Prieš ketverius metus, sutelkus politinę valią, pagaliau buvo pradėta aukštojo mokslo reforma. Nors dėl reformos būtinybės nesiginčijo nei šalies valdžios atstovai, nei pačios aukštosios mokyklos, tačiau jos turinys kėlė nemažai klausimų. Klausimų yra ir šiandien. Apie reformos bei Lietuvos aukštojo mokslo perspektyvas ir ateitį buvo kalbama bendrame Vytauto Didžiojo universiteto ir ISM vadybos ir ekonomikos universiteto forume „Aukštojo mokslo perspektyva: kur link eisime?“. Čia savo įžvalgomis apie Lietuvos aukštąjį mokslą dalijosi valdžios ir minėtų universitetų atstovai.

Akademinė autonomija – vis dar silpna

Forume nemažai buvo kalbama apie autonomiją. Pasak Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininko Valentino Stundžio, nagrinėjant autonomijos klausimą neretai pamirštami ir kiti aukštajam mokslui svarbūs elementai. „Tikroji autonomija yra susijusi su kokybe ir atskaitomybe“, – pabrėžė V. Stundys. Autonomija nereiškia, kad aukštoji mokykla negali būti reguliuojama ir kontroliuojama valstybės. „Aukštosios mokyklos autonomija yra įpareigojanti ir atsakinga, nes universitetai yra glaudžiai susiję su visuomene ir jos poreikiais“, – sakė V. Stundys.

Dėmesio autonomijai savo pasisakyme skyrė ir Vytauto Didžiojo universiteto rektorius prof. Zigmas Lydeka. Jis pažymėjo, kad autonomija apima skirtingas universiteto gyvenimo dalis – tiek akademinę, tiek valdymo, tiek finansinę veiklą. Pasak VDU rektoriaus, nors finansiniu požiūriu Lietuvos aukštosios mokyklos atitinka europinį autonomijos lygį, kur kas daugiau problemų yra dėl akademinės autonomijos. „Akademinė laisvė yra susijusi su atsakomybe – ne su atskaitomybe“, – sakė Z. Lydeka. Jis pabrėžė, kad akademinė autonomija realizuojama per „dėstytojų ir studentų autonomiją“. „Tarp studentų ir dėstytojų autonomijos yra didelis atotrūkis. Studentai yra laisvesni nei dėstytojai“, – sakė Z. Lydeka, pažymėdamas, kad neretai dėstytojai kenčia nuo tam tikros, dar iš sovietmečio paveldėtos, vidinės nelaisvės.

Globalios konkurencijos iššūkis

Švietimo ir mokslo ministras Gintaras Steponavičius forume kalbėjo apie Lietuvos mokslo ir studijų politiką po 2012 m. Jis prabilo apie būtinybę per iki Seimo rinkimų likusį laikotarpį rasti bendrus vardiklius, kurie leistų reformai ir toliau judėti į priekį. Kad ir kaip artimiausiu metu keistųsi valdžia, aukštųjų mokyklų Lietuvoje laukia labai dideli iššūkiai, kurių vienas pagrindinių – demografinė šalies situacija. „Nesiimant realių darbų turėsime tuščias auditorijas. Po vieną naikinsime studijų programas, kol galiausiai natūrali evoliucija pertvarkys mūsų aukštųjų mokyklų tinklą. Galimas ir sėkmės atvejis. Jeigu šiandien suprasime, kad namų darbus reikia padaryti jau dabar, kad negalime jų atidėlioti. Jei suprasime, kad reikia startuoti su naujosiomis, užsienio kalba dėstomomis programomis. Jei sugebėsime tinkamai, kūrybiškai ir įtaigiai pristatyti Lietuvos aukštojo mokslo sistemą už Lietuvos ribų, sudarydami sąlygas pritraukti užsienio studentus, o tarptautinio bendradarbiavimo sutartis paversime realiai veikiančiomis – tokiu ir tik tokiu atveju galime tapti laimėtojais“, – sakė G. Steponavičius.

Ministras kalbėjo ir apie tai, kad jau artimiausiu metu galima laukti užsienio aukštųjų mokyklų atėjimo į Lietuvą. Pasak G. Steponavičiaus, labai svarbu, kaip bus sureaguota į tai – ar konkurencijos baimė sukaustys Lietuvos universitetus, ar jie priims tai kaip rimtą, bet natūralų konkurencijos iššūkį.

ISM rektorius doc. dr. Nerijus Pačėsa savo pranešime irgi pabrėžė konkurencijos aspektą. Pasak jo, aukštosios mokyklos konkuruoja skirtingais lygmenimis. „Universitetai konkuruoja dėl studentų, jie konkuruoja programų įvairove ir dėstytojų kvalifikacija. Jie konkuruoja netgi alumnais“, – sakė N. Pačėsa. ISM rektoriaus išvados skambėjo panašiai, kaip ir ministro. „Mes susiduriame su emigracijos, bendros demografinės situacijos, stiprėjančios užsienio aukštųjų mokyklų konkurencijos iššūkiais. Ką mums tai reiškia? Ko gero, tik viena – arba mūsų aukštosios mokyklos taps konkurencingos ir sugebės kompensuoti numatomą studentų stygių tarptautiniais studentais, arba mažės aukštųjų mokyklų skaičius. Kitų kelių nėra“, – pažymėjo N. Pačėsa.

Uždavinys – atsilaikyti

Forumas „Aukštojo mokslo perspektyva: kur link eisime?“ dar kartą įvardijo svarbiausius iššūkius, kurie laukia Lietuvos aukštųjų mokyklų jau pačioje artimiausioje ateityje. Nors šie iššūkiai nėra nauji, vis labiau aiškėja pagrindinė galimybė juos įveikti – Lietuvos aukštosioms mokykloms teks įsitraukti į konkurenciją globalioje aukštojo mokslo erdvėje. Įsitraukiant į šią kovą universitetų laukia dvigubas uždavinys – ne tik atsilaikyti prieš europinio ir pasaulinio lygio konkurentus, bet ir pritraukti kuo daugiau studentų iš užsienio. Matyt, šioje konkurencinėje kovoje bus svarbūs ne tik matomi dalykai – auditorijų ir bendrabučių modernumas – bet ir tai, kas yra labiau jaučiama, nei matoma – studijų programų lygis ir aktualumas, sugebėjimas operatyviai ir lanksčiai reaguoti į besikeičiančio pasaulio poreikius ir kiti panašūs dalykai. Galima numanyti, kad ne paskutinę vietą šiame sąraše užims ir akademinės laisvės klausimas, kuris irgi išlieka aktualus.