Reaguodamas į Lietuvos žiniasklaidoje pasirodžiusius straipsnius dėl VU Filologijos fakulteto mokslo darbuotojo Andrejaus Desnickio galimai neaiškios pozicijos, išsakytos neteisėto referendumo Kryme metu, Vilniaus universitetas paprašė rusų mokslininko išdėstyti savo požiūrį į Rusijos įvykdytus tarptautinės teisės pažeidimus ir karą Ukrainoje.
Pateikiame A. Desnickio viešą atsakymą ir paaiškinimą akademinei bendruomenei ir Lietuvos visuomenei.
„Viešoje erdvėje jau kurį laiką nerimstant interpretacijoms ir kaltinimams prorusiškumu, aš kreipiuosi į visuomenę norėdamas išsakyti viešai savo poziciją Krymo ir dabartinio karo Ukrainoje atžvilgiu.
Visų pirma, noriu pareikšti, kad 2014 m. Krymo aneksiją iškart kategoriškai pasmerkiau, kartu su daugiau nei dviem šimtais garbingų žmonių pasirašydamas šį intelektualų kreipimąsi. Cituoju: „Įvykdyta faktinė Krymo aneksija. Grubiai pažeista tarptautinė teisė, sugriauti Europos saugumo ir stabilumo principai“.
Iki aneksijos aš dažnai lankydavausi Kryme, šis kraštas man brangus, su daugeliu žmonių diskutuodavome gyvai (asmeniškai) ir socialiniuose tinkluose įvairiais su Krymo tema susijusiais klausimais, tačiau niekada ir niekur nesu sakęs, kad Krymas „turi priklausyti Rusijai“.
Konkrečiai kalbėjome apie tai, kad iš esmės tarptautinių sienų peržiūra yra įmanoma, bet tik griežtai laikantis laisvos valios principo.
Tada, prieš 10-15 metų, mes kalbėjome apie grynai teorinę galimybę, kurią tuo metu svarstė ne tik Krymo gyventojai, bet ir gyvenantieji kitur. Sunku išreikšti žodžiais, koks šokas daugeliui iš mūsų buvo 2014 m. Krymo aneksija. Putino režimo veiksmus aš iškart griežtai pasmerkiau, apie tai ne kartą rašiau ir savo tinklaraštyje. Bet kuris skaitytojas gali įsitikinti, kokia buvo mano pozicija tų įvykių atžvilgiu, jei skaitys mano senų įrašų tekstus nuosekliai, o ne atskiras citatas.
Kartu apgailestaudamas suvokiu, kad man tuo metu šiuo klausimu apskritai kalbėti nederėjo, ir už tai nuoširdžiai atsiprašau. Tai, kas atrodė grynai teoriniai svarstymai, buvo panaudota pateisinant agresiją, rengiantis karui. Mano pozicija nuo tų laikų nepasikeitė: nepritariu agresijai, karui ir aneksijai.
Kaip aiškiai pareiškiau, duodamas interviu LRT žurnalistei, aš esu kategoriškai prieš bet kokius „referendumus“, pažeidžiančius nacionalinę teisę, o konkrečiai – prieš tuos, kurie buvo surengti Kryme ir vėliau Donbase.
Krymas teisėtai priklauso Ukrainai, taip aš galvojau anksčiau, šios nuomonės laikausi ir dabar. Būdamas Rusijos Federacijoje aiškiai to nesakiau tik todėl, kad pagal RF Baudžiamojo kodekso 280.1 straipsnį tokie pareiškimai laikomi nusikaltimu, tačiau manau, kad savo tinklaraštyje dariau daug dėl to, kad aplinkiniai suprastų, kokia neteisėta buvo aneksija ir kokios sunkios jos pasekmės. Konkrečiai vieną vienintelį kartą 2016 m. dalyvavau kaip publicistas kandidato į Valstybės dūmą priešrinkiminėje kampanijoje, tai buvo Andrejus Zubovas, vienintelis kandidatas, viešai pavadinęs Krymo aneksiją neteisėta.
Lygiai taip pat pasmerkiau 2022 m. vasarį prieš Ukrainą įvykdytą agresiją, pasirašydamas pirmąjį žiniasklaidoje pasirodžiusį protesto pareiškimą. Cituoju: „Mes, rusų mokslininkai ir mokslo žurnalistai, pareiškiame, kad ryžtingai protestuojame prieš karo veiksmus, kuriuos mūsų šalies ginkluotosios pajėgos pradėjo Ukrainos teritorijoje. Šis lemtingas žingsnis pareikalaus didžiulių žmonių aukų ir pakirs nusistovėjusio tarptautinio saugumo pamatus. Visa atsakomybė už naujo karo pradžią Europoje tenka Rusijai.“
Būtent dėl to, kad aš, kaip ir mano žmona Asya Shtein, laikausi tokios pozicijos, mums teko palikti Rusiją ir ieškoti naujų namų, ir aš esu labai dėkingas Lietuvos Respublikai ir Vilniaus universitetui bei visiems, kurie mums čia padėjo. Mes nesiekiame politinių pabėgėlių statuso, puikiai suprasdami, kad yra daug žmonių, patyrusių žymiai rimtesnių persekiojimų, mes stengiamės tapti lojaliais ir visuomenei naudingais šios nuostabios šalies gyventojais.“
Komentarų: 12
2023-06-17 13:48
Aistė BulavaitėPuiku, pagaliau komunikacija daugeliui suprantamesne kalba. Apie Krymą tarkim pakalbėta. Dabar lauksime paaiškinimo apie 2019 m. rugsėjo 1 d. pasisakymą: “visos trys respublikos 1940-aisiais buvo seniai ir aiškiai tapusios kraštutinėmis dešiniosiomis diktatūromis” “ir eiliniam pabaltijiečiui 1940 m. pasirinkimas tarp Piatso-Smetonos-Ulmanio ir Stalino buvo pasirinkimas tarp dešiniosios ir kairiosios diktatūrų, o ne tarp gėrio ir blogio” (vertimas mano).
Norėtųsi aiškiai žinoti, kiek dėl naujojo visų VU darbuotojų kolegos pozicijos teks raudonuoti ir kitiems, taip pat ir man.
2023-06-19 10:18
Wiener KreisViena ranka jis pasirašo peticiją prieš aneksiją, kita palaiko “Krymo gyventojų” teisę į separatizmą, trečia pataria Ukrainos valdžiai susitaikyti su separatizmo aktu, ketvirta nurodo Ukrainai, kad jos vieta-tai nenukrypti nuo “Tautų broliškumo ir istoriškumo” ir draugauti su Rusija, nepaisant “ne tiek buvusių nuoskaudų, kiek visų rūšių FANTOMINIŲ skausmų dėl jų”.
2023-06-19 13:32
ArvydasKo gi nieks nemini dar didesnio kremlinio gerb.destytojo K.Girniaus.Jis tikrai pavojingesnis.
2023-06-19 17:42
Wiener Kreis“Krymas teisėtai priklauso Ukrainai […] Būdamas Rusijos Federacijoje aiškiai to nesakiau tik todėl, kad pagal RF Baudžiamojo kodekso 280.1 straipsnį tokie pareiškimai laikomi nusikaltimu”
Šis pareiškimas neatitinka tikrovės. Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 280.1 straipsnis numato atsakomybę už viešus raginimus pažeisti Rusijos Federacijos teritorinį vientisumą; turi įprastą pavadinimą “straipsnis apie raginimus separatizmui”. Pareikšti nuomonę, kad Krymas yra Ukrainos teritorija, nėra kvietimas ir todėl nėra nusikaltimas, ir teismų praktikos patraukti į teismą konkrečiai už frazę “Krymas Tai Ukraina” ir panašių į ją Rusijos Federacijoje nėra.
Kaip akivaizdus pavyzdys, 2020 metų spalį Ukrainos leidinio UNIAN Maskvoje žurnalistas Romanas Cymbaliukas pranešė, kad laisvai išsakė savo poziciją dėl Krymo ir dėl Rusijos okupacijos ilgą laiką, būdamas Rusijoje. Jis net nebuvo sulaikytas ar nubaustas. Jo žodžiai:
“Aš ne tai, kad griežtai pasisakau, tiesiog vadinu daiktus savais vardais, tame tarpe Krymo okupaciją-Krymo okupacija. Aš konsultavausi su advokatu Nikolajumi Polozovu ir jis paaiškino taip: iš principo, jeigu tu sakai, kad Krymas-Tai Ukraina, tai tik tavo pozicija, ir pagal Rusijos įstatymus ji nelaikoma baudžiamąja veika” .
Nėra viešai prieinama ir informacijos, kad bet kuris iš anti-karinių Peticijų signatarų, apie kuriuos Mini ponas Desnitskis, buvo persekiojamas ar persekiojamas, areštuotas, tapo baudžiamosios bylos figūrantu.
Be įtikinamų argumentų, rodančių persekiojimo grėsmės neišvengiamumą dėl “Krymo-Tai Ukraina” pozicijos, Andrejaus Dešnickio pareiškimas atrodo jei ne kaip tiesioginė apgaulė, tai greičiau kaip gera legenda savo emigracijai. Nenoras oficialiai paskelbti save politiniu pabėgėliu ir prašyti politinio prieglobsčio taip pat reiškia, kad antikarinė pozicija nebuvo pagrindinis motyvas išvykti iš Rusijos.
Neketindamas čia įrodinėti ar paneigti pono Desnitskio “prorusiškumo”, pažymėsiu, kad jo viešas atsakas Vilniaus universiteto portale jokiu būdu neniveliuoja to bendro portreto, sudaryto iš jo įsitikinimų ir pasaulėžiūros, kuriame, kartu su šiuo metu demonstruojama, kad pasmerktas plataus masto išpuolis prieš Ukrainą ir “neteisėta Krymo aneksija”, sugyvena ir kiti vaizdiniai bei idėjos, tarp kurių, pavyzdžiui, tezės apie nesvarbu, kokia vėliava yra Kryme; kad, atsižvelgiant į 2014 metų įvykius Kryme, ne tauta, o bet kurios teritorijos gyventojai turi teisę į apsisprendimą (faktiškai teisę į savavališką ir neribotą separatizmą), kuris turi būti realizuotas referendume; kad ukrainiečiai žuvo Maidane ne už laisvę, o veltui, ir neaišku, kodėl (jam, Desnickiui) ir toliau žūdavo mūšiuose Donbase 2014-2015 metais; kad Hitleris buvo išrinktas į 1933 metais visiškai demokratiniu keliu; kad Baltijos šalyse klesti “nacionalinis totalitarizmas”; kad Pabaltijo sovietizacija buvo aneksija, o ne okupacija, ir daugelis kitų pareiškimų ir pažiūrų.
Didelė turimų pono Desnitskio publikacijų apimtis liudija, kad autorius yra susipažinęs su daugeliu niuansų skirtumų tarp aneksijos ir okupacijos ir laisvai operuoja istoriniais pavyzdžiais šia tema. Atsižvelgiant į tai, termino “neteisėta aneksija” autoriaus pasirinkimas Krymo atžvilgiu negali būti laikomas atsitiktiniu ar nežinomu. Tos pačios prielaidos teisingos ir dėl pono Dešnickio tezės apie Pabaltijo aneksiją (o ne okupaciją). Tuo pat metu Ukraina, Jungtinės Tautos ir kitos tarptautinės organizacijos laiko Krymą okupuota teritorija, o Pabaltijo okupaciją šiuo metu neigia Rusija savo propagandoje ir mitologizuotoje istorijoje (Rusijos užsienio reikalų ministerija vartoja terminą “inkorporacija”).
Dar vienas brūkšnys portretui yra tai, kad Andrejus Dešnickis yra didelis kolektyvinės atsakomybės (kolektyvinės kaltės) koncepcijos priešininkas.
Iš tiesų aktualu sužinoti ne jo išvykimo iš Rusijos, o atvykimo būtent į Lietuvą, vienos artimiausių Ukrainos sąjungininkių, priežastis agresyviame, tikrai nežmoniškame, teroristiniame kare, kurį pradėjo Rusijos Federacija ir kurio tautai ir valstybingumui Rusija grasino ilgą laiką, ir tebekelia grėsmę dabar.
Kodėl pasirinkote Lietuvą? Ar A. Dešnickis yra nuoširdus Lietuvos ir Ukrainos draugas? Ar jis nori visokeriopos karinės Ukrainos pergalės ir Rusijos karinio pralaimėjimo? Ar ketinate dalyvauti Lietuvos teikiamoje paramą Ukrainai, ar tiesiogiai palaikant Ukrainos kariuomenę?
Sistemiškai žvelgiant į tai, ką ponas Dešnickis rašė ir publikavo per pastaruosius 15 metų, jo emigracija į Lietuvą labiau paradoksali ir atsitiktinė jo mąstymo ir siekių būdui, nei suderinta ir dėsninga. O jo patikinimai ryšium su šėlstančiais “interpretacijoms ir kaltinimams prorusiškumu” ir siūlymas pasižiūrėti į jo Facebook puslapį – nepaisant to, kad kompromituojantys įrašai iš Facebook išnyko pastarosiomis dienomis, ir vientiso įspūdžio apie Desnickio poziciją skaitytojas be prieigos prie įrašų archyvo nesudarys, – kartu su jo fantaziniu įsitikinimu jam gresiančiu pavojumi Rusijoje palieka gilaus dešnickio neteisingumo įspūdis savo viešame atsakyme.
Greičiausiai iš Andrejaus Dešnickio neverta tikėtis, kad jis atsakys į aukščiau pateiktus klausimus, arba kad jis atsakys į juos “taip” arba “greičiau taip”, arba kad jis Facebook atskleis šiomis dienomis paslėptus pranešimus apie Krymą, karą Donbase, Pabaltijį, kuriuos jis laikė prieštaraujančiais tam, kas aktualu jo amplua šiandien.
2023-06-19 17:43
Wiener KreisTokiu atveju jo atvykimas į Lietuvą yra klaida, o įsidarbinti pagrindiniame Lietuvos universitete negalima laikyti priimtinu Lietuvos ir Ukrainos piliečiams.
2023-06-19 17:57
Wiener Kreis1 pastaba: advokatas Polozovas specializuojasi kovos su ekstremizmu Rusijos baudžiamojo kodekso straipsniuose, įskaitant 280.1; žurnalistas cymbaliukas laisvai paliko Rusijos Federaciją 2022 metų sausį, jo interviu 2020 metų galima rasti publikacijoje “Užčiaupk burnas nepatenkintiesiems”: kas Rusijoje gresia už “Krymą-Tai Ukraina”.
Šaltinis: Krymui.Realijos nuo 01.10.2020.
2 pastaba: pagal Rusijos Federacijos teismo departamento duomenis, 2017 m.sausio mėn. pagal 280. 1 straipsnį buvo nuteisti 7 žmonės, iš kurių 1 buvo nubaustas, 1 buvo nuteistas realiam laikotarpiui, 2-lygtinis, 2 buvo paleisti pagal amnestiją, 1 atsidūrė psichiatrinėje ligoninėje
Šaltinis: Portalas “Media-Zona” , Rusijos Federacijos teismų departamentas
3 pastaba: 2020 m. gruodžio mėn. Rusijos Federacijos baudžiamojo kodekso 280.1 straipsnis buvo dekriminalizuotas. Nuo šiol už raginimus imtis separatizmo, padarytus pirmą kartą, tenka tik administracinė atsakomybė-bauda pagal 20.3.2 straipsnį RF KOP.
2023-06-20 11:53
Aistė BulavaitėTruputį daugiažodžiaujate, ypač jei tikimės, kad adresatui kažkas turėtų išversti šias mintis, jog jis jas sužinotų. Iš pamatinių imperinių vertybių šalies ir asmens nebūtina norėti visko iškart. Suvokti, kaip kolonizacinis mąstymas žeidžia gal ir atsitiktinai pasirinktos prieglobsčiu “buvusios kolonijos” gyventojus, taip pat reikia laiko. Taigi, mane kaip VU darbuotoją patenkina ir toks atsakymas apie Krymą. Bet kelia klausimų visai nesena 2019 m. pozicija apie Baltijos šalių okupaciją (prieinama ekrano vaizduose, išsaugotuose FB). Tai yra arba didelis nežinojimas, arba sąmoninga propaganda: statyti į vieną eilę kad ir kokius trūkumus turinčią suverenią šalies valdžią ir atseit “pasirenkamą” su karinėmis bazėmis atėjusios daugybę kartų didesnės jėgos valdžią. Laukiu paaiškinimo.
2023-06-20 13:43
Wiener KreisMan atrodo neramu, kad ponas Dešnickis pateikia melagingą informaciją apie RF Baudžiamojo kodekso 280.1 straipsnį. Rusijoje žmonės ir piliečiai nėra traukiami atsakomybėn už klausimo ” kieno Krymas?”arba už pasisakymą” Krymas Tai Ukraina ” pagal šį straipsnį.
Kaip paaiškinimą. Straipsnis numato atsakomybę už tiesioginius raginimus rengti separatizmą. Pavyzdžiui, vienas tinklaraštininkas buvo nubaustas už tai, kad jis manė, jog naudinga prijungti Buriatiją prie Mongolijos ir aktyviai agitavo už tai. Yra dar vienas “bet”. Bent jau nuo 2020 metų gruodžio už separatistinius raginimus skiriama tik administracinė bauda (pirmą kartą). Desnyckis aiškiai klaidina skaitytojus du kartus: jam negresia 280.1, nes šis straipsnis jam netaikomas, be to, straipsnis daugiau nei 2 metus dekriminalizuotas, tai yra už separatistinius raginimus (jeigu jis staiga pasakys, kad Krymą reikia grąžinti atgal į Ukrainą) jo nesodins į kalėjimą, o tik skirs baudą
2023-06-20 16:06
Aistė BulavaitėŠiame interviu LRT pakliuvimas į Lietuvą tikrai atrodo kaip į tiesiog patogią vietelę, o būtinybės bėgti taip griežtai neįvardino: https://www.lrt.lt/ru/novosti/17/1963212/uchenyi-bibleist-andrei-desnitskii-vil-nius-eto-takaia-khobbitaniia
2023-06-20 10:51
Wiener KreisĮdomus atsiprašymo pavyzdys
Žemiau yra Belgijos pareigūno laiško citata.
Priešistorė. Ponia Ajah Liabib aplankė Rusijos aneksuotą Krymą 2021 metų liepą teatro festivalio metu kaip televizijos laidų vedėja ir žurnalistė. Apie kelionę liudija nuotraukos jos socialiniuose tinkluose ir komentarai eteryje. Visų pirma, ji atsisakė pateikti aiškų atsakymą į klausimą – ji grįžta iš Ukrainos ar Rusijos. O paskui dar ir pareiškė apie kelionę kaip apie “kelionę į Rusiją”.
Po to, kai į Belgijos užsienio reikalų ministro postą buvo paskirta ponia Liabib, kilo diplomatinis skandalas, jai teko rašyti laišką su paaiškinimu Ukrainos URM vadovei. Vėliau ji oficialiai atsiprašė už kelionę į Krymą per savo žurnalistinę veiklą. Lapkritį ji lankėsi Kijeve.
Tai jos žodžiai žemiau.
Ponia Hadja LAHBIB
Užsienio reikalų, Europos reikalų ir užsienio prekybos ministras ir Belgijos Karalystės Federalinės kultūros institucijos:
“…Ukraina yra nepriklausoma ir suvereni šalis, taip pat vertinga ir patikima tarptautinės bendruomenės narė. Jos žmonės turi neginčijamą teisę pasirinkti savo likimą. Turi būti visapusiškai gerbiamas Ukrainos teritorinis vientisumas jos tarptautiniu mastu pripažintose sienose. Šios sienos apima visas Ukrainos teritorijas, tarp kurių Krymas ir Donbasas, kurie šiuo metu yra neteisėtai okupuoti Rusijos Federacijoje, tiesiogiai arba per marionetinius režimus.
Mano šalis mato Ukrainą kaip Europos šeimos narę. Mes tvirtai remiame jūsų šalies pasiryžimą ginti tas pačias laisvės ir demokratijos vertybes, kurios įkvepia Europos projektą.
Mes stovime šalia jūsų, kol Rusija vykdo nepateisinamą, neišprovokuotą ir neteisėtą karą prieš Ukrainą, pažeisdama tarptautinę teisę ir JT Chartiją. Belgija sistemingai griežčiausiai smerkia Rusijos agresiją prieš Ukrainą. Mes taip pat tvirtai remiame kovą su nebaudžiamumu už karo nusikaltimus. Belgija yra pasiryžusi ir toliau teikti politinę, ekonominę, karinę ir humanitarinę paramą jūsų šaliai. Ir mes būsime ten, kai kalbėsime apie jūsų šalies atstatymą po karo ir paramą Ukrainai, kad ji įgyvendintų būtinas reformas kelyje link jos europinio likimo…”
2022 metais ji atsiprašė Ukrainos. O 2023 metais ji vėl įsivėlė į skandalą: išdavė vizas Rusijos ir Irano valdininkams įvažiavimui į Belgiją dalyvauti urbanistiniame viršūnių susitikime Briuselyje. Kai Belgijos visuomenė sužinojo, kad vizas gavo dviejų labiausiai “sankcijinių” šalių atstovai, kilo skandalas. Belgijos vyriausybės užsienio reikalų ir užsienio prekybos valstybės sekretorius Pascalis Smethas jau atsistatydino dėl šios priežasties. Atsistatydinimas gresia ir pačiai poniai Liabib.
2023-06-20 13:15
Eilean Donan2014 metų kovo 6 dieną ponas Dešnickis paskelbė savo pareiškimą pavadinimu “Krymas ir mes”, kuriame pirmose eilutėse kalbėjo tiesiog taip :” aš už Krymo gyventojų teisę į apsisprendimą ir aš labai džiaugsiuosi, jeigu jie sąžiningu ir atviru referendumu, pripažintu pasaulinės Bendrijos, išrinks vienybę su Rusija (po to bus būtina Ilgomis ir atkakliomis derybomis pasiekti susitarimą ir su Ukraina)”. Po 2 su puse metų jis socialiniame tinkle “Facebook” parašė, kad mano, jog ši pozicija visiškai nepasikeitė. O 2019 metais A. Dešnickis vėl parašė, kad Krymas pirmiausia priklauso jo gyventojams ,ir kad Krymas – tai “žmonių žemė” (šį įrašą jis neseniai pašalino iš Facebook).
Kadangi Krymo gyventojai nėra jokia atskira tauta ar tauta, o Tarptautinė teisė nežino tokios teisės kaip” gyventojų apsisprendimo teisė”, tai pono Dešnickio žodžiai – tai tiesioginis raginimas įvykdyti separatizmą ir pateisinti Krymo regiono separatizmą, siekiant prisijungti prie Rusijos. Čia, jo žodžiais, pasakytais 2014, 2016 ir 2019 metais, nėra jokių teorinių konstrukcijų ar temos, kuri būtų iškelta diskusijoms. Čia išreikštas Dešnickio noras ir noro įgyvendinimo būdas.
Tai galima palyginti su tuo, kaip 2017 metais jis kategoriškai pasisakė, kad “į klausimą” kieno Katalonija, Škotija, Elzasas “yra tik vienas protingas atsakymas: [jie priklauso] vietiniams gyventojams ir Europos Sąjungai” (šis įrašas dar kol kas “Facebook”). Tada jau įvyko Krymo okupacija, jau nugrimzdo aktyvūs kariniai veiksmai Donbase, ir ten ką tik liovėsi lieti kraują upe, bet Dešnickis kaip ir anksčiau negali sugretinti savo Naivių diletantiškų pareiškimų apie” gyventojų teisę į žemę ” su tuo, kad tai de facto separatizmo, daugeliu atvejų vedančio į kruviną karą, pateisinimas.
Todėl vargu ar galima sutikti su žodžiu “teoriniai” pono Desnitskio frazėje – “teoriniai samprotavimai, naudojami agresijai pateisinti ruošiantis karui”. Jie nėra “teoretikai”. Jie diletantiški, neapgalvoti, jie malonūs separatistui, bet jokiu būdu ne teoriniai. Jie kviečia separatistą veikti.
Taip, iš publikacijų netrukus po Krymo okupacijos ir karo Donbase pradžios matyti, kad jis suvokė šių beprotiškų Rusijos vyriausybės žingsnių pražūtingumą, bet tai tik byloja apie tai, kad jis apgailestavo, jog buvo pasirinktas klaidingas, neteisingas ir ydingas okupacijos būdas ir metodai — separatizmo kurstymas, ginkluota agresija su vėlesne okupacija, karštligiškai surengtas referendumas “pučiant” Rusijos kariškiams ir prievartinė aneksija. Vėlesni ironiški pono Desnitskio “Facebook” įrašai apie neteisingą separatizmą Kryme, kurį smerkia pasaulio bendruomenė, ir” teisingą separatizmą “Didžiojoje Britanijoje 2014 metų referendumo dėl Škotijos atsiskyrimo nuo Jungtinės Karalystės pavyzdžiu dar labiau patvirtina šį jo minčių santrauką-“Krymo užgrobimas teisingas, užgrobimo būdas neteisingas”.
Tiesą sakant, jis smerkė okupaciją ir aneksiją tik pagal formą ir procedūrą, o nedvejodamas pripažino ją logiška ir tinkama tikslams ir turiniui. Pasak A. Dešnickio, Krymo gyventojai “pasirinko vienybę su Rusija”. 2015 metais jis taip pat tvirtino: “taip pat manau, kad sąžiningame ir parengtame referendume pagal Škotijos pavyzdį daugiau kaip 50 procentų rinktųsi Rusiją”. Ir savo skunduose pakartojo bardui Gorodnickiui, kuris atgailavo, kad parašė dainą “Sevastopolis liks rusu”, nes būdas, kuriuo buvo” grąžintas “Sevastopolis,”niekur netinka”.
Tai yra problematišku Dešnickis matė tik Krymo okupacijos būdą, kuris pavertė Rusiją sankcijomis ir ostrakizmu tarptautinėje arenoje. Taip viskas buvo teisinga. 2016 metais A. Dešnickis vėl atmetė bet kokias abejones dėl pseudo referendumo rezultatų: “aš neabejoju, kad sąžiningiausiu balsų skaičiavimu 2014 metų pavasarį dauguma gyventojų norėjo į Rusiją”, ” aš dažnai lankydavausi Kryme. Žmonės laukė kaip Rusijos atėjimo į dangų manos”. Diskusijose savo tinklaraštyje A. Dešnickis taip pat pabrėžė, kad aneksijos būna teisingos, taikios — “iki 1945 metų tai buvo norma”. Kodėl tai nustojo būti norma po 1945 metų, jis nepatikslino.
Pažymėtina, kad 2016 metais Facebook aptardamas savo fanatišką įsitikinimą, kad Krymo gyventojai troško Rusijos atėjimo, ponas Dešnickis gavo daugybę argumentuotų atsiliepimų ir komentarų su skaičiais ir faktais, kad Krymas niekada nebuvo separatistinis ir nesiekė Rusijos Federacijos. Į visus tuos komentarus, priešingus jo požiūriui, jis atsakė tokia dvasia, kad “aš buvau Kryme ir mačiau nuotaikas”, ir todėl jam neįmanoma Krymo sugrąžinimo į Ukrainą idėja ir viltis tam.
Vienas iš Desnitsky komentatorių 2016 m. paliko tokį atsiliepimą:
“Įvykiai Kryme-tai ne kažkokio liaudies valios pareiškimo pasekmė,o klasikinė vienos valstybės aneksija kitos dalies. Iš pradžių Krymą okupavo Rusijos kariai , o jau po to buvo imituojamas referendumas, kurio rezultatais buvo paskelbtas rezultatas, neturintis nieko bendro su realybe. Tai neturi nieko bendro su laisva žmonių valia. Buvo numatytas referendumas po automatų pūtimu į sueigą (susirinkimą), kur kas per prievartą, o ką apgaule kaip avinus varydavo Krymo Rados deputatai. Apie” teisėtumą “to, kas vyksta, aš jau nekalbu”.
Jis gavo 22 “patinka” ženklus. Visada Dėmesingas svetimiems pranešimams savo tinklaraštyje, Desnyckis neatsirado tarp tų, kurie pastatė “patinka” (patinka) ir niekaip neatsiliepė į šį komentarą.
Po to ar galima patikėti, kad Dešnickis realiai buvo prieš Krymo okupaciją ir pripažino jo priklausymą Ukrainai? Aš tuo labai abejoju.
Šiame viešame A. Dešnickio atsakyme Vilniaus universiteto auditorijai labiau išryškėja kita, kas mums iškalbingai pasakoja apie Filologijos mokslų daktaro asmenybę ir buvusį daugiametį Rusijos Stačiatikių Bažnyčios struktūrų darbuotoją (Maskvos patriarchatas). Ponas Dešnickis, pasinaudojęs teise viešai atmesti kaltinimus “prorusiškumu”, susiaurino problemą dėl jo pasisakymų iki klausimo, ” kieno Krymas?».
Bet argi “prorusiškumas” susiveda tik į tai – į tai, ką apie Krymą prieš 9 metus kalbėjo ar nekalbėjo rusas? Argi tai svarbiausia ir vienintelis dalykas, kas daro Dešnickį ne “prorusišku” – Krymo klausimas? Argi daugiau nėra ką pasakyti, matant tai, kas vyksta?
Mes neišgirdome iš garsaus biblisto, kad jam gėda dėl Rusijos armijos veiksmų Ukrainoje, ypač atsižvelgiant į siaubingą tragediją dėl Kachovo hidroelektrinės sprogimo pasekmių. Mes neišgirdome, kad jis visokeriopai remia Ukrainą jos bandymuose atremti Rusijos ginkluotą agresiją ir kad jis užjaučia Ukrainos gyventojus dėl jų kančių, kurias sukelia šis karas. Galiausiai, mes negirdime jo balsų, kad turi būti atkurtas Ukrainos teritorinis vientisumas, kad Krymas turi būti deokupuotas ir sugrąžintas Ukrainos valstybės kontrolėn.
Kapo tylėjimas apie savo dabartines viltis ir jausmus, kuriame atsispindi simpatijos ir украинatijos ukrainiečiams nebuvimas, jo pažiūros 2014-2019 metais, didelis kiekis paskutiniosiomis dienomis ištrintų įrašų iš jo Facebook, palaikančių separatizmą Kryme 2014 metais-visa tai požymiai to, kad ponas Dešnickis Giliai nenuoširdus dabar savo žodžiais, o jo parašai po antikarinėmis peticijomis – tai jo budintis veiksmas, kurį jis pats kartą apibūdino kaip “nelabai tikiu parašų lapais, bet bent jau kažkuo”.
Pone Desnitski, jūsų atsiprašymai ir apgailestavimai šiandien – tai apgailestavimas tik dėl to, kad jums gaila, kad pamiršote patarlę “tylėjimas – auksas”. Ir skuba serija beveik vienas po kito einančių pranešimų pastaruoju metu tema to, kad jūs visada buvote prieš “neteisėtą aneksiją”, kaip ir masinis pagrindinių įrašų dingimas iš jūsų Facebook – tai apgailėtinas bandymas nusverti ir užmaskuoti tai, kas buvo jūsų identitetas per pastaruosius 15 metų , su tikslu atrodyti žmogumi su normaliu europietišku mąstymu, besiremiančiu teise ir teisėtumu.
Apskritai, jei manote, kad jūsų atvykimas į Lietuvą nėra klaida, tada iš tikrųjų turėsite ilgai dirbti su klaidomis.
Atidarykite ir padarykite savo Facebook ‘ e paslėptus įrašus apie Krymo užgrobimą, karą Donbase ir Baltijos šalių okupaciją. Atvirai ir sąžiningai pripažinkite, kad jūs ilgą laiką pasisakėte už separatizmą Kryme ir pateisinote separatizmą neegzistuojančia, išgalvota “gyventojų apsisprendimo teise”. Išanalizuokite savo pasisakymų sociologinį tikrumą, kad Krymas laukė Rusijos kaip dangiškosios manos atėjimo. Išnagrinėkite tarptautinės teisės pagrindus tema “ginkluota agresija” ir “tautų apsisprendimo Teisė”.
Netgi tame, kad jūs operuojate terminu “neteisėta aneksija”, matomos didelės spragos jūsų žiniose. Nėra neteisėtų aneksijų, kaip nėra neteisėto apiplėšimo ar neteisėto išprievartavimo. Aneksija-tai agresijos aktas, ir pagal apibrėžimą ji visada neteisėta, pagal konsensusą, susiklosčiusį po 1945 metų. O gal tokiu būdu paliekate sau spragą ateičiai? Jei Rusija laimės šį karą? Ir jūs galite pasakyti, kad taip, 2014 metų aneksija buvo neteisėta, o štai dabar padarykime teisėtą?
Atsakykite, Pone Dešnicki, ar jūs vis dar tikitės, kad Rusija Kryme amžiams, o jo būsima teisėta Ukrainos deokupacija – “neteisėta”?
2023-07-03 18:52
Kristina TyndaleAš klausėsi pasirodymo “Kam naudingos informacinės kampanijos prieš Lietuvoje gyvenančius emigrantus iš Rusijos?”. Buvo įdomu. Ar Oleksiis Platonovas turi vyshivanka? Jis ją apsirengia gegužės 18 dieną, vaikštinėja po Kijevą? Kokios spalvos?