Teigiama, kad atsinaujinanti energetika ne tik mažina ar net panaikina energijos gamybos žalą aplinkai, bet ir užtikrina technologinę pažangą, mažina socialinę atskirtį ir padeda kovoti su skurdu. Lietuvoje ji gali atlikti dar vieną funkciją – didinti šalies energetinę nepriklausomybę, turint galvoje tai, kiek daug elektros energijos ir kuro esame priversti importuoti.

Apie atsinaujinančios energetikos plėtrą Lietuvoje klausiame Vilniaus universiteto Ekonomikos fakulteto Teorinės ekonomikos katedros doc. dr. Aušros Rastenienės.

Lietuvoje visas dėmesys sutelktas į tokius atsinaujinančius energijos išteklius (AEI) kaip vanduo, vėjas ir biomasė. Iki šiol didžiausią dalį AEI pagamintos energijos balanse sudarė hidroelektrinės. Nors hidroelektrinės pagamina daugiausia energijos iš visų AEI Lietuvoje, šios energetikos rūšies plėtra dėl itin griežtų aplinkosaugos standartų ir reikalingų didžiulių investicijų nebus didelė.

Didžiausia plėtra prognozuojama vėjo ir biomasės energetikos srityse. 2011 m. pradžioje bendra vėjo jėgainių instaliuota galia sudarė 178 megawatų (MW), biokuro – 45 MW.

Lietuvos teritorijoje yra atlikti detalūs vėjo greičio matavimai, sudarytas vėjo greičio žemėlapis. Nustatyta, kad norint didesniu mastu efektyviai panaudoti vėjo energiją reikia 6–7 m/s vidutinio vėjo greičio 50 m aukštyje virš jūros lygio. Tokie parametrai Lietuvoje yra tik pajūryje.

Apskaičiuota, kad maksimali vėjo jėgainių galia, kuri galėtų būti instaliuota Lietuvoje išvengiant elektros tinklų modernizavimo, yra 500 MW (tai sudarytų 0,9 TWh generuojamos elektros energijos per metus).

2010 m. biomasę ir biokurą kūrenančios elektrinės pagamino 13 proc. iš AEI Lietuvoje gaunamos elektros energijos – 113,7 GWh. Iš viso tais metais Lietuvoje buvo 34 MW instaliuotos galios biomasės jėgainių. Tačiau biomasė labiausiai vertinama ne elektros energijos, o šilumos gamybos srityje. 2009 m. biomasės panaudojimo dalis šilumos gamyboje buvo 19 proc. Siekiamybė 2020 m. – 70 proc.

Visas metinis energijos poreikis šilumos gamybai sudaro apie 1,8 mln. tne (1 tne = 11,63 MWh), tuo tarpu biomasės potencialas vien iš medžio yra 1,103 mln. tne/m. Be to, palyginus biomasės ir gamtinių dujų kainų kitimą aišku, kad biomasės kaina nepalyginamai stabilesnė ir daugiau kaip dvigubai mažesnė.

Pagrindinė problema, kodėl taip sparčiai neauga biomasės naudojimo apimtys šilumos gamyboje, yra ta, kad nėra įrengta pakankamai katilinių, tinkamų biomasei. Norint išnaudoti biomasės potencialą Lietuvoje reikia investuoti į biomasės jėgaines.

Be to, daug biomasės naudojama neefektyviai. Apie 70 proc. neprijungtų prie centrinių šilumos tinklų namų ūkių naudoja malkas (biomasę) šilumos gamybai. Reikėtų pervesti tuos namų ūkius prie automatizuotų ir efektyvių katilų, kūrenamų biokuro granulėmis.