Naujos kartos šviesos šaltiniai – puslaidininkiniai šviesos diodai (šviestukai) atveria didžiules galimybes įvairiose apšvietimo srityse, net tokiose kaip meno kūrinių eksponavimas. Meno kūrinių apšvietimo problemos ir inovatyvūs jų sprendimo būdai buvo apžvelgti sausio 25 d. įvykusiame Optoelektronikos seminare, kuriame Vilniaus universiteto Taikomųjų mokslų instituto direktorius prof. Artūras Žukauskas skaitė paskaitą „Tausojantis ir išmanusis meno kūrinių apšvietimas“.

Šviestukų taikymas meno kūrinių apšvietimui yra patrauklus keliais aspektais. Pirma, šie šviesos šaltiniai turi griežtai apibrėžtą spektrinės galios skirstinį, kuris leidžia smarkiai sumažinti žalingą šviesos poveikį meno kūriniams. Žinoma, kad, nepaisant visų apribojimų ir atsargumo priemonių, tokį žalingą poveikį meno kūriniai nuolat vienaip ar kitaip patiria, t. y. juos eksponuojant tenka balansuoti tarp kūrinio išvaizdumo ir patiriamos žalos. Kietakūnė technologija leidžia visiškai eliminuoti žalingiausią – ultravioletinę – šviesos spektro komponentę ir atsisakyti kitos nematomos (infraraudonosios) komponentės, kuri tik papildomai didina spindulinę apšvietą. Bet to, ši technologija leidžia parinkti ir regimosios šviesos spektrinę sudėtį taip, kad spindulinė apšvieta būtų mažiausia, o vizualusis efektas – didžiausias.

Kita vertus, naujosios technologijos lankstumas šviesos spektrinės sudėties atžvilgiu leidžia atlikti meno kūrinių spalvinę korekciją – imituoti apšvietimo sąlygas, kuriomis meno kūrinys buvo kuriamas (pavyzdžiui, ryškią dienos šviesą, prieblandą, dirbtinę šviesą), kompensuoti dėl senėjimo išblukusių spalvų ir pageltusio lako efektus. Ir tai dar ne viskas. Kadangi šviestukai yra žemos įtampos prietaisai, juos lengva susieti su kompiuterinėmis valdymo priemonėmis. O tai leidžia sukurti dinamiškai valdomus išmaniuosius šaltinius, kurių šviesos spektrinę sudėtį lengva keisti ir suderinti atskirai kiekvienam meno kūriniui.

Seminare prof. A. Žukauskas kartu su dr. Pranciškumi Vitta, doktorantu Arūnu Tuziku ir magistrantu Andriumi Petruliu demonstravo savo išradimą – kompiuteriu valdomą spalvų atgavos mašiną. Šio šviesos šaltinio veikimo principas remiasi mūsų universiteto Informatikos katedros vedėjo doc. dr. Rimanto Vaicekausko pasiūlyta idėja maišyti raudono-žalio-mėlyno ir gintarinio-žalio-mėlyno šviestukų telkinių skleidžiamą šviesą, derinant jų tarpusavio proporcijas. Taip gaunamas derinamasis keturspalvis (raudonas-gintarinis-žalias-mėlynas) mišinys gali perteikti apšviečiamų objektų spalvas įvairiais būdais: padidindamas ar sumažindamas jų sodrį ir imituodamas natūralią šviesą. Be to, toks šaltinis leidžia lengvai balansuoti tarp „šilto“ ir „šalto“ apšvietimo. Seminaro dalyviai turėjo galimybę stebėti, kaip prof. Edmundo Kuokščio akvarelė keičia spalvas, tolygiai keičiant imituojamas apšvietimo sąlygas nuo žvakių liepsnos iki saulės spindulių, sukeliant blukinantį ir sodrinantį efektą.

Po savaitės VU fizikų „desantas“ išsilaipino Kaune. Ten paskaitos klausėsi Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojai. Šį kartą spalvų atgavos mašina buvo nukreipta į mūsų dailės klasiko paveikslus. Šių šedevrų bėda yra ta, kad, laikui bėgant, pro ploną pastelės sluoksnį vis labiau smelkiasi senstančio kartono rudumas. Universiteto mokslininkai pademonstravo, kad paveikslų spalvinę išraišką galima gerinti, pasiūlė naujų idėjų. Numatoma plėtoti tyrimus, tobulinti technologiją, plėsti bendradarbiavimą su šiuo ir kitais Lietuvos muziejais.

Tuo tarpu dar vienas spalvų atgavos mašinos išradėjų – Rensselaerio politechnikos instituto (JAV) profesorius dr. Michaelas Shuras jau derasi su Sterlingo ir Francine Clarkų meno institutu, kuriame eksponuojama didžiausia P.A.Renoiro tapybos kolekcija. Numatoma Vilniaus universitete sukurtą tausojančią ir išmaniąją meno kūrinių apšvietimo technologiją netrukus demonstruoti apšviečiant žymiausio prancūzų impresionisto paveikslus.