„Bajoriškoje Lietuvos Didžiosios uingaikštystės visuomenėje teismas buvo svarbiausia teisėsaugos institucija. Lietuvos valstybėje, kaip ir Lenkijoje, vienu metu gyvavo trys teisės sistemos: vadinamoji žemės (…) arba bajorų teisė, miesto (šaltiniuose vadinama Magdeburgo) ir kanonų teisė. Teismų sistemos (teismų santvarkos) modelio klostymasis buvo tiesiogiai susijęs su luominės visuomenės formavimosi procesu, ypač su bajorų statusu valstybėje, jų teisių samprata ir plėtra“, – sako knygos autorė prof. Irena Valikonytė (Vilniaus universiteto Istorijos fakultetas).
Taigi monografijoje nagrinėjama Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovo teismo veikla XV a. pabaigoje – XVI a. (iki 1564–1566 m. teismų reformos ir Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo įsteigimo): teismo organizavimas bei jo funkcionavimo mechanizmas ir naujų efektyvesnių veiklos formų paieškos procesas, valdovo teismo kompetencija ir aukščiausiojo teisėjo (iudex supremus) prerogatyva. Pristatomas valdoviškojo teisingumo modelis ir bajorų visuomenėje vyravusi „viršiausio pono“ bei teisingiausio monarcho (rex iustissimus) samprata. Daug dėmesio skiriama teismo procesui ir įrodymų hierarchijai. Atskleidžiama Lietuvoje ilgai galiojusio principo rex viva lex (karalius – gyvas įstatymas) transformacija ir virsmas maksima non rex est lex, sed lex est rex (ne karalius yra įstatymas, bet įstatymas yra karalius). Valdovo – svarbaus Lietuvos teisės šaltinio ir valstybės suvereno – juridinė galia ir jo teismo praktika tiriama kaip teisinės kultūros reiškinys, akivaizdžiai prisidėjęs prie bajorų teisės žinijos įsisavinimo ir teisinės sąmonės formavimo.
Knygą galite įsigyti Vilniaus universiteto internetiniame knygyne ir knygynuose „Akademinė knyga“, el. knygynuose patogupirkti.lt, knygos.lt.
Komentarų nėra. Būk pirmas!