Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas (VU TSPMI) vasario 6–10 d. šventė 20 metų jubiliejų. Įkurtas 1992 m. vasario 7 d. Vilniaus universiteto tarybos sprendimu ir rektoriaus įsakymu, Tarptautinių santykių institutas tų pačių metų rugsėjo 2 d. pradėjo pirmąją dvejų metų trukmės tarptautinių santykių programą. Tų pačių metų pabaigoje institutas persivadino Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutu. 1993 m. rugsėjį buvo pradėta vykdyti politikos mokslų bakalauro programa, o 2003 m. vasarį iš Didlaukio g. 47 TSPMI persikėlė į naujas patalpas Vokiečių g. 10, kuriose yra įsikūręs ir dabar.

Pradėjęs savo veiklą jau nepriklausomoje Lietuvoje, VU TSPMI per dvidešimt metų išaugo į vieną ryškiausių politinės minties centrų Rytų Vidurio Europoje ir Baltijos regione, rengiantį būsimus Lietuvos lyderius. Instituto mokslininkai ir ekspertai vykdo aktualius ir inovatyvius tyrimus, nuolat viešojoje erdvėje komentuoja svarbiausius šalies ir užsienio įvykius.

Jubiliejaus proga kalbiname instituto direktorių prof. Ramūną Vilpišauską.

Drauge su VU TSPMI nuėjote ilgą kelią: studijavote jame nuo pat įkūrimo 1992 m.(pirmojoje dvejų metų trukmės tarptautinių santykių programoje) ir štai dabar esate jo profesorius ir direktorius. Kaip institutas brendo per visą 20 metų laikotarpį? Kaip pakito studijų kokybė, mokomosios programos?

Institutas iš tiesų keitėsi ir toliau keičiasi. Ir ši kaita yra normali organizacijos kaita. Pavyzdžiui, iš pat pradžių TSPMI daugiausia dėstė kitų disciplinų – teisės, istorijos, ekonomikos, filosofijos – mokslininkai. Tai atspindėjo situaciją po nepriklausomybės atkūrimo – tuo metu politikos mokslų tradicijos Lietuvoje nebuvo. Laikui bėgant daugėjo baigusiųjų politikos mokslus – tiek Lietuvoje, tiek Vakarų universitetuose. Keitėsi ir instituto infrastruktūra – tuo klausimu ypač daug dirbo ankstesni instituto vadovai prof. Egidijus Kūris ir prof. Raimundas Lopata. Šiuo metu galime džiaugtis instituto patalpomis ir kitais dalykais, kurie daug kam atrodo lyg ir savaime suprantami, tačiau juos įgyvendinti reikėjo daug laiko ir pastangų.

Kodėl institutas buvo įkurtas? Kokia jo misija buvo iš pradžių ir kokia ji dabar?

Kiek žinau, pirmoji instituto misija buvo rengti būsimus diplomatus. Ji sėkmingai įgyvendinama iki šiol – Lietuvos diplomatinėje tarnyboje dirba daug instituto absolventų. Tačiau einant laikui ši misija tapo gerokai platesnė – dabar instituto absolventais džiaugiasi ir Krašto apsaugos, Finansų bei kitos ministerijos, daug jų dirba Prezidento, Ministro Pirmininko ar Seimo narių patarėjais. Vis daugiau instituto absolventų dirba nevyriausybinėse organizacijose, verslo ir konsultacinėse įmonėse. Akcentuojame tarpdisciplininį išsilavinimą ir gebėjimų analizuoti ir vertinti visuomeninius reiškinius ugdymą. Be to, institutas išsiskiria ir tuo, kad jame šalia nuolatinio studijų proceso intensyviai organizuojamos ir viešos paskaitos bei diskusijos su Lietuvos ir užsienio politikais, diplomatais, tarptautinių organizacijų vadovais, žinomų kitų šalių mokslininkų paskaitos, pristatomi instituto tyrėjų darbai ir vykdomi projektai. Visa tai irgi naudinga studijuojantiems institute.

Ar politikos mokslai Lietuvoje evoliucionavo ir kokius laimėjimus būtų galima išskirti? Kiek prie šių mokslų raidos prisidėjo TSPMI?

Politikos mokslai keitėsi ir vienas iš šios kaitos bruožų – didesnė analizuojamų temų ir analizės metodų įvairovė, dažnesnės diskusijos tarp politikos mokslų atstovų tiek konkrečių problemų vertinimo, tiek tinkamų metodų ar požiūrių klausimais. Institutas stiprus ir tuo, kad jame dirba skirtingiems teoriniams požiūriams atstovaujantys mokslininkai, tad studentai turi galimybę išgirsti skirtingas nuomones ir įvertinti jas. Tuo institutas skiriasi nuo vadinamųjų „smegenų centrų“ (angl.think-tanks), kurių veikla grindžiama konkrečia pasaulėžiūra ar ideologija.

Kaip manote, kokia ateitis laukia instituto? Kokį scenarijų galėtumėte prognozuoti?

Ateitis daugiausia priklausys nuo pačios instituto bendruomenės – dėstytojų, studentų, administracijos. Džiaugiuosi, kad institute dirba daug jo veikloje prasmę matančių žmonių. Žinoma, aplinka keičiasi sparčiai – tiek Lietuvoje, tiek Europoje. Jaučiame konkurenciją su kitų ES šalių aukštosiomis mokyklomis ir tai mus skatina ieškoti būdų, kaip stiprinti institutą, daryti jį dar patrauklesnį tiek studijuojantiems, tiek ir dirbantiems jame. Bet turime ir svarų įdirbį bei galimybių išnaudoti instituto stiprybes – geriausius savo disciplinų mokslininkus bei motyvuotus, aktyvius ir gabius studentus.

Kokie instituto nuopelnai Lietuvai? Ar jį baigę asmenys prisidėjo prie valstybės formavimo?

Užtenka pasižiūrėti į instituto interneto svetainės skiltį „Sėkmės istorijos“ ir galima nesunkiai susidaryti vaizdą apie jo indėlį į šalies reikalus. Kaip minėjau, daug instituto absolventų dirba Lietuvos diplomatinėje tarnyboje ir kitose valstybės institucijose. Aiškiai matomas ir jų dalyvavimas viešose diskusijose Lietuvai aktualiais klausimais. Manau, intelektinis indėlis ir kritiška mintis yra labai svarbūs stiprinant Lietuvos valstybę ir jos institucijas. Viena rimčiausių Lietuvos politikos problemų yra atotrūkis tarp žodžių ir darbų, veiklos imitavimas. Manau, kad institutas ir jo bendruomenė reikšmingai prisideda prie to, kad tokio imitavimo Lietuvoje būtų mažiau.

Ko institutas tikisi iš savo studentų?

Gebėjimo analizuoti, argumentuoti savo nuomonę, domėjimosi tuo, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje, ir, žinoma, veiklumo.

Dėkojame už pokalbį.