Rugsėjo 20 d. Lietuvos delegacija dalyvavo Hagoje vykusiame Tarptautinio Teisingumo Teismo posėdyje byloje „Ukraina prieš Rusiją“ dėl melagingų kaltinimų genocidu. Lietuvos delegacijai priklauso ir Vilniaus universiteto (VU) Teisės fakulteto dėstytoja, advokatė dr. Inga Martinkutė. Teisininkė plačiau pasakoja apie Lietuvos vaidmenį byloje prieš Rusiją ir ko tiksliai tikimasi ja pasiekti.

Koks būtent yra jūsų vaidmuo byloje prieš Rusiją?

Aš esu ne tik dėstytoja VU Teisės fakultete, bet ir advokatė, o mano specializacija – tarptautinė teisė. Prasidėjus Rusijos agresijai, po pirminio šoko tarp kolegų tarptautininkų užvirė diskusija, ką tarptautinė teisė gali pasiūlyti karo akivaizdoje, kaip sustabdyti agresiją teisinėmis priemonėmis. Diskusijų metu išsikristalizavo kelios darbo grupės ir keli pasiūlymai, kokių priemonių reikia imtis, priešinantis neteisėtam jėgos panaudojimui. Viena iš galimybių buvo inicijuoti bylą Tarptautiniame Teisingumo Teisme. Ukrainiečiai labai greitai, vos per kelias dienas nuo karo pradžios, inicijavo ieškinį. Šio teismo ir ieškinio specifika yra tokia, kad ieškinys nukreiptas ne prieš konkretų žmogų, o prieš Rusiją, kaip valstybę. Tokios tarptautinės bylos yra ypač sudėtingos, nes tarptautinėje teisėje tam, kad teismas galėtų nagrinėti ieškinį prieš valstybę, pastaroji turi duoti sutikimą.

Tokių išankstinių sutikimų su Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcija Rusija yra davusi labai mažai, tačiau vienas iš jų buvo 1948 m. Konvencijoje dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį. Remiantis būtent šios konvencijos 9 straipsniu ukrainiečiai inicijavo bylą Tarptautinio Teisingumo Teisme prieš Rusiją.

Tarptautinio Teisingumo Teismo statutas ir procesinės taisyklės numato galimybę ne ginčo, o trečiosioms valstybėms dalyvauti procese pasisakant dėl konvencijos interpretavimo. Todėl Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija suformavo darbo grupę su tarptautiniais ekspertais, kuri ir parengė prašymą įstoti į bylą bei kitus procesinius dokumentus. Aš esu viena iš šios darbo grupės narių.

Kaip ši byla neleidžia Rusijai išvengti tarptautinės atsakomybės?

Šis klausimas yra sudėtingas dėl to, kad tarptautinė bendruomenė neturi nei savo policijos, nei vieno bendro teismo, su kurio pagalba būtų įmanoma paprastai nubausti valstybę pažeidėją už tarptautinės teisės pažeidimą. Tarptautinė teisė iš esmės remiasi susitarimu tarp valstybių, taigi visiems veiksmams, išskyrus kelias išimtis, reikalingas valstybės sutikimas daryti jai kokį nors poveikį. Egzistuoja tik labai siauros sąlygos, kada valstybę galima patraukti atsakomybėn prieš jos valią – ji turi būti pasirašiusi sutikimą nagrinėti jos ginčus kokioje nors konvencijoje ar tarptautinėje sutartyje. Kai yra aiškus sutikimas ir aiškus tos sutarties pažeidimas, nustatytas teisminiu būdu, tada yra labai sunku išvengti pasekmių. Teisminis procesas ir egzistuoja tam, kad būtų užtikrinamas apibrėžtumas, kas yra kaltas dėl pažeidimo ir kas privalo atlyginti žalą. Jei ši byla toliau tęsis, o aš tikiu, kad ji tikrai tęsis, Rusijai nebus įmanoma išvengti atsakomybės.

Kodėl ši byla ir Lietuvos vaidmuo joje yra svarbūs?

Rugsėjo mėnesio posėdyje buvo nagrinėjami Rusijos jurisdikciniai prieštaravimai, t. y. dabar Rusija prieštarauja ir nesutinka su Tarptautinio Teisingumo Teismo jurisdikcija šioje byloje. Išklausęs Ukrainos poziciją ir daugiau kaip trisdešimties kitų valstybių nuomones šiuo klausimu, teismas turės priimti sprendimą, ar jis turi jurisdikciją priimti privalomą sprendimą prieš Rusiją remiantis 1948 m. Konvencijos dėl kelio užkirtimo genocido nusikaltimui ir baudimo už jį 9 straipsniu. Tikimės sulaukti teismo sprendimo šiuo klausimu kitų metų pavasarį.

Tačiau netgi be to sprendimo dėl jurisdikcijos ši byla yra labai svarbi. Manau, ji daro pakankamai didelį poveikį. Būtent šioje byloje pačiomis pirmomis karo dienomis Tarptautinio Teisingumo Teismas priėmė sprendimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Sprendimas dėl preliminarių priemonių taikymo buvo priimtas per rekordiškai trumpą laiką – vos per dvi savaites. Teismas, priimdamas šį sprendimą, taip pat patenkino beveik visus Ukrainos prašymus, įskaitant prašymą sustabdyti visus Rusijos karinius veiksmus.

Šios laikinosios apsaugos priemonės yra privalomos Rusijai, todėl nepaisant to, ar teismas turi, ar neturi jurisdikciją nagrinėti Rusijos veiksmus iš esmės pagal Genocido konvenciją, jau dabar yra aišku, kad Rusija vykdo kitą nustatytą pažeidimą – nepaiso teismo įsakymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių. Šis pažeidimas, kuris yra daromas dabar ir yra užfiksuotas bei patvirtintas Tarptautinio Teisingumo Teismo, reiškia tai, kad visi nuo 2022 m. kovo 16 d. Rusijos padaryti nuostoliai privalės būti atlyginti ir gali būti teismo priteisti jau šioje byloje.