Netylant diskusijoms, kaip suderinti senąją Vėlinių tradiciją su vis populiarėjančia Helovino švente, Vilniaus universiteto Kauno fakulteto dėstytoja dr. Dovilė Balevičienė siūlo vieną rudens vakarą skirti dėmesio vertiems filmams, kurių meistriškumas ne tik kelia šiurpuliukus, bet ir padeda suprasti kino raidą. Pažintis su pasauline klasika įkvėpė ne vieną garsų kūrėją, tad atspindžių rasti galima ir jau gerai žinomuose filmuose.

Netikėta pabaiga

„Dažnai pirmuoju tikru siaubo filmu vadinamas „Daktaro Kaligario kabinetas“ („Das Cabinet des Dr. Caligari“, 1920). Būtent šis filmas pristatė netikėtą istorijos posūkį (angl. twist ending), o siurrealistiškos mizanscenos* žiūrovus perkėlė į psichiškai nestabilią pasąmonę“, – pasakoja dr. D Balevičienė. Pasak dėstytojos, šis filmas tapo atspirties tašku daugybei legendinių kūrėjų, pavyzdžiui, Alfredui Hitchcockui, Davidui Fincheriui ir kt. Verta paminėti, kad vis daugėja filmo versijų, kuriose atsisakoma vokiškų titrų ir pasirenkama gyvai orkestro atliekama muzika.

„Daktaro Kaligario kabinetas“ išskirtiniams kino šedevrams priskiriamas tiek dėl vizualinio išraiškingumo, tiek dėl komplikuoto alegorinio pasakojimo ir iki šiol laikomas meniškumo etalonu kino industrijoje. Manoma, kad režisierius Robertas Wiene šiuo kūriniu pavaizdavo tarp vokiečių intelektualų plitusias Vakarų saulėlydžio nuotaikas ir tuometį ekonominį stresą, kėlusį nerimą visuomenėje. Hipnotizuojantis mirties dvelksmas primena apie gyvybės trapumą.

Filosofinis siužetas, siurrealios lokacijos ir demonstratyviai ekspresyvi nebyliajam kinui būdinga aktorių vaidyba įkūnija dvasines kančias, įtraukia žiūrovą ir palieka neišdildomą įspūdį. Filmas išsiskiria anksčiau nematytais kinematografiniais motyvais ir elementais, kuriuos, manoma, įkvėpė tuometė visuomeninė atmosfera. Dėl prasto finansavimo filmas kurtas be reikiamų statybinių medžiagų, dekoracijos tapytos ant drobės, tačiau technologiniai eksperimentai sukuria nematytą, išraiškingą visumą. „Daktaro Kaligario kabinetas“ laikomas vienu svarbiausių vokiečių ekspresionizmo kino filmų ir psichologinio siaubo kino šedevru.

Nemirtinga klasika

„Vienas iš geriausiai žinomų klasikinių siaubo filmų yra mokslinės fantastikos šedevras „Frankenšteinas“ („Frankenstein“, 1931), kuris žiūrovą verčia susimąstyti apie gyvybės ir technologijų ribas. Tai įkvepiantis ir įsimintinas kūrinys, kurį, siekiant suprasti siaubo kino istoriją, pamatyti būtina“, – teigia mokslininkė. Pasak jos, tai vienas tų retų atvejų, kai filmas išties pranoksta literatūros kūrinį, pagal kurį buvo pastatytas.

Filme ištarta frazė „It’s alive! It’s alive!“ yra tapusi viena žinomiausių kino frazių, kuri vis dar vartojama šiuolaikinių filmų dialoguose, o internautų naudojama kaip emocingas „gif“ formato paveiksliukas. Įdomu tai, kad netrukus pasigirstantis griaustinis buvo pridėtas cenzūruojant sceną po produkcijos. Frazė „Now I know what it feels like to be God!“ tuomet palaikyta šventvagiška ir į filmą sugrąžinta tik 1999 m.

Filme mokslininko Henrio Frankenšteino mėginimas įkvėpti gyvybę mirusiųjų kūno dalims susilaukia sėkmės, bet yra lydimas ypatingo kūrėjo ir kūrinio santykio tragizmo. „Populiariojoje kultūroje pats monstras yra dažnai vadinamas „Frankenšteinu“, kas nėra tikslu“, – sako dr. D. Balevičienė. Šiuo metu esama bent dvidešimt Mary Shelley romano įkvėptų filmų, savaip atskleidžiančių Frankenšteino dramą. Tai tik įrodo neblėstantį dramos aktualumą.

Monstrą vaidinęs Borisas Karloffas buvo pripažintas siaubo ikona ir vėliau atliko tą patį vaidmenį tęsiniuose „Frankenšteino nuotaka“ (1935) ir „Frankenšteino sūnus“ (1939). Nors pirmajame filme aktoriui prabilti neteko, 1966 m. Grinčo personažo įgarsinimas jam pelnė „Grammy“ apdovanojimą. Įdomu tai, kad filmuojant „Frankenšteiną“ aktoriui tekdavo valandų valandas praleisti grimo kėdėje, kol įgydavo personažo pavidalą. Tą patį iškęsti yra tekę ir Jimui Carrey, kai jis 2000 m. įkūnijo Grinčą.

Itin šiuolaikiška ir tai, kad mokslinei fantastikai priskiriamas „Universal Pictures“ studijų filmas turėjo dvi pabaigas: linksmą ir liūdną. Amerikos auditorijai priimtinesnė buvo pirmoji.

Dr. Dovilė Balevičienė. Asmeninio archyvo nuotr.

Pagrindinio herojaus nužudymas

„Vienas geriausių režisieriaus ir scenaristo Alfredo Hitchcocko filmų – „Psichopatas“ („Psycho“, 1960) į kino istoriją įėjo sulaužęs to meto filmuose galiojusią taisyklę pagrindinį veikėją išlaikyti gyvą iki filmo pabaigos. Čia Marion Krein miršta vos filmui įpusėjus“, – pasakoja dr. D. Balevičienė. Jos įsitikinimu, filmas puikiai išlaikė laiko testą, o siužetas nėra stereotipinis ir šių dienų kontekste.

Filmas stulbinamai pažangus technologiniu požiūriu. Netradiciniai sprendimai kuria įtampą, kursto paranoją, užliūliuoja lietumi ir sužadina pojūčius. Prie šių sprendimų priskirtinas ir garsusis klyksmo takelis, gerai pažįstamas kinomanams. Kaip teigia dėstytoja, žiūrovus šokiravusi vonios kambario scena susilaukė nemažai kritikos dėl smurto, tačiau režisieriui pavyko pavaizduoti kruviną žmogžudystę kadruose jo net neparodant. A. Hitchcockas pademonstravo savo talentą pasitelkęs montažo techniką žiūrovus gluminančiai ir bauginančiai patirčiai sukurti, sužaidęs rakursu, šešėliais ir stambiu planu.

Kino istorijai aktualu ir tai, kad režisierius savo iniciatyva ėmėsi projekto visoms savo idėjoms įgyvendinti. A. Hitchcockas išgarsėjo nepasiduodamas vartotojiškam komerciškumui – filmo biudžetas nesiekė nė 1 mln. dolerių, tačiau uždirbo 32 mln. dolerių pajamų ir buvo nominuotas keturiems „Oskarams“.

* Mizanscena – veiksmo erdvės organizavimo, dizaino, vizualinio pateikimo visuma. Istorijos pasakojimo vizualinės meninės priemonės apima siužeto linijos vaizdavimą, kinematografiją, scenos išdėstymą ir režisūrą. Tai aktorių ar kitų objektų pozicija ir jų judėjimas erdvėje ir ribotame laike visa tai organizuojant kino kadre.