Vilniečiai tikriausiai yra girdėję, kad namas Didžiojoje gatvėje, kur įsikūręs Prancūzų institutas Lietuvoje, knygynas ir kavinė, dažnai vadinamas Franko namu.

Jozefas Frankas, Pavijos universiteto auklėtinis ir Vienoje karjerą pradėjęs medikas, kartu su tėvu Johanu Peteriu Franku, žymiu mediku, Getingeno, Pavijos, Vienos universitetų profesoriumi, atvyko į Vilnių 1804 m.

Savo vaizdinguose atsiminimuose, kurių penktasis tomas išverstas ir į lietuvių kalbą, J. Frankas rašo, kad pirmasis įspūdis apie Vilnių ir universitetą nebuvo labai geras. Pavargę atvykėliai buvo pakviesti pietų pas rektorių. Maistas buvo užsakytas iš smuklės ir svečiams nelabai patiko, nemaža dalis kviestinių svečių nemokėjo prancūzų kalbos, todėl ir pokalbiai nepataisė nuotaikos. Grįždami namo gailėjosi paliktos Vienos ir vienas kitą ramino. Laimė, vėliau Vilniuje pritapo, rado daug veiklos, nors tėvas Vilniuje neužsibuvo.

Tėvas J. P. Frankas, tapęs VU profesoriumi, įkūrė pirmąją terapijos kliniką. Savo pirmą viešą paskaitą skaitė naujai dekoruotoje universiteto aktų salėje – dabartinėje P. Smuglevičiaus. Po metų J. P. Frankas išvyko į Sankt Peterburgą – caras jį pakvietė tapti Medicinos chirurgijos akademijos rektoriumi.

Tik atvykę į Vilnių Frankai įsikūrė Bžostovskių rūmuose Dominikonų gatvėje, bet jau 1805 m. persikėlė į namą Didžiojoje gatvėje, kurį suremontavo ir pritaikė profesorių butams universiteto architektas Mykolas Šulcas. Šį namą jėzuitai įsigijo 1636 m. Vėliau jį valdė įvairūs savininkai, o 1804 m. jis atiteko universitetui. M. Šulcas įrengė jame 10 butų. J. Frankas su žmona įsikūrė antrame namo aukšte. Iš išlikusių to meto planų matyti, kad J. Frankui priklausė keli kambariai, virtuvės, prieškambariai pirmame aukšte ir keliolika įvairaus dydžio patalpų antrame aukšte. Kieme veikė profesoriaus Izidoriaus Veiso grafikos studija, o pirmame aukšte – F. Moritzo knygynas. Gretimuose butuose gyveno universiteto profesoriai – skulptorius Kazimieras Jelskis, teisės profesorius Aloyzas Liudvikas Kapelis, taikomosios matematikos profesorius Mykolas Polinskis. Atsiminimuose prof. J. Frankas rašo, kad 1811 m. name kilo gaisras, per kurį jo bute apsilankė prof. Kapelio žmona, vilkėdama tik naktiniais marškiniais. Tai buvo jos pirmas vizitas pas Frankus. Gaisro metu pas profesorių atvyko ligonis, kurį tas skubiai priėmė. Tik sužinojęs, kad ligonis jau 9 metus skundžiasi vidurių užkietėjimu, supykęs liepė ateiti kitą kartą.

J. Frankas profesoriavo Vilniuje beveik 20 metų, įkūrė Vilniaus medicinos draugiją, Motinystės, Vakcinacijos institutus, ambulatoriją, užsiėmė labdaringa veikla. Jis surengė Vilniuje kelis labdaringus koncertus, rėmė Vilniaus teatrą, buvo teatro gydytojas. Profesoriaus žmona – garsi vienos daininkė Kristina Gerhardi taip pat rėmė jo labdaringą veiklą ir dalyvaudavo koncertuose. Mykolas Kleopas Oginskis jai dedikavo polonezą. 1809 m. vasario 17 ir 18 d. Vilniuje J. Franko iniciatyva buvo atlikta Josepho Haydno oratorija „Pasaulio sutvėrimas“. Šios oratorijos Angelo Gabrielio ir Ievos partijos buvo sukurtos Kristinos Frank balsui, kai dar gyveno Vienoje. J. Frankas subūrė 100 žmonių orkestrą, į kurį įėjo ir į seimelį atvykusių bajorų kapelos, surinko 40 dainininkų. Spektakliai vyko miesto rotušės salėje. 1809 m. pastatyta N. A. Zingarelli opera „Romeo ir Džiuljeta“, jai dirigavo pats J. Frankas.

Universiteto bibliotekai J. Frankas dovanojo autorinių darbų, knygų ir tėvo rankraščius. Jis leisdavo studentams naudotis savo sukaupta biblioteka bute Didžiojoje gatvėje.

Profesorius puikiai išmanė žmonių psichologiją, prietarus, todėl pradžioje į savo kliniką studentams liepė priimti tik tokius ligonius, kurie tikrai gali pasveikti. Kai per tris mėnesius niekas nenumirė ir žmonės pradėjo juo pasitikėti, ėmė rūpintis, kad studentai kuo daugiau pasimokytų iš ligų atvejų, parinkdavo įvairius ligonius, mokėsi skrosti lavonus.

J. Frankas ne tik dėstė Vilniaus universitete, bet ir buvo puikus praktikuojantis gydytojas. Vilniuje sklido kalbos, kad jis gali diagnozuoti ligą net iš kvapo. Prisiminimuose buvę studentai pasakoja, kad vilniečiai, pasikvietę J. Franką, susiburdavo prieškambaryje stengdamiesi pamatyti jo veido išraišką įėjus į ligonio namus, o jau tada planuodavo tolimesnį gyvenimą: ruoštis laidotuvėms ar laukti palikimo.

J. Frankas buvo labai išsilavinęs: mokėjo lotynų, anglų, prancūzų, vokiečių ir italų kalbas. Atvykęs į Vilnių pradėjo mokytis ir lenkų kalbos, kad geriau suprastų ligonius. Jis labai domėjosi Lenkijos žydais, jų gyvenimo būdu, papročiais, kalba, ligomis. Atsiminimuose pasakoja daug nutikimų iš savo gydytojo praktikos, nes viską fiksuodavo, stropiai užrašydavo:

„Labai nusibosdavo nuolat kartoti tai, kas anksčiau pasakyta. Kantriai juos išklausydavau ir suprantamai paaiškindavau, kas toliau darytina, bet susilaukdavau dar 3–4 vizitų dėl naujų patikslinimų. Tarkim, aš paliepdavau: „Štai, drauguži, receptas; nuėjęs su juo į vaistinę, gausite miltelių; gerkite juos triskart per dieną: vieną – iš ryto, kitą – po pietų, o trečiąjį – vakare.“ – „Gerai.“ Tačiau, vos išėjęs, žmogus grįžta atgal ir kreipiasi jiems įprastu posakiu: „Nepalaikykite už pikta, ponas daktare. Kaip gerti miltelius: su šaltu ar šiltu vandeniu?“ – „Su šaltu.“ – „Viso gero.“ – Ir vėl ant slenksčio: „Prieš ar po valgio gerti miltelius?“ – „Prieš.“ – „Viso gero.“ Pagaliau: „Ar galiu miegoti su žmona, kol vartosiu miltelius?“ – „Eikit po velnių!“ Galų gale suvokiau, kad šitiems žmonėms iš pat pradžių būtina kuo detaliausiai nupasakoti, kaip gerti vaistus, kokios dietos laikytis.“ („Atsiminimai apie Vilnių“, p. 66)

J. Frankas išvyko iš Vilniaus 1823 m., kai rektoriumi tapo V. Pelikanas. Tiksli jo išvykimo priežastis nėra žinoma, bet profesorius skundėsi suprastėjusia sveikata, ypač regėjimu. Su žmona jis išvyko į Italiją, kur įsikūrė viloje prie Komo ežero. Ten išlikęs ir įspūdingas piramidės formos antkapis, kurį pats sau suprojektavo.

J. Frankas – labai spalvinga asmenybė. Gyvendamas Vilniuje jis nuolat priimdavo svečius, kviesdavosi atvykėlius, teatro žmones. Jis pažinojo W. A. Mozartą, J. Haydną, L. van Beethoveną, G. Rossini, F. Lisztą, kuris lankėsi jo viloje prie Komo.

J. Frankui išvykus jo bute 1823–1838 m. gyveno Andrius Sniadeckis.