Ar galime įsivaizduoti Lietuvą po trisdešimties metų? Šį klausimą sau iškėlė ir vizijos „Lietuva 2050“ kūrėjai. Anot jų, viskas priklausys nuo to, ką pasirinksime jau šiandien, ar pasirengsime šuoliui į nežinomybę ir, kaip mūsų istorinė patirtis moko, drąsiai „išplauksime į jūrą“. Kelių daugybė, bet svarbiausia, pasak Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų instituto profesoriaus Ramūno Vilpišausko, Lietuvos sėkmė didžia dalimi priklausys nuo mūsų noro rinktis gyvenimą apskritai ir gyvenimą Lietuvoje konkrečiai.
Sekėte visą vizijos „Lietuva 2050“ kūrybinį procesą, tvirtinote daug idėjų ir jos nugulė dokumente, kurio šūkis – „Kelrodė Lietuva: valstybė, kurioje noriu gyventi ir kurti. Valstybė, kurią noriu saugoti“. Norėtume išgirsti jūsų asmeninę nuomonę apie šio dokumento brandą.
Manau, kad proceso požiūriu (žvelgiant, kiek įvairių žmonių, įskaitant įvairių sričių ekspertus, mokslininkus, visuomenininkus, jame dalyvavo, kiek buvo pasitikrinimo ir refleksijų po komentarų) jis jau gan brandus. Jo iniciatoriai aktyviai stengėsi įtraukti kuo įvairesnių sričių ir visuomenės grupių atstovų, tad besirūpinantiems Lietuvos ateitimi galimybių konstruktyviai prisidėti buvo išties daug. O vertinant dokumento turinio brandą – turbūt visada gali būti geriau, bet manau, kad jame galiausiai sugulė pakankamai gerai išdiskutuoti dalykai, įvertinus panašias kitų šalių patirtis, panaudojus žinias apie ateities įžvalgų ir kitus tinkamus metodus, atsižvelgus į ypač sparčiai kintančią aplinką ir daugybines krizes. Tuo labiau kad buvo įvertinta ne tik kitų šalių, bet ir Lietuvos ankstesnė patirtis kuriant panašaus pobūdžio ilgalaikes strategijas. Tad daugelis įžvalgų buvo iš tiesų „iš savęs“, kaip kažkada apie kūrybą yra sakęs Jonas Mekas, o ne kažką perkeliant ar kopijuojant madingus dalykus.
Kokią jūs asmeniškai įžvelgiate vizijos prasmę?
Jei kalbame apie jos šūkį, man jis patrauklus dėl to, kad jame galima įžvelgti įvairių prasmių. Ypač Lietuvos, kaip patrauklios šalies pirmiausia savo pačios piliečiams, akcentą, o kartu ir tokios Lietuvos, kuri gali savo pasiekimais įkvėpti kitas šalis, pavyzdžiui, Ukrainą, Moldovą ar esančias tolimesniuose regionuose. Daug pasaulio valstybių susiduria su panašiais iššūkiais ir turi nuolat reaguoti į kintančią aplinką, tad mūsų sėkmės istorijos gali būti naudingos ir kitiems.
Norime, kad būtų nuolat pasitikrinama, ar Lietuvoje sudarytos geros sąlygos įgyvendinti savo idėjas, ar tai būtų verslo, mokslo, meno, ar bet kokios kitos iniciatyvos, ar žmonės jaučiasi oriai, ar pasitiki tuo, kad politinė sistema veikia viešojo intereso labui. Pasitiki, bet ir geba būti reiklūs. Noras gyventi bei kurti turi ir daugiau prasmių – rinktis gyvenimą apskritai ir gyvenimą Lietuvoje konkrečiai. O tai yra svarbu, žinant mūsų demografines tendencijas, pasitraukiančių iš gyvenimo ar emigruojančių skaičius.
O valstybės saugojimas – tiek nuo išorės karinių ar kitokių grėsmių, tiek ir rūpinimasis vienų kitais, savo aplinka – yra ir bus aktualus. Deja, Lietuvos apsauga nuo išorės grėsmių pastaruoju dešimtmečiu tapo daug aktualesnė, nei manėme po Šaltojo karo pabaigos. Dabar jau suprantame, kad pirmiausia ir patys turime skirti tam daugiau išteklių ir tada efektyvesnė bus mūsų partnerių NATO bei ES parama, o nuo daugelio šiuolaikinių grėsmių galime apsisaugoti tik veikdami koordinuotai su mūsų Vakarų partneriais. Tad šie mano minėti akcentai ir atsispindi pagrindiniuose vizijos punktuose.
Kaip apskritai vertinate visą kūrėjų atlikto porą metų trukusio kūrybinio darbo procesą? Ar jis atspindi tai, kaip sakoma pačioje vizijoje, kad aplenkiantys laiką sumanymai turi būti netikėti ir provokuojantys mąstyti?
Sudėtingas klausimas apie tai, kaip žinoti, kokie sumanymai lenkia laiką, nes paprastai tai paaiškėja tik po tam tikro laiko. Taip, netikėtumas ar originalumas dažnai ir yra tai, kas formuoja pažangą, bet svarbus ir kitas klausimas – ar originalumas nereiškia pernelyg didelio atotrūkio nuo realybės. Šiuo požiūriu reikalinga pusiausvyra, tinkama proporcija tarp ambicijų, kurios įkvėptų, ir realios situacijos matymo, kad būtų įmanoma mobilizuotis politiniam ir kolektyviniam veikimui.
Sakyčiau, kad ši vizija yra galvojimas apie galimas ateitis ir tai, ko siekiame mes, kad Lietuva išliktų ir klestėtų. Galvodami apie tai, turime matyti, kas vyksta Lietuvoje ir platesniame pasaulyje, ir gebėti sujungti taškus taip, kad šis kūrybos pratimas netaptų pabėgimu nuo realybės. Pavyzdžiui, diskutuojant apie kuo geresnes jungtis šalies viduje ir su išorės pasauliu, vertėtų nepamiršti, kas vyksta šiuo metu: ar nemažėja skrydžių į Lietuvą ir iš jos, ar pakankama pažanga įgyvendinant infrastruktūros plėtrą, kuri lengvina ne tik mūsų keliones ar Lietuvos pasiekiamumą, bet ir sąjungininkų karinių pajėgų galimybes greitai atvykti, ir panašiai.
O apskritai vizija neturi siūlyti sumanymų apie konkrečias priemones, kuriomis galėtų būti įgyvendinamos strateginės ambicijos. Kaip pažymima valdysenai skirtoje vizijos dalyje, konkretūs viešosios politikos sprendimai turi būti pirmiausia tinkamai apsvarstomi, įvertinamas skirtingų jiems įgyvendinti tinkamų alternatyvų poveikis, o tada taikomos pasirinktos tinkamiausios priemonės ir vėliau pasitikrinama, ar pasiekti joms kelti tikslai. Tai yra jau konkrečių vyriausybių, kurios įgyvendins vizijoje suformuluotas strategines ambicijas, darbai. Juk link tų pačių tikslų galima eiti skirtingais keliais, kurie priklauso ir nuo konkrečios technologinės, ekonominės, socialinės, demografinės ar geopolitinės aplinkos. Todėl man buvo svarbu, kad vizijoje „Lietuva 2050“ nebūtų nusileidžiama iki operatyvinių priemonių lygmens, nebūtų vardijama, kokie mokesčiai turi būti taikomi ateityje, kokie aplinkos tausojimo būdai naudojami ar panašiai.
Tai jau konkrečių valdančiųjų partijų, jų koalicijų sprendimų reikalas, tik svarbu, kad tie sprendimai būtų grindžiami įrodymais, prieinama informacija ir konsultacijomis su visuomene. Ir, žinoma, mes patys savo pasirinkimais keisime Lietuvą nuolat spręsdami, ką norime išsaugoti, kas svarbu mūsų tapatybei, o ko turime atsisakyti, nes pasaulis pasikeitė ir tai ignoruoti būtų žalinga.
Birželio pradžioje jau bus paskelbta galutinė vizijos „Lietuva 2050“ dokumento versija. Kokie esminiai pokyčiai atsirado, palyginti su pirmesniais jos variantais, kokie akcentai buvo perdėlioti?
Per visą procesą keitėsi ir svarbiausia vizijos formuluotė, ir svarbūs jos elementai, pavyzdžiui, kultūrai skirtos nuostatos. Turbūt viena sudėtingiausių užduočių buvo rasti tinkamą santykį su suprantamu daugelio dalyvių noru matyti tekste tai, kas jiems atrodo svarbiausia, kartu suvokiant, kad vizija negali apimti visko, kas vyksta gyvenime. Tokio pobūdžio dokumente svarbu rasti sutarimą dėl nedidelio prioritetų skaičiaus, nes gyvename ribotų išteklių pasaulyje, tad svarbu numatyti, kur jie turi būti telkiami. Kai kam tie prioritetai turbūt vis tiek atrodys gana platūs ar abstraktūs, bet toks yra dokumento žanras.
Štai turime prieš akis popierinį kone trijų dešimtmečių Lietuvos vystymosi matymą. Kaip įsivaizduojate visą proceso valdymą ir stebėseną, kad visa tai, ką sukūrė Lietuvos intelektualai, visuomenininkai, politikai ir plačioji visuomenės dalis, ne liktų vizija, o taptų kūnu?
Svarbu, kad daugelis, kuriems rūpi Lietuvos ateitis, buvo vizijos kūrimo proceso dalyviai, ko ir siekė jos iniciatoriai. Manau, kad bent dalis dalyvavusių ateityje primins būsimoms vyriausybėms, kas buvo numatyta, ir pasiteiraus, ar jų priimami sprendimai atitinka judėjimą link sutartų strateginių ambicijų įgyvendinimo. Gaila, kad ne visos parlamentinės partijos konstruktyviai dalyvavo šiame procese, nes turbūt jų pozicionavimasis galvojant apie artėjančius rinkimus yra pagrįstas principiniu atsiribojimu nuo bet ko, ką priima dabartiniai valdantieji. Tad šiuo požiūriu išlieka tam tikras neapibrėžtumas. Juk dokumento gyvavimas priklausys ir nuo to, kiek ir kaip juo vadovausis būsimos valdančiosios daugumos, kaip susies su juo savo programines nuostatas ir kasdienius sprendimus, kaip vertins pažangą. Šie stebėsenos procesai bei pažangos vertinimo rodikliai irgi buvo svarstyti, bet kaip paprastai – svarbu ir tai, kaip tai bus taikoma praktiškai. Ir neabejotinai bus nenumatytų dalykų, nes mes nežinome ateities ir apskritai turime praktikuoti intelektualinį kuklumą. Bet padarytas įdirbis bus prasmingas, jei sustiprins politinius ir visuomeninius refleksus reguliariai pasitikrinti, pasiginčyti dėl to, ko siekiame ir kaip sekasi link to judėti.
Vizija buvo formuluojama atsižvelgiant į piliečių ir ekspertų diskusijas, jų atsakymus į kylančius probleminius klausimus, kurių atsikartojantis motyvas – rūpestis, kad Lietuva klestėtų. Pasak Valstybės pažangos tarybos, kurios aktyvus dalyvis esate ir jūs, vizijoje surašyto įžanginio žodžio, visa tai grąžina prie klasikinio Aristotelio valstybės apibrėžimo, kad valstybės susidaro dėl poreikio išgyventi, bet išlieka ir gyvuoja dėl poreikio gyventi gerai. Tad, jūsų asmenine nuomone, kas mums būtų geras gyvenimas ateities Lietuvoje, ko turėtų siekti, kokiu keliu žengti pagrindinis variklis – Lietuvos atkurtos nepriklausomybės karta, kad savo akimis pamatytume savo ateities valstybę, kaip kelrodę žvaigždę?
Kaip jau minėjau kalbėdamas apie vizijos formuluotę, man pirmiausia svarbus pats valstybės išlikimas, nes vykstant karui Europoje matome, kad tai nebėra savaime suprantamas dalykas. Kartu reikia siekti ne tik išlikimo, bet ir klestėjimo, o jį suprantu kaip pakankamą laisvę realizuoti save, užsiimti tuo, kas atrodo prasminga, kartu prisidedant ir prie visuomenės gerovės bei valstybės pažangos. Turbūt intuityviai tai jautėme, dalyvaudami Sąjūdžio mitinguose.
Dabar, žiūrėdami retrospektyviai, dėl daugelio Lietuvoje per tris dešimtmečius įvykusių pokyčių galime džiaugtis. Ir ne tik dėl smarkiai išaugusio gyvenimo lygio, narystės ES ir NATO teikiamų galimybių, bet ir dėl gyvybingo kultūrinio gyvenimo, pilietinių iniciatyvų, augančios įvairovės. Kita vertus, prasta demografinė padėtis, grėsminga geopolitinė aplinka, nepasitikėjimas vienų kitais kelia pagrįstą nerimą. Tad norėčiau, kad po dar trisdešimties metų žiūrėdami į dabartinį laikmetį retrospektyviai galėtume pasakyti, kad tada Lietuvoje buvo rimtų iššūkių, bet pavyko juos išspręsti. O svarbiausias dalykas – kad būtume laisvi ir sugebėtume ta laisve pasinaudoti atsakingai bei išsaugodami padorumą. Kad ir kaip keistųsi technologinė aplinka ar vartojama terminologija, bet kalbame apie seniai žinomus dalykus, kurie ir kuria prasmingo gyvenimo aplinką.
Valstybės pažangos strategija „Lietuva 2050“ rengiama taikant inovatyvų ateities įžvalgų metodą. Jos įgyvendinimo trukmė – daugiau kaip dvidešimt metų (nuo 2024 iki 2050 m.). Pateikti projektą Seimui planuojama 2023 m. birželį. Valstybės pažangos strategiją „Lietuva 2050“ rengia Vyriausybės kanceliarija, bendradarbiaudama su Vyriausybės strateginės analizės centru (STRATA), Seimo Ateities komitetu ir Vilniaus universitetu. Įgyvendinama vykdant projektą „Įrodymais grįsto valdymo kompetencijų centro įkūrimas, Nr. 10.1.1-ESFA-V-912-01-0025“, kuris finansuojamas Europos socialinio fondo lėšomis. Daugiau informacijos rasite čia.
Komentarų nėra. Būk pirmas!