Už išskirtinius mokslo pasiekimus, indėlį plėtojant mokslą Vilniaus universitete (VU) ir Lietuvoje ir keliant universiteto mokslo prestižą pasaulyje 2023 m. Rektoriaus mokslo premijos diplomas buvo įteiktas gydytojui odontologui-ortopedui, Medicinos fakulteto profesoriui Vygandui Rutkūnui. Su profesoriumi kalbamės apie tai, ką reiškia būti šios profesijos atstovu, koks yra mokslininko kelias, kokių savybių ir kompetencijų tam reikia ir kokios yra naujausios inovacijos šiandienos odontologijoje.

Jūs esate gydytojas odontologas-ortopedas. Ar galite papasakoti apie savo profesinę veiklą? Kokia jūsų kasdienybė? Kodėl pasirinkote šią profesiją?

Taip, esu odontologas, o pagal specializaciją odontologas-ortopedas, kitaip tariant, specialistas, kurio darbas – atkurti prarastą kramtymo funkciją. Kasdien darbe matau daug pacientų, kurie dėl įvairiausių priežasčių yra netekę dantų ir susiduria ne tik su estetinėmis problemomis, bet ir su sutrikusia kramtymo, kalbos funkcija, fonetinėmis problemomis. Mano kaip mokslininko ir gydytojo misija šias problemas išspręsti. Taigi dažnai tenka užsiimti dantų protezavimu, tačiau dažniausiai gydau dantų netekimo atvejus, kai reikia „dirbtines šaknis“ atstojančių dantų implantų, kaulo priauginimo ir t. t. Kiekvienu konkrečiu atveju stengiuosi pasitelkti pačias tinkamiausias ir inovatyviausias priemones. Vertybiškai mano svarbiausias tikslas – atkurti sutrikusią ar prarastą žmogaus kramtymo funkciją, bet niekada nepamirštu ir estetinės dalies – žmogaus šypsenos. Ne paslaptis, kad dantų netekimas ar jų pakitusi forma smarkiai lemia ir fonetiką, tad šį aspektą visada turime kontroliuoti.

Juokingai nuskambės, bet niekada nenorėjau būti odontologu. Mokykloje svajojau apie aviaciją. Bet atėjus laikui rinktis prie sprendimo prisidėjo tėvai ir sesuo, kuri tuo metu jau studijavo mediciną. Medicinos studijų programa manęs nesudomino, bet štai odontologija pasirodė gana artima, labiausiai dėl to, kad galėjau panaudoti fizikos ir biologijos žinias, būtent šie dalykai man buvo įdomiausi. Ilgainiui odontologijoje, ypač ortopedinėje odontologijoje, pamačiau mane žavinčią mokslo krypčių sintezę: inžinerinį aspektą, susijusį su tiksliaisiais mokslais, ir biologinį aspektą, susijusį su žmogumi. Galima būtų teigti, kad odontologiją pasirinkau šiek tiek atsitiktinai, tačiau į odontologinės ortopedijos sritį atėjau jau sąmoningiau. Man patinka, kad šioje srityje darbo rezultatas yra labai aiškus, matomas, apčiuopiamas ir suprantamas ir paciento gyvenimo kokybė smarkiai pagerėja.

Papasakokite apie inovacijas šiandienos odontologijoje: kokių rezultatų skaitmeninės technologijos padeda pasiekti jūsų praktikoje? Gal galite papasakoti vieno paciento atvejį, kuris jums labiausiai įsiminė?

Savo darbe iš tiesų aktyviai naudoju skaitmenines technologijas, jos labai padeda sumažinti pacientų kančias, diskomfortą, kuo odontologija ir yra liūdnokai pagarsėjusi (šypsosi). Taigi skaitmeninės technologijos, galima sakyti, gerina mūsų reputaciją. Odontologijoje ne visada galime prognozuoti, kuo baigsis gydymas, iki pirminio rezultato galima ir nenueiti arba jį pasiekus atsiranda nenumatytų trikdžių, biologinių ir mechaninių  komplikacijų. Pasitelkdami skaitmenines technologijas mes tuos rizikos veiksnius galime geriau suvaldyti ir pasiekti geresnį ilgalaikį rezultatą. Visoje odontologijoje, ypač dantų protezavimo srityje, reikalingas medicinoje beveik neaptinkamas procedūros tikslumo lygis. Dažnai kalbame apie 50–100 mikronų tikslumą. Kitose srityse, o ir medicinoje apskritai, naudojamos technologijos dažnai netinka, nes būna sunkiai pritaikomos būtent dėl nepakankamo tikslumo lygio. O dirbti ir tas technologijas taikyti gana ribotoje ir nepatogioje aplinkoje – sąmoningo žmogaus burnoje – dar sudėtingiau. Tikslumas diagnozuojant, parenkant gydymą ir vaistus, individualizuotas požiūris į kiekvieną pacientą, kiekvieną situaciją yra esminė mano darbo dalis. Svarbiausia užduotis – kiekvienam pacientui parinkti ir įgyvendinti maksimaliai individualizuotą gydymo planą, atsižvelgiant į visus jo asmeninius ypatumus. Tikiu, kad ateityje bus galima įvertinti dar daugiau parametrų. Pacientai skirtingai gyja, skirtingai toleruoja vaistus ir gydymo metodus. Būtent skaitmeninės technologijos padeda parinkti tinkamiausią gydymo būdą ir jį įgyvendinti. Duomenis, kuriuos susirenku praktikos metu, tais pačiais skaitmeniniais instrumentais galima kaupti, analizuoti, apdoroti, taikyti dirbtinio intelekto sprendimus. Čia atsiranda puiki dirva mokslui, savikontrolei, tobulėjimui.

Klasikinis variantas mano darbe yra pacientai, kurie yra visiškai netekę dantų ir ilgą laiką gyvena tik su išimamais protezais. Tokių žmonių gyvenimo kokybė būna labai prasta, dažnu atveju tik minimali kramtymo funkcija, bloga kalbos funkcija, atsiradusios virškinamojo trakto problemos. Anksčiau išimami protezai būdavo bene vienintelė išeitis, nes dėl kaulo stokos nebuvo galimybės dėti implantus. Dabar su esamomis technologijomis galime pritaikyti kelių mėnesių gydymą, po kurio pacientai iš klinikos išeina su pilnais dantų lankais, 100 proc. atkurta kramtymo funkcija ir nebijodami nusišypsoti. Kiekvieną kartą džiugina, kai matai, kad tavo kurtas mokslinis sprendimas padeda patikimiau sugrąžinti netektą kramtymo funkciją ir šypseną.

Unikalus gydymo atvejis buvo Vilniaus universiteto ligoninės Žalgirio klinikose, kai iššūkį priėmėme su kolegomis doc. Linu Zalecku, doc. Ieva Gendviliene ir gydytoju Simonu Kaupu. Pacientas sirgo onkologine liga, ir reikėjo rezekuoti visą apatinį žandikaulį. Pagal senąją praktiką toks pacientas būtų likęs be žandikaulio ir su labai ribotomis maitinimosi galimybėmis. Dabartinės technologijos leido padaryti, galima sakyti, mažą stebuklą – iš šeivikaulio, suplanuojant gidinius pjūvius, suformuoti apatinį žandikaulį. Tokia operacija buvo atlikta konsultuojantis su kolegomis iš Belgijos. Didžiausias iššūkis, žinoma, yra rekonstrukcinė chirurgija, o implantavimo ir protezavimo procedūros atliekamos gana standartiškai. Žmogus, kuris galėjo likti be apatinio žandikaulio, šiandien puikiausiai atrodo, gali kramtyti ir džiaugtis gyvenimu. Tai – gan rizikingos procedūros, bet ateityje, technologijoms tobulėjant, sunkiems pacientams galėsime lengviau padėti. Savo praktikoje susidurdami su tokiais išskirtiniais atvejais ne tik kaupiame patirtį, bet ir prisidedame prie gydymo paslaugų pažangos, galime įkvėpti jaunesnius kolegas ir padėti pacientams kovoti su sunkia liga.

Esate praktikas, bet kartu aktyviai dirbate ir mokslo srityje. Koks buvo jūsų kelias iki mokslo? Ar mokslininku tapote iš pašaukimo? Papasakokite plačiau apie savo mokslinę sritį ir veiklą.

Mokslas mane visada domino. Studijų metais lankiau mokslo ortopedinės odontologijos studentų mokslo draugijos būrelį. Studijuodamas rezidentūroje kandidatavau į Japonijos vyriausybės stipendiją mokslinei stažuotei, išvažiavau į Tokijo medicinos ir odontologijos universitetą, ten įstojau į doktorantūrą, atlikau mokslinį tyrimą ir nusprendžiau grįžti į Lietuvą apsiginti disertacijos. Kitas etapas – Vilniaus universiteto Odontologijos institute: dėsčiau studentams, tęsiau mokslo darbus, pradėjau domėtis naujomis skaitmeninėmis technologijomis ir jų taikymu dantų implantacijoje ir protezavime. Ši kryptis yra įdomi, prasminga ir aktuali, įskaitant visus jos etapus: diagnostinių vaizdų gavimas, sujungimas, chirurginės procedūros tikslumas, protezinio plano įgyvendinimas, protezų gamybos CAD/CAM ir 3D spausdinimo technologijos, galutinio darbo tikslumas ir jo stebėjimas. Buvome vieni pirmųjų Europoje, atlikę klinikinius tyrimus su iš intraoralinio skenerio gauta informacija pagamintais dantų implantų protezais tiek iš dalies, tiek visiškai bedančiams pacientams. Esame nemažai bendradarbiavę ir tarptautiniu lygiu – su Ciuricho, Malmės, Leveno universitetais. Su šiomis įstaigomis bendradarbiaujame iki šiolei.

Pagrindinės mokslinių interesų kryptys – tikslioji implantacija ir protezavimas. Mokslinių tyrimų ir klinikinės praktikos pagrindu yra sukurtas Tiksliosios implantacijos ir protezavimo protokolas (angl. Total Fit Workflows – TFW). Jame esama keleto etapų. Pirmiausia – skaitmeninių vaizdų gavimas, jų sulygiavimo protokolai. Sulygiuojant ir gaunamas skaitmeninis paciento modelis, pagal kurį simuliuojamas gydymas ir gaminami jam reikalingi chirurginiai gidai bei kiti protezavimo komponentai. Tada – chirurginis etapas, kada atliekama pati implantacija. Anksčiau reikėdavo laukti, kol implantai prigis, o šiandien turime daug informacijos apie kaulo kokybę, galime parinkti tam tikrus implantus ir dažniausiai iš karto po implantacijos uždedame laikinus protezus. Prieš 10 metų pacientas turėdavo vaikščioti su išimamomis plokštelėmis, o dabar jis jau tą pačią dieną gali išeiti su laikinais dantimis, kramtyti minkštą maistą. Sugijus – protezavimo etapas, kurio metu reikia vėl, tik daug tiksliau, susirinkti visą informaciją, nuskenuoti, užregistruoti implantų padėtį ir t. t. Tuomet – laboratorinis etapas, kuriame daug inžinerinių niuansų (implantų komponentai ir t. t.). Tiriame, iš kokių medžiagų padaryti protezus, kad jie būtų kiek įmanoma tikslesni, tvirtesni struktūriškai, geriau prižiūrimi ir estetiškiau atrodytų. Paskutinis etapas – protezo atidavimas. Protezų ant implantų tikslumas praktikoje vis dar gan abstraktus, todėl vienas iš siekių – tą tikslumą objektyvizuoti. Galiausiai po visko – stebime rezultatus, analizuojame technines ir biologines komplikacijas ir… vėl viską tobuliname.

Kita mokslinių interesų kryptis – 3D biospausdinimas. Tai – ateities technologija. 3D spausdintuvais galime kurti paprastas medžiagas, o 3D biospausdinimu – audinių konstruktus, juos „užsėti“ ląstelėmis, paimti iš to paties žmogaus ar kitaip aktyvuoti karkasus ir kryptingai regeneruoti prarastus audinius. Kaulinis audinys – pagrindinis audinys, kurio trūksta dantų implantacijos atveju. Šioje srityje turime projektą, vykdomą kartu su Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biochemijos institutu (dr. Egidijumi Šimoliūnu, Milda Alksne, dr. Virginija Bukelskiene ir kt. mokslininkais), doc. Ieva Gendviliene bei dviem kompanijomis (UAB „Prodentum“ ir UAB „3DCreative“). Išsikėlėme ambicingą tikslą – ne vien atlikti mokslinį tyrimą, bet ir sukurti praktinį sprendimą – produktą: 3D biospausdintuvu pasigaminti trūkstamo kaulinio audinio komponentą, kuris būtų naudojamas klinikinėje praktikoje. Šia kryptimi dirbame jau 10 metų. Čia reikia daug kantrybės, mokslinių ir psichologinių „duobių“ tikrai pasitaiko. Galbūt jau net šiais metais turėsime galimybę sertifikuotą produktą pritaikyti pacientams praktiškai.

Įsitraukiant ne tik į praktinį odontologo darbą, bet ir intensyviai vykdant mokslines veiklas neišvengiamai mažiau laiko lieka pomėgiams, laisvalaikiui. Bet jeigu mokslinė veikla atrodo iš tiesų įdomi, prasminga, tuomet visada yra jėgų judėti į priekį. Kita vertus, praktikoje visuomet svarstai, kaip būtų galima padaryti geriau, ir taip nejučiomis jau ir prasideda moksliniai ieškojimai. Tad dirbant su pacientais galvoje nuolatos sukasi tas papildomas mokslininko „varikliukas“.

Prof. Vygandas Rutkūnas 

Ką jums reiškia Rektoriaus mokslo premija už išskirtinius mokslo pasiekimus? Ar mokslininkui svarbus pripažinimas?

Šis įvertinimas – man labai netikėtas. Nors apdovanojimas skiriamas vienam žmogui, manau, tai yra viso Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Odontologijos instituto nuopelnas. Sulaukiau tikrai daug tiek buvusių (prof. I. Balčiūnienė, prof. V. Pečiulienė), tiek dabartinės instituto vadovės prof. V. Brukienės palaikymo, turiu daug įkvepiančių kolegų pavyzdžių, kurie kelia odontologijos mokslo lygį daugelyje kitų svarbių odontologijos sričių ir neleidžia sustoti. Iš tiesų, po tokių įvertinimų pradedi geriau suvokti savo darbo svarbą, pažvelgi į viską šiek tiek kitaip, susipažįsti su kitų Vilniaus universiteto mokslininkų nuveiktais didžiuliais darbais. Taigi ši premija tikrai džiugina, suteikia papildomos motyvacijos ir įpareigoja.

Kaip manote, ar skiriasi mokslininkų kartos? Jeigu taip, kokį pokytį matote?

Manau, kad žmogiškieji „vardikliai“ yra likę tie patys. Tas pats „alkis“ kažką sužinoti, išmokti, rasti sprendimus, dirbti kolegiškai. Tačiau labai smarkiai pasikeitusios yra pačios darbo sąlygos bei galimybės. Literatūros šaltinių ir žinių prieiga šiandieną yra kitokia. Pavyzdžiui, pamenu iš savo studentavimo laikų, kaip su kolega prof. T. Linkevičiumi iš Kauno traukiniu vykome į Vilnių ieškoti trūkstamos knygos Lietuvos medicinos bibliotekoje, nes reikėjo rengti mokslinį pranešimą. Arba išvykos į užsienį tada atrodė kažkas ypatingo. Šiais laikais, kai sąlygos geresnės, informacija prieinama lengviau, greičiau, nuotoliu ir pan., tos motyvacijos kartais pasigendu. Tačiau labai džiaugiuosi, kad šiandienos jaunieji mokslininkai atlieka daug aukštesnio lygio mokslinius darbus, nei tai galėjome daryti mes, ir geba pasiekti puikių rezultatų.

Jūsų manymu, kokios asmeninės savybės ir kokios išugdytos kompetencijos yra svarbiausios mokslininko karjeroje? Kokiomis savybėmis ir kompetencijomis remiatės jūs?

Kalbant apie įgytas kompetencijas, manau, didelė jų dalis ateina iš šeimos, kurioje augai. Stebiu studentus, rezidentus ir doktorantus ir žaviuosi, iš kur kai kurie jų semiasi tokios milžiniškos vidinės jėgos ir motyvacijos. Visa tai, neabejoju, formuojasi dar vaikystėje, per santykį su tėvais, jų suteiktą vertybinį pagrindą, pamatytus pavyzdžius, išjaustas istorijas. Tai yra labai svarbus dalykas. Žinoma, kad būtum geras mokslininkas, nepakanka vien domėtis mokslu apskritai, turi būti ambicingas, turėti valios, ištvermės siekti rezultato, iškilus sunkumams – nepasiduoti. Šių vertybių universitete veikiausiai neišmokome, gal tik sustiprinti galime. Ką galime suteikti Vilniaus universitete – tai pagrindines žinias, instrumentus ir su jais „užvesti ant kelio“. Kelio pradžioje svarbu tą jauną žmogų nukreipti, neslopinti jo kūrybiškumo, neversti daryti dalykų tik taip, kaip daro kiti, ir skatinti kūrybiškumą bei savarankiškumą. Mokslinė veikla pirmiausia turi būti miela širdžiai. Dar svarbu sveikas konkurencingumo jausmas. Jauniesiems kolegoms norėčiau palinkėti neišsigąsti ir neabejoti savo jėgomis. Jeigu pavyksta atrasti savo sritį, idėją, kuri domina, kad ir kaip toli dabar esama nuo tikslo – svarbiausia tikėti juo ir jo nuosekliai bei ramiai siekti einant savo keliu.