovams, kuriems trūksta elementarių žinių, elgtis kaip norima – tos įmonės ar vienetai nuvedami į bankrotą. Apklausiamų universitetų mokslininkai ir dėstytojai papildomai daugiausia norėtų gauti teisinių žinių. Antrojoje vietoje ­– finansų valdymo žinios. Trečiojoje ir ketvirtojoje vietose – administracinės ir personalo vadybos žinios. Mažiausias poreikis – užsienio kalbų papildomų mokymų.

Net ir labai demokratinėje verslo įmonėje nebūtų toleruojamas toks darbuotojas, kuris šalia pagrindinės savo veiklos turėtų ir gretutinį verslą, tačiau, kaip parodė šis tyrimas ir bendra situacijos analizė, Lietuvos universitetuose mokslininkai-verslininkai yra toleruojami ir palaikomi. Tyrimas parodė, kad dauguma verslo idėjų į universitetus atėjo būtent per mokslininkus-verslininkus, tačiau iki šiol tiriamiems universitetams dar yra sunku teisiškai sureguliuoti mokslininkų-verslininkų ir universiteto santykius tyrimų atskleidimo, laiko verslui ir universitetui paskirstymo, universitetų išteklių naudojimo, intelektinės nuosavybės priklausomybės ir kitais klausimais. Be to, universitetams sudėtinga imtis ryžtingų sprendimų orientuojant ir kitus savo veiksmus ir tikslus verslumo link. Baimė rizikuoti, pakeisti mąstymą suvokiant, kad universitetai taip pat gali imtis tyrimų komercializavimo, yra pagrindiniai stabdžiai kelyje į verslų universitetą. Pasikeitus politinei aplinkai, suteikiant daugiau teisių disponuoti savo turtu, pagaliau teisę į sveiką riziką ir toleruojant nedideles klaidas, kartu keičiant mąstymą ir drąsinant darbuotojus dalyvauti verslo vienetų kūrime, tam panaudojant mokslininkų-verslininkų patirtį, organizuojant trūkstamų teisinių ir finansinių žinių įgijimą, yra vilties, kad baimės bus įveiktos ir trečioji – verslininkiško inovatyvaus universiteto misija bus įgyvendinta. Šiai misijai skinantis kelią, universitetai turės identifikuoti ir aiškiau nusakyti savo misijas ir tikslus – kiek jie norės būti verslūs ir kokia forma ar kelios jų geriausiai atitinka to universiteto poreikius.