Skaitymo malonumo jausmas turi atsirasti vaikystėje. Tuo įsitikinęs vaikų literatūros žinovas, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių literatūros katedros doc. dr. Kęstutis Urba. Anderseno premijos laureatas Aidanas Chambersas vieno kongreso metu sakė: „Tik skaitantysis gali ugdyti skaitantįjį.“

Mano didžioji profesinio gyvenimo dalis susijusi su tais ugdytojais – jau kelis dešimtmečius dėstau vaikų, paauglių, iš dalies ir jaunimo literatūros kursą. Ir beveik visą laiką tenka griauti išankstines nuostatas. Suprasti, kas yra gera literatūra vaikams, nėra taip jau lengva. Nežinau, kiek tūkstančių kartų girdėjau apibendrinančią frazę – „ta knygelė yra labai pamokoma“. Ir tuo baigiasi vaikų knygos meno supratimas.

Kadangi prabilome apie skaitymo/neskaitymo klausimus aukštosios mokyklos erdvėje, išsakysiu savo begalinį susirūpinimą tų jaunųjų skaitytojų ugdytojais. Kas jie? Tėvai, lopšelių ir darželių auklėtojai, bibliotekininkai, mokytojai. Taigi ne tokia jau maža žmonių grupė, kurie profesiškai atsakingi už skaitytojo formavimą. Už bet kokio vadovėlio, už bet kurio rekomenduojamo sąrašo stovi konkretus žmogus.

Štai prieš gerus metus pasidomėjau, kaip rengiami skaitytojų ugdytojai pedagoginę pakraipą išlaikiusiuose universitetuose. Šiauliuose būsimieji pradinių klasių mokytojai išklauso devynias paskaitas apie viso pasaulio ir lietuvių vaikų literatūrą. (Greičiausiai vien apie Donelaičio kūrybą jie išklauso kokias keturias paskaitas.) Vilniuje ruošiamiems būsimiems lituanistams dėstomas minimalus vieno semestro kursas, o pradinių klasių mokytojų ir ikimokyklinio ugdymo programose tokio dalyko išvis nėra…

Pasirodo, Švedijoje būsimieji pedagogai humanitarai, kurie dirbs su mažais vaikais ir paaugliais, iš esmės per visas studijas klauso klasikinių kursų būtent tos literatūros, kuri bus įdomi ir svarbi jų ugdytiniams. O pas mus nuo kitų mokslo metų vaikų literatūros kaip dalyko nebelieka VU Komunikacijos fakultete, kuris vis dar ruošia moderniau pavadintus bibliotekininkus.

Vaikų, paauglių, jaunimo literatūra turėtų būti humanitarų pedagoginio cenzo privalomybė. Apie tuos dalykus verta kalbėti ir „trečiojo amžiaus“ universitetuose – kad močiutės ir seneliai turėtų apie ką kalbėtis su vaikaičiais.

Mane nustebino, kai prieš kelerius metus vaikų literatūros kursą paskelbus kaip laisvąjį, gana greitai užsipildė visos vietos. Ir žinote, man įdomiausia buvo žiūrėti į jaunus veidus iš Matematikos ir informatikos, Fizikos, Teisės, Gamtos mokslų fakultetų. Kaip jie pasiilgę humanitarikos! Šio „laisvo“ pasirinkimo galimybės irgi nebelieka.

Niekaip negalėčiau kategoriškai atsakyti į klausimą – skaito vaikai ir jaunuoliai ar neskaito? Kasmet susiduriu su keliais studentais, kurie būna perskaitę beveik viską, ką paminiu paskaitose. Bet nemažai ir nieko negirdėjusių.

Mane labai viltingai nuteikia jaunųjų tėvų karta. Jie ne tik pasiryžę gimdyti vaikus, gyventi Lietuvoje, bet ir skaityti jiems knygas nuo pat kūdikystės. (Ir tokių yra ne taip mažai.) Būtent jie nuoširdžiausiai ir tampo už rankovės: ką skaityti? Ką pirkti? Nuo ko pradėti?