Freepick nuotr.

„XX a. pradžios visuomenė buvo vedusiųjų visuomenė – visi santykiai vienaip ar kitaip susivesdavo į vedybas, o jeigu nagrinėtume pačius santykius, kiek juos galime suprasti iš etnografinės ir istorinės medžiagos, tai buvo ekonominių, ūkinių santykių dalis. Didžioji dalis vedybų buvo paremtos ekonominiu susitarimu ir derybomis, o romantiniai santykiai, tokie, kaip mes juos įsivaizduojame šiandien, tikrai nebuvo pirmoje vietoje“, – naujausiame Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ epizode pasakoja VU Istorijos fakulteto prodekanas dr. Norbertas Černiauskas.

Su istoriku kalbamės apie tai, kaip per pastaruosius šimtą metų keitėsi požiūris į santykius, meilę bei santuoką.

Meilės ant duonos neužsitepsi

Dr. N. Černiauskas sako, kad praėjusio amžiaus pradžioje didžioji dalis besituokiančių žmonių priklausė tam pačiam arba panašiam socialiniam sluoksniui, o jeigu kuris iš būsimų sutuoktinių nei vienam, nei kitam nepriklausydavo, vykdavo intensyvios derybos.

„Aišku, visuomet yra išimčių, bet iš etnografinės medžiagos, surinktos apie XX a. pradžią, matome, kad turtingų ūkininkų sūnus, užsimanęs vesti neturtingą merginą, galėdavo būti išvarytas iš namų netgi be teisės į paveldėjimą, – pasakoja istorikas. – Kalbant apie religiją, atrandame statistiką iš 3–4 dešimtmečių, iš kurios matome, kad tik 2 ar 3 procentai tuokiasi su kito tikėjimo partneriu. Taigi iš esmės XX a. pradžioje vyravo to paties socialinio sluoksnio santykiai, su tos pačios religijos atstovais. Visuomenė buvo labai homogeniška.“

Kalbėdamas apie besituokiančiųjų amžiaus vidurkį, mokslininkas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje visą pirmąją XX a. pusę, iki Antrojo pasaulinio karo, jis augo – vaikinų amžiaus vidurkis siekė 29–30 metų, merginų – 24–25 metus.

„Tai yra tam tikra keistenybė, nes Vakarų Europoje tokiu metu šis vidurkis pradeda smarkiai mažėti. Kaip tik kolegos istorikai tyrinėja, kad sovietmečiu, ypač industrializacijos laikotarpiu, vidurkis Europoje sumažėja net iki 20–19 metų. O pas mus tuo laiku vis dar auga – žmonės ruošiasi sukurti šeimą tik tuomet, kai jaučia tvirtą ekonominį pagrindą. Vėliau tai keičiasi, nes didėja gyventojų skaičius miestuose, vis jaunesni žmonės atsiskiria nuo tėvų, pradeda kurti savo šeimas, gauna butus, atskirą erdvę ir pasijaučia nepriklausomi“, – sako pašnekovas.

Dr. Norbertas Černiauskas. VU nuotr.

Anot dr. N. Černiausko, pati meilės sąvoka, taip pat ir romantiniai santykiai egzistavo visais laikais, tačiau aplinkybės tokius santykius nustumdavo į prioritetų sąrašo pabaigą.

„Esu atradęs anketų iš 3 dešimtmečio pabaigos – 4 pradžios, jose buvo apklausiamos provincijoje gyvenančios moterys. Vienas iš klausimų buvo „Kaip ir kodėl jūsų apylinkėse ištekama – dėl meilės ar dėl turto?“. Keturi penktadaliai moterų atsakė, kad dėl turto. Dar vienas įdomus pavyzdys: jeigu moteris to meto standartais yra labai graži, jai nebūtina turėti didelio turtinio užnugario. Arba dar – nuskambėdavo tokie pamokymai, kad „visi mes čia mylėjom ir mylėsim, bet meilės ant duonos neužsitepsi“. Tai rodo tradicinės agrarinės visuomenės pagrindą – tokį turime iki 4 dešimtmečio, kai pradeda vykti tam tikri pokyčiai“, – pasakoja istorikas.

Neegzistuojantis lytinis švietimas ir nesantuokiniai vaikai

Didelė problema tais laikais buvo lytinis švietimas. Tiksliau, anot pašnekovo – jo nebuvimas. Tarpukariu niekas nekalbėdavo lytiškumo klausimais, dažniausiai apie tai jaunimas sužinodavo iš savo bendraamžių, slapčia, kur nors tarpuvartėse, o tai atsiliepdavo didžiulėmis problemomis – savižudybėmis, abortais, nesantuokinių vaikų gimimu.

„Nesantuokiniai santykiai, ypač – nesantuokinių vaikų gimimas tų laikų Lietuvoje buvo itin smerkiami. Čia galime atsigręžti į grožinę literatūrą, kuri vaizduoja tam tikrą realybę, supančią Lietuvos gyventojų aplinką – paskaityti, pavyzdžiui, Antaną Vienuolį. Jis yra aprašęs milžinišką bendruomenės spaudimą moterims, pagimdžiusioms nesantuokinį vaiką. Iš kitos medžiagos matyti, kad nesantuokiniai vaikai to meto visuomenėje nešiojosi žymę visam gyvenimui. Visi žinojo ir apkalbėdavo, nebent jis persikeldavo gyventi kitur“, – dėsto mokslininkas.

Dr. N. Černiauskas sako, kad ne santuokoje gimusių vaikų šiek tiek daugėjo tarpukariu, maždaug 5–7 proc. visų vaikų provincijoje gimdavo ne santuokoje. Miestuose – kur kas daugiau, tačiau miestuose ši problema nebuvo tokia didelė.

„Vis dėlto, nors kultūriniai skirtumai tarp miestų ir kaimų buvo ryškūs, ne santuokoje gimę vaikai ir jų atstūmimas buvo problema visoje šalyje, susijusi ir su didele dalimi kriminalinių bylų – nesantuokiniai vaikai buvo žudomi, jais buvo atsikratoma.“

Kas kaltas – švietimo sistema ar viengungiai?

Santykių pokyčiai vyko kartu su mūsų valstybės kūrimu, kartu su reformomis. Viena iš labiausiai akcentuotinų – švietimo reforma. Vaikai ėmė lankyti mokyklas, visur steigėsi gimnazijos, universitetai, vyresnėse gimnazijų klasėse jau prasidėjo kitoks gyvenimas ir kitokie santykiai nei kokiose nors kaimo gegužinėse. Jaunimas kėlėsi gyventi į miestus, pradėjo lankyti aukštąsias mokyklas, santykiai tapo paremti daug modernesne perspektyva.

Vis dėlto kartu su visuomenės edukacija ir modernėjimu atsirasdavo ir kaltinimų švietimo sistemai.

„Galima rasti tokių garsių to meto pedagogų pamokymų, kad neva švietimo sistema prisideda prie to, kad žmonės nebekuria šeimų, – juokiasi mokslininkas. – Štai pasižiūrėkite, gimnazijoje žmogus mokosi iki 19 metų, įstoja universitetą – dar 4 ar 5 metai, tik mokslas ir mokslas, prie šeimyniško gyvenimo būdo neapsistoja. Tuomet sugalvoja dar ką nors mokytis ir jau šeimos nebesukuria. Kalta švietimo sistema!“

Viešojoje erdvėje tikrai galima matyti, kad 4 dešimtmetyje spaudimas viengungiams buvo itin didelis. Ši tema tapo jautri dėl noro, kad atgimusi tauta išaugtų, taptų galinga, šalis turėtų daug gyventojų.

„Kartu buvo jaučiama įtampa, nes kaimyninių šalių gyventojų daugėjo, o štai pas mus buvo viengungių, kurie laisvai ir neatsakingai gyvena. Kartu su didėjančiu visuomenės spaudimu buvo svarstomi net įvairūs viengungio mokesčiai – tiesioginis, tiesa, niekada nebuvo įvestas, bet per įvairias mokestines praktikas jis egzistavo“, – sako dr. N. Černiauskas.