Barboros Didžiokienės (1896–1976) gyvenimo aprašymas, saugomas Kaune, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Barboros ir Vlado Didžiokų archyve, yra unikalus, dar nepakankamai nagrinėtas dailėtyros šaltinis.

Tai ne rašytojos, o moters ir dailininkės tekstas. Jis sudarytas iš dviejų itin kontrastingų dalių: valiūkės peterburgietės Va­rios (Varvaros Gorochovos) nerūpestingos mergystės ir Barboros Didžiokienės skausmingos moterystės/motinystės tarpukario Lietuvoje. Gyvenimiška 80 metų jos kelionė iš tiesų įspūdinga: iš rusų kultūros sidabrinio amžiaus (sim­bolizmo, moderno) į sovietinio laikotarpio metų kemsyną su tarpine stotele anuomet nepriklausomoje Lietuvoje.

B. Didžiokienė savo tekstą, regis, ne vieną ir ne du kartus perrašė. Neteku­si visų artimųjų, neskubėdama pasakojo savo gyvenimo istoriją gimtąja kal­ba – turėjo marias laiko, nes visa, kas svarbu, liko užnugaryje. Atsigrįždavo, žvalgėsi nuo dabarties (kuri, tiesą sakant, jos visai nedomino ir nieko gero negalėjo dovanoti) smaigalio. Rašė išplukdydama praeities (buvusios šeimos emocinės pilnatvės, gerovės), kuri, žinoma, anuomet tokia neatrodė, vaizdi­nius. Šioje knygoje rašoma apie Barboros jaunystę – su mergystės svajonėmis, čiuožyklomis, įraudusiais įkaitusiais žandais ir laukinio žvėrelio apetitu.