Jozefo Franko iniciatyva 1805 m. buvo įkurta Vilniaus medicinos draugija. Jo namuose (Pilies g.) susirinkę penkiolika žymiausių Vilniaus gydytojų ir vaistininkų parengė ir pasirašė draugijos statutą. Draugijos tikslas buvo rinkti duomenis apie ligų gydymo būdus, dalytis patirtimi, pranešinėti apie įdomius ir retus atvejus, pasitaikančius kasdieninėje gydytojo praktikoje.

Apie Vilniaus medicinos draugijos veiklą ir J. Franko vaidmenį joje pasakoja Medicinos fakulteto Visuomenės sveikatos instituto docentė Vitalija Miežutavičiūtė.

Kuo svarbus Vilniaus medicinos draugijos įkūrimas?

Tai buvo pirma visuomeninė medikų sąjunga visoje Rusijos imperijoje. Be to, ji sujungė visus medikus. Anksčiau jie tarpusavyje nebendravo profesiniais reikalais, buvo labai užsisklendę, rūpinosi tik savo privačia praktika. Sklandė kalbos, kad jei jaunas gydytojas skaito ir prenumeruoja užsieninius medicinos žurnalus, vadinasi, jis dar nepasirengęs praktiniam darbui, neturi pakankamai patirties. Seni gydytojai palaikydavo tokią nuomonę nenorėdami prarasti savo pacientų. Pasitaikydavo paradoksalių dalykų, kai jauni gydytojai užsiprenumeruodavo medicinos žurnalus kitu vardu, kad kolegos apie tai nežinotų. J. Frankas matė tą konservatyvią aplinką ir yra pasakęs, kad reikia mesti akmenėlį norint išjudinti stovintį vandenį. Jis tai ir padarė nutaręs įkurti draugiją. Draugijos nariai buvo labai draugiški, išklausydavo vienas kitą, tardavosi – atmosfera buvo labai demokratiška. Įdomu tai, kad iki pat spaudos draudimo draugijoje jie kalbėjo įvairiomis kalbomis – lenkų, rusų, vokiečių, prancūzų, ir visi suprasdavo ir tai toleruodavo. Jie nekreipė dėmesio į tautybę. Draugijos moto buvo „tarnauti mokslui ir krašto gerovei“. Žymus medicinos istorikas Vladislavas Zagorskis, parašęs knygą apie Vilniaus medicinos draugiją, išleistą 1895 m., pabrėžė, kad čia visada buvo jaučiama pagarba vienas kitam.

Draugiją sudarė tikrieji nariai, nariai korespondentai, garbės nariai ir mecenatai, globėjai. Tikrieji nariai buvo vietiniai, jie gyveno Vilniuje ir Vilniaus krašte, pristatydavo savo atradimus ar netikėtus atvejus, kuriuos draugija aptardavo posėdžiuose. Nariai korespondentai buvo iš visos Rusijos imperijos. Jie siųsdavo draugijai savo straipsnius ir tie straipsniai irgi būdavo aptariami posėdžiuose. Buvo tarp narių korespondentų ir užsieniečių. Garbės nariai buvo L. Pasteuras, R. Kochas, I. Mečnikovas.  Mecenatai balso teisės neturėjo, jie tik galėdavo dalyvauti posėdžiuose ar kituose renginiuose. Draugija leido žinyną, kuriame spausdindavo straipsnius, posėdžių protokolus, įdomesnius įvykius. Užsiėmė ir labdara. Jei kur nors Rusijos imperijoje mirdavo žinomas gydytojas, siųsdavo užuojautos laišką, rinkdavo pinigus. Kai prie Volgos kilo badas, draugija rinko lėšas paramai. Taip pat vyko akcijos kovojant su vidurių šiltine, dizenterija. Sudarydavo gydytojų komandą, kuri važinėdavo po kaimus, tikrindavo ligonius, skirdavo gydymą.

Ar Vilniaus medicinos draugija buvo naujovė, palyginti su kitomis Europos šalimis?

Kai kuriose šalyse jau buvo įsikūrusios tokios draugijos, bet Rusijos imperijoje ji buvo pirmoji. Kai paskui pradėjo steigtis draugijos įvairiuose imperijos miestuose, labai dažnai būdavo rašoma, kad Vilniaus medicinos draugija joms tarsi motina. Kiti stengėsi imti iš jos pavyzdį, o draugija netrukus įkūrė labai svarbius institutus. Jau 1808 m. buvo įkurtas Vakcinacijos institutas, kuriame skiepijo nuo raupų. Vilniuje ir Lietuvoje nebuvo tokio baisaus pasipriešinimo kaip Anglijoje, kai E. Jenneris išrado skiepus. Institutas sunkiai skyrėsi kelią, bet atliko labai svarbų darbą ir pradėjo gaminti labai kokybišką vakciną. Tą vakciną siųsdavo ir į kitus Rusijos imperijos miestus. Dar po metų, 1809-aisiais, įkurtas Motinystės institutas. Jis pradėtas labai vertinti po to, kai apie tai sužinojo Napoleonas. Tada ir Prancūzija įkūrė panašią kliniką. Tai buvo gal ne visai klinika tradicine prasme. Tiesiog aukštuomenės damos norėjo prisidėti ir pasirinkdavo globoti neturtingą nėščiąją. Kai reikėdavo suteikti medicinos pagalbą, jos pasirūpindavo iškviesti gydytoją. Moterys buvo globojamos namuose. Pati draugija negalėjo nėščiosioms nupirkti maisto ar malkų, bet viską organizuodavo: susitardavo su malkų tiekėjais ar mėsininkais, kad jie už tam tikrą mokestį ar labdaringai pagelbėtų moterims.  Labai svarbus buvo organizacinis darbas.

Vakcinacijos instituto veiklą dabar tęsia Higienos institutas. Panašios temos plėtojamos ir šiandien. Šiandieninis institutas taip pat užsiima prevencija ir atlieka vakcinacijos instituto darbą.

Koks buvo J. Franko vaidmuo draugijoje?

J. Franko vaidmuo begalinis. Visų pirma tai buvo jo idėja. Jis pasikvietė 15 kolegų į savo namus, perskaitė visiems draugijos statutą, paaiškino, kodėl nori ją įkurti, pabrėžė, kad draugija užsiims medicinos, farmacijos, chirurgijos reikalais, nesikiš į politiką. Visi entuziastingai sutiko. Žinome, kad J. Frankas buvo kviečiamas į Vokiečių sąjungą, bet jis visada išliko tikras mokslininkas, filantropas ir puikus pedagogas. Į draugijos posėdžius jis kviesdavo ir vyresniųjų kursų studentus. Vakcinacijos institute vyresniųjų kursų studentai išklausydavo vakcinacijos kursą. Patys mokėsi ir kitus mokė skiepyti. Iki tol neigiamą vaidmenį suvaidino barzdaskučiai, kurie norėjo išlaikyti savo pozicijas ir patys skiepydavo neturėdami jokių vakcinų. Ši draugija juos sudrausmino per valstybines institucijas.

J. Frankas buvo idėjų generatorius. Priešais pat jo namus Didžiojoje gatvėje buvo jo tėvo Johano Peterio Franko įkurta terapijos klinika. Grįždamas iš teatro jis visada užsukdavo į kliniką pasižiūrėti, ką veikia studentai, ordinatoriai, kartu juos ir sudrausmindavo.

J. Frankas mylėjo studentus, bet buvo jiems labai griežtas. Jis mėgo pareigingus, mokslu besidominčius studentus. Du kartus per savaitę studentai galėdavo ateiti į jo namų biblioteką paskaityti, pasimokyti ir su juo pabendrauti. Jis stengėsi įtraukti gabius studentus į mokslinį darbą. J. Frankui vadovaujant apginta apie 100 disertacijų. Tais laikais jos, žinoma, buvo keliolikos puslapių, bet vis tiek reikėjo dirbti, dalytis žiniomis su kiekvienu. Sunku įsivaizduoti, kada jis viską spėdavo.

Kas dar didžiausią įtaką padarė Vilniaus medicinos draugijos veiklai?

Pirmuoju draugijos pirmininku tapo A. Sniadeckis, nes J. Frankas atsisakė. Pats J. Frankas sakė, kad jo užduotis – įkurti draugiją, ir tapo sekretoriumi. Didelį vaidmenį draugijos veikloje suvaidino A. Adamovičius – jis dirbo išvykus J. Frankui, XIX a. antrojoje pusėje ilgą laiką buvo draugijos pirmininkas. Vladislavas Zagorskis buvo draugijos sekretorius ir išleido knygą, kurioje aprašė posėdžius, įvykius draugijoje iki 1895 m. Dar galima būtų paminėti Stepono Batoro universiteto laikų draugijos narį pediatrą V. Jasinskį, kuris rūpinosi vaikų apsauga nuo tuberkuliozės, difterijos.

Įdomus dalykas – draugijos posėdžiuose dažnai minėta liga kaltūnas (Plica Polonica). J. Frankas, kaip ir daugelis to meto gydytojų, galvojo, kad tai liga, kuria galima užsikrėsti per kepurę, jei ją nešiojo sergantis žmogus. J. Frankui išvykus draugija net buvo paskelbusi konkursą šios ligos priežastims išaiškinti. Buvo gauta daug darbų, kol 1875 m. įvykusiame konkurse nugalėjo gydytojas H. Dobržickis, įrodęs, jog tai nėra liga. Apie tai kalbėta jau prieš 100 metų – Vilniaus universiteto profesorius Steponas Laurynas Bizis (1720–1790) dar 1772–1774 m. tvirtino, kad tai ne liga. Bet ir toliau statistikos komiteto ataskaitose būdavo rašoma, kad reikia išsiaiškinti, ar kaltūnuota moteris neužkrės savo gimsiančio vaiko, ar neužkrės maitindama. Pagaliau kaltūnas buvo su džiaugsmu išbrauktas iš ligų sąrašo.

Kokia draugijos reikšmė tiriant Lietuvos gyventojų sveikatą?

Labai svarbu tai, kad J. Franko ir kitų draugijos narių iniciatyva XIX a. pradžioje buvo įkurta nemokama ambulatorija, kurioje draugijos nariai pagal grafiką priimdavo neturtingus miesto gyventojus, negalinčius kreiptis į privatų gydytoją. Aišku, ten būdavo didelės eilės. Su gydytojo išrašytu receptu žmogus eidavo pas vaistininką, kuris taip pat buvo draugijos narys, ir gaudavo vaistus nemokamai. Kai tik artėdavo kokia epidemija, draugijos nariai rengdavo posėdžius ir padėdavo miesto valdžiai susitvarkyti. Kai 1812 m. liko daug prancūzų lavonų, siautė dizenterija, reikėjo laidoti kūnus, universiteto profesoriai įsitraukė į tvarkymą, net buvo paimti kelių draugijos narių arkliai lavonams vežti už miesto laidoti. Nuo 1848 m., po 1831-ųjų pirmosios choleros pandemijos, draugija rekomendavo apsaugos priemones, virinti vandenį, nors choleros vibrionas dar nebuvo atrastas. Jie siūlė visose mokyklose turėti virinto vandens bakelius.

Tikslesnė ligų statistika taip pat atsiranda nuo J. Franko laikų. Profesorius su studentais sudarė specialią kortelę, kurią gydytojas, diagnozavęs užkrečiamąją ligą, turėdavo užpildyti ir nusiųsti Gydymo valdybai. Iki tol viskas priklausė nuo gydytojo sąmoningumo ir noro informuoti oficialias institucijas apie plintančias infekcines ligas.

Kaip buvo vertinama draugijos veikla?

Antrasis draugijos periodas, po universiteto ir Medicinos-chirurgijos akademijos uždarymo, laikomas net svarbesniu, nes draugijos nariai atliko didelį praktinį darbą kovodami su infekcinėmis ligomis ir keldami gyventojų sanitarinę kultūrą. Pirmajame veiklos etape draugija dirbo daugiau mokslinį darbą, viskas buvo glaudžiai susipynę su universiteto veikla, net draugijos posėdžiai vykdavo Mažojoje auloje. XIX a. pabaigoje buvo įkurta sanitarinė sekcija, bakteriologinė laboratorija, kurioje galėjo dirbti draugijos nariai.

Įsimintinas 1980 m. gruodžio 12 d. įvykęs iškilmingas Vilniaus medicinos draugijos 175 metų minėjimas Vilniaus universiteto Mažojoje auloje. Posėdžiui pirmininkavo ilgametis draugijos pirmininkas profesorius Salezijus Pavilonis – buvęs ilgametis Medicinos fakulteto dekanas ir Anatomijos, histologijos ir embriologijos (dabar – Anatomijos, histologijos ir antropologijos) katedros vedėjas, žymus anatomas ir antropologas. Jį (kaip ir buvusį profesoriaus kolegą – profesorių G. Česnį) dažnai mes prisimename savo kasdieniniame darbe.