Vilniaus mieste nuolat vyksta parkų tvarkymo, atnaujinimo darbai, netyla ir ginčai dėl nekilnojamojo turto vystytojų įtakos žaliosioms miesto erdvėms. Pasak Vilniaus universiteto (VU) Geomokslų instituto geografės dr. Ievos Misiūnės, atlikusios Vilniaus miesto parkų vertinimą, svarbu kelti klausimus, kokios kokybės parkų reikia miestui, kas apskritai yra kokybiškas miesto parkas ir kaip tai įvertinti.

Parkai atlieka daug svarbių funkcijų

Tarp daugybės namų, gatvių ir kitos pilkosios infrastruktūros miestų parkai tampa ramybės ir atgaivos oazėmis, teikiančiomis daugybę ekologinių ir rekreacinių naudų. Jie taip pat atlieka svarbų vaidmenį didinant miesto gyventojų ir svečių gyvenimo kokybę. „Pirmiausia labai svarbu suvokti, kad žalioji infrastruktūra yra pagrindinis įrankis siekiant prisitaikyti prie besikeičiančio klimato – vis dažnėjančių ir stiprėjančių oro stichijų ar ekstremumų. Miestai šiltėja ir juose jau seniai fiksuojamos susidarančios šilumos salos, kai šiluma koncentruojasi miesto teritorijoje dėl užstatymo, greitai įšylančių paviršių gausos, tuo tarpu už miesto ribų temperatūra yra žemesnė, – sako dr. I. Misiūnė. – Minėta žalioji infrastruktūra reguliuoja mikroklimatą suteikdama šešėlį, aplinkos oro drėkinimą, taigi vėsinimą, kartu miesto augmenija teikia užuovėją, sulaiko ir filtruoja teršalus, sugeria vandenį, stabilizuoja dirvožemį, galiausiai tai – gyvųjų organizmų buveinės.“

Pasak mokslininkės, daug veiksnių lemia žaliosios infrastruktūros, taigi ir miesto parkų, atsparumą įvairiems žmonių veiklos sukeltiems trikdžiams (pvz., taršai) ir vis labiau pasireiškiančiai klimato kaitai, tačiau vienas svarbiausių yra ekosistemos biologinė įvairovė – rūšių visuma ir įvairovė ekosistemoje, jų gausa. „Turbūt teisinga būtų manyti, kad kokybiškas miesto parkas pirmiausia turi turėti sveiką ir atsparią ekosistemą“, – sako tyrėja.

Jos atlikta Vilniaus miesto parkų analizė, kurios metu pagal įvairius rodiklius buvo vertinama teritorijų ekologinė būklė, rekreacinis patrauklumas ir apkrova, atskleidė, kad geriausia ekologinė būklė yra tų parkų, kurių didžioji dalis teritorijos yra padengta brandžiais medžiais. Tai – visiems puikiai žinomi miško tipo parkai: Vingio, Jomanto ar Pasakų parkas. Šie parkai turi ir sveikesnę augmeniją, ir yra svarbi viso miesto žaliojo tinklo, vadinamo gamtiniu karkasu, dalis.

Rekreacinis potencialas ir galimybė kurti ryšį su gamta

Be to, kad parkai sudaro sąlygas žmonėms tiek fiziškai, tiek emociškai pailsėti, svarbu ir tai, kad jie suteikia kontakto su gamta galimybę. „Daugelis mokslo sričių jau įvardija tokį reiškinį kaip „gamtos deficitas“, kai miestų gyventojai turi vis mažiau kontakto su gyvąja gamta, o to padarinys – ne tik fizinės ir psichikos sveikatos sutrikimai, bet ir gamtos naudų nesupratimas, negebėjimas jų vertinti bei puoselėti. Tam, kad miestų gyventojai turėtų galimybę užmegzti ryšį su gamta, rekomenduojama bent trumpam kas dieną joje pabūti“, – pataria dr. I. Misiūnė.

Dr. Ieva Misiūnė. Asmeninio archyvo nuotr.

Pasak jos, miestai turi sudaryti tam sąlygas ir turėti kokybiškų parkų, o žmonės, įsitraukdami į tokias juose vykstančias veiklas kaip, pavyzdžiui, bėgimas, nejučia šias erdves ima vertinti vis labiau. Tyrimai patvirtina, kad miestų gyventojai parkuose ne tik aktyviai leidžia laiką, susitinka pabendrauti ar pasigrožėti gamta, bet ir jaučiasi saugesni ir laimingesni matydami kitus, galėdami pasijusti bendruomenės dalimi: „Kol urbanizacija toliau keičia mūsų miestus, svarbu suprasti, kad kokybiško gyvenimo mieste pagrindas yra atspari žalioji infrastruktūra ir lankytojams patrauklūs miesto parkai. Tad jų ekologinė būklė ir lankymo patrauklumas iš esmės turėtų būti dvi pagrindinės dimensijos, kurias reikėtų įvertinti planuojant naujas žalias erdves ar tvarkant esamas teritorijas.“

Tokie geriausią rekreacinį potencialą Vilniuje turintys parkai yra miško tipo parkai ir centro periferijoje esantys gana jauni Ozo, Neries senvagės ar Japoniško sodo parkai. Pirmųjų dydis lemia galimybę pritaikyti teritoriją įvairioms veikloms, tačiau dauguma visų minėtų parkų turi ir optimalų takų tinklą bei rekreacinę infrastruktūrą – suolus, žaidimų aikšteles ir kt.

Kaip vertinami miesto parkai?

Pasak dr. I. Misiūnės, mokslinėje literatūroje aptariami parkų vertinimo įrankiai apima įvairius rodiklius, kurie leidžia nustatyti teritorijos būklę. Ekologinei būklei įvertinti siūloma nemažai rodiklių, kurie dažniausiai susiję su biologinės įvairovės parko teritorijoje įvertinimu, augalijos būklės nustatymu ar parko pozicijos viso miesto gamtiniame tinkle įvertinimu.

Rekreacinis potencialas taip pat siūlomas vertinti daugeliu rodiklių, kurie apima erdvės tinkamumą aktyviam ir pasyviam poilsiui, rekreacinės infrastruktūros, tokios kaip suoliukai ar sporto aikštelės, kiekį ir kokybę. Tačiau ne mažesnė reikšmė turi būti teikiama ir parke vykstančioms veikloms. „Be fizinių parko savybių ir būklės įvertinimo, dar svarbu suvokti ir socialinę parko svarbą. Pavyzdžiui, vertinami parke veikiantys bendruomenės centrai, jų veiklos, sporto ar kitų užsiėmimų klubų skaičius, erdvės tinkamumas įvairaus amžiaus grupėms, net parko valdymo pobūdis, vietos bendruomenės įtraukimas rengiant tvarkymo planus“, – sako mokslininkė.

Tačiau tokie parkai kaip Bernardinų ar Reformatų sodai susiduria ir su kitu iššūkiu – dideliu lankytojų skaičiumi. „Planuojant teritorijas svarbu atsižvelgti ne tik į žaliųjų erdvių ekologines ar rekreacines savybes, bet ir į tai, ar šios teritorijos pajėgios priimti egzistuojančias ar naujai atsirandančias apkrovas. Pvz., padidėjusį lankytojų skaičių dėl greta naujai statomų gyvenamųjų namų, plečiamas tokias nelaidžias dangas kaip asfaltas ar trinkelių grindinys pačiame parke, greta esančią ar didėjančią transporto ar šviesos taršą“, – aiškina dr. I. Misiūnė. Pasak jos, skirtingos ekosistemos turi skirtingus pajėgumus tvarkytis su apkrovomis ir tai turėtų būti apsvarstoma planuojant ir tvarkant miesto parkus: „Pavyzdžiui, šviesos tarša ypač trikdo vabzdžių gyvenimą – jų didžioji dalis yra aktyvūs naktį. O nesant vabzdžių, nutrūksta mitybos grandinė kitoms rūšims.“

Įrenginėjant, vertinant ir pritaikant parkus gyventojų poreikiams, vienas iš tikslų turėtų būti ne tik parkų būklės įvertinimas, bet ir grėsmių šioms teritorijoms nustatymas. Mokslinėje literatūroje dažnai aprašomas žaliųjų miesto erdvių pakraščių degradacijos efektas, kai statybos vyksta visai šalia žaliųjų erdvių. „Paprastai statybų metu ne tik paveikiama augmenija ir gyvūnija, bet ir įsibraunama į pačių žaliųjų erdvių teritorijas – jei jų ribos yra mažesnės nei faktinė ekosistema, vystytojai gali turėti teisę ten tiesti asfaltą ar įrengti aikšteles. Pavyzdžiui, naujieji gyvenamieji namai ir prekybos centras šalia Vingio parko tik padidins jam tenkančias apkrovas, o be tinkamo vertinimo atrodo, kad parkas didelis ir statybos greta jo grėsmės nekelia. Tačiau iš tikrųjų gamta yra jautri ir mes lengvai ją sutrikdom“, – pasakoja dr. I. Misiūnė.

Pasak vertinimą atlikusios geografės, tik suvokiant parko ekologinį potencialą ir tenkančias apkrovas galima užtikrinti ekosistemos stabilumą, taigi ir atsparumą klimato kaitai. Tvarkant šias teritorijas reikėtų kuo mažiau taikyti pilkosios infrastruktūros elementų, ieškoti gamta paremtų sprendimų ir didinti jų ekologinį atsparumą gerinant ekosistemų būklę. Miško tipo parkai turėtų būti saugomi apgalvojant, kaip vystyti greta jų esančias teritorijas, mat jų geba atlaikyti lankytojų apkrovas gali sudaryti klaidingą įspūdį, kad šias apkrovas galima didinti be nuostolių. „Suprasdami miesto parkų ekologinį ir rekreacinį vaidmenį, galime priimti žiniomis grįstus sprendimus dėl šių žaliųjų erdvių išsaugojimo, plėtros ir tvarkymo, kurie užtikrintų darnią gyvenamąją miesto aplinką.“

Projektas bendrai finansuotas iš Europos socialinio fondo lėšų (projekto Nr. 09.3.3-LMT-K-712-19-0174) pagal dotacijos sutartį su Lietuvos mokslo taryba.