Aukštojo mokslo reformai sueina jau treji metai. Praėjo pakankamai ilgas laikotarpis, kad galima būtų kiek atsigręžti atgal ir pasvarstyti, kas jau yra nuveikta ir kur link einama. Tai ir pabandė padaryti Lietuvos studentų sąjunga (LSS), kovo 6 dieną organizavusi konferenciją „Alma mater: aukštojo mokslo pertvarkai – treji“.
Reformos lopšyje
Viena iš LSS organizuotos konferencijos sesijų vyko Lietuvos Respublikos Vyriausybės posėdžių salėje. Pasak ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus, kuris sveikino konferencijos dalyvius, būtent šioje salėje prieš trejus metus gimė pagrindiniai aukštojo mokslo reformos dokumentai. Konferencija tapo simbolinių sugrįžimu į pertvarkos lopšį, joje buvo bandoma pažiūrėti į pirmus aukštojo mokslo reformos vaisius, įvertinti jos pasiekimus ir klaidas.
Pasak A. Kubiliaus, nežiūrint į visas kritikos strėles ir Konstitucinio teismo sprendimą, galima tik pasidžiaugti, kad reforma prasidėjo ir juda į priekį. Ministras pirmininkas pažymėjo, kad svarbiausiu dalyku, kurį pavyko pasiekti reformai, tapo realios konkurencijos tarp aukštųjų mokyklų atsiradimas. „Gal šis žingsnis ir buvo skausmingas, bet jis gali duoti gerų rezultatų“, – yra įsitikinęs A. Kubilius. Jo teigimu, aukštųjų mokyklų konkurencija Lietuvoje turėtų pagimdyti platesnio pobūdžio konkurenciją – šalies universitetų gebėjimą konkuruoti globaliu lygiu.
Pertvarkai buvo pribręsta
Konferencijoje nemažai laiko buvo skirta prisiminimams apie reformos ištakas. Kalbėdama apie pirmus aukštojo mokslo pertvarkos žingsnius Švietimo ir mokslo viceministrė Nerija Putinaitė akcentavo, kad prieš trejus metus viskas buvo tiesiog pribrendę reformai. „Visi sutarė, kad reikia reformos, bet gal tik ne visi vienodai ją įsivaizdavo. Be to, buvo baimė, kad ir vėl nieko neįvyks, todėl, kai mes bandome vertinti reformos pasiekimus, reikia pirmiausiai pažymėti, kad nuogąstavimai nepasitvirtino ir reforma vis dėlto įvyko“, – sakė N. Putinaitė. Jos teigimu, aukštojo mokslo pertvarkos sėkmę lėmė daug veiksnių, iš kurių vienas svarbiausių yra tebedirbančios vyriausybės stabilumas, jos prisiimtų įsipareigojimų ir darbų tęstinumas.
Dalindamasis savo prisiminimais Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas Valentinas Stundys pabrėžė, kad ir anksčiau, ir dabar galima pastebėti dvi stovyklas, kurių atstovai propaguoja skirtingą požiūrį į tai, kokia turėtų būti aukštojo mokslo reforma. „Vieni mano, kad viską turi sutvarkyti valdžia, kiti, kad lemiamą žodį turi tarti studentai, o pertvarką turi lemti jų pasirinkimas“, – pažymėjo V. Stundys. Pasak jo, po to, kai laimėjo pastarojo požiūrio šalininkai, buvo pradėtas įstatymo rengimo procesas. „Įstatymo projekto svarstymas buvo labai ilgas. Įvairių interesų grupių dalyvavimas buvo labai gausus. Gavome per tūkstantį pasiūlymų. Iš jų – beveik pusę pateikė žmonės iš išorės – ne iš valdžios. Dviem trečdaliams siūlymų buvo visiškai ar iš dalies pritarta. Žinoma, mes negalėjome pritarti konceptualiai kitokiems siūlymams, kurie prieštarautų pamatiniams reformos principams“, – pažymėjo V. Stundys. Savo atspalvį diskusijai apie aukštojo mokslo pertvarką suteikė ir artėjantys Seimo rinkimai bei prognozuojama valdžios kaita. Pasak V. Stundžio, didelis reformos pasiekimas yra naujas studijų finansavimo principų suformavimas. „Jeigu vyks pasikeitimai ir bus atsisakyta vadinamųjų studijų krepšelių – tai bus didelis praradimas. Tai sustabdys reformos tempus“, – yra įsitikinęs V. Stundys.
Reformos vaisiai – saldūs ir kartus
Karštos diskusijos užvirė vertinant reformos pasiekimus ir rezultatus. Buvo ginčijamasi, ar vidinė Lietuvos aukštųjų mokyklų konkurencija yra vienintelis teisingas ir siektinas kelias. Pasak Mykolo Romerio universiteto studijų prorektoriaus doc. dr. Giedrio Viliūno, mąstymas konkurencingumo kategorijomis atspindi ekonomizuotą mąstymo paradigmą. „Ar mums reikia konkurencingo, ar tinkamo aukštojo mokslo? Ar konkurencingo, ar kokybiško aukštojo mokslo?“, – retoriškai klausė jis. Pasak G. Viliūno, pagrindinis klausimas vis gi yra „ar aukštoji mokykla turi būti konkurencinga, ar aukštojo mokslo sistema turi būti konkurencinga“? Šiai minčiai pritarė ir Vilniaus universiteto tarptautinių reikalų prorektorius dr. Rimantas Vaitkus, pažymėjęs, kad svarbiausias Lietuvos aukštųjų mokyklų uždavinys turėtų būti ne konkurencija tarpusavyje, o konkurencija globaliu mastu – su užsienio aukštosiomis mokyklomis. Svarbu tai, ar Lietuvos aukštojo mokslo sistema sugebės būti patraukli studentams-užsieniečiams, ar ne? R. Vaitkus taip pat priminė, kad aukštojo mokslo pertvarkoje buvo paslėptos trys pertvarkos. „Sumanyta ir įvykdyta aukštųjų mokyklų valdymo pertvarka, finansavimo pertvarka ir institucijos statuso pertvarka“, – pažymėjo jis. Pasak R. Vaitkaus, didesnių klausimų nekėlė tik institucijos statuso, kai aukštosios mokyklos pavirto viešosiomis įstaigomis, pertvarka.
Reformos advokatu konferencijoje tapo Kauno technologijos universiteto rektorius prof. habil. dr. Petras Baršauskas. Jis pasidžiaugė, kad reforma sumažino studentų skaičių „iki europinio lygio“. Pasak jo, prieš tai baigusiųjų mokyklas ir įstojusiųjų į aukštąsias abiturientų santykis buvo pernelyg aukštas ir, iš esmės, ne visai normalus. P. Baršauskas taip pat palankiai įvertino konkurencijos tarp aukštųjų mokyklų paaštrėjimą ir siekį, kad universitetai turėtų išorinį valdymą.
Apie reformos pliusus ir minusus kalbėjo ir Vilniaus universiteto Studentų atstovybės prezidentas Arminas Varanauskas. Pasak jo, jokia reforma negali savaime pakeisti situacijos. „Manau, kad pokytis turi būti galvose. Priemonės turi tarnauti tikslui, o ne tikslas priemonėms, todėl manau, kad iš pradžių turime nustatyti tikslus, o po to ieškoti priemonių jiems įgyvendinti“, – pažymėjo jis. Tarp teigiamų aukštojo mokslo reformos pusių A. Varanauskas paminėjo studentų teisių ir laisvių išplėtimą, lankstesnes studijų galimybes, atsiradusią dvigubo kvalifikacinio laipsnio įgijimo galimybę, judėjimą link perėjimo prie europinių kreditų sistemos (ECTS) ir privalomus aukštųjų mokyklų vidinius studijų kokybės užtikrinimo mechanizmus. Tačiau VUSA prezidentas įžvelgė ir neigiamas reformos puses (o tiksliau – tai, ko ji nesugebėjo pakeisti). Tai taip ir nepagerėjusęs ir netapusį lankstesniu ištęstinių studijų mechanizmas, skirtingų su aukštuoju mokslu susijusių institucijų nesusikalbėjimas bei neįsiklausymas į akademinės bendruomenės balsą.
Reforma tebesitęsia
Daugelių reformų esmė yra ta, kad visos jos turi pradžią, bet būna sunku kalbėti apie jų pabaigą. Neįmanoma užfiksuoti to momento, kai padedamas simbolinis reformos taškas. Nors, pasak N. Putinaitės, aukštojo mokslo pertvarka įvyko, akivaizdu, kad lygiai taip pat galima teigti, kad ji vis dar tęsiasi. Taip pat ir ginčai dėl jos greičiausiai skambės dar ne vienerius metus. Tačiau vertėtų pakartoti konferencijoje nuskambėjusį faktą, dėl kurio nesiginčijo niekas – reforma Lietuvos aukštajam mokslui buvo reikalinga. Prie jos principų priprantama ir pritampama, o jos pasiekimai yra vertinami ir analizuojami. Kaip buvo pažymėta konferencijoje, aukštojo mokslo pertvarka buvo ir ilgam liks viena didžiausių sisteminių reformų naujausioje Lietuvos istorijoje, o jos vertinimui ir aptarimui, matyt, bus sukviesta dar ne viena nauja diskusija.
Komentarų: 8
2012-03-07 09:24
ArtūrasVykdant reformą, buvo užmirštas pagrindinis akademinės pažangos variklis – akademinė bendruomenė. Nei valdžia, nei studentai nėra pajėgūs užtikrinti aukštesnės studijų ir mokslinių tyrimų kokybės. Kol akademinė bendruomenė neįgaus daugiau pasitikėjimo savo jėgomis, nebus išlaisvinta iš ją kaustančių biurokratinių pančių ir nepriims kaitos, ieškojimų, kūrybos kaip nuolatinės savo būsenos, realių pokyčių nebus, ECTS išliks formalumu, o moksliniai tyrimai tebeturės tik apgailėtiną atestacinę funkciją.
Akademinės bendruomenės vaidmens augimas universiteto valdyme, hierarchinių santykių bendruomenės viduje ardymas, sprendimų priėmimo decentralizavimas, asmeninės atsakomybės didinimas, biurokratinių pančių naikinimas, formalizmo mažinimas ir neapibrėžtumų toleravimas, trumpalaikės naudos atsisakymas – šių priemonių įgyvendinimas galėtų išlaisvinti milžinišką potencialą, slypintį universitetų viduje, ir reikštų tikrą reformą.
2012-03-07 13:28
Artūrui[quote name=”Artūras”]Akademinės bendruomenės vaidmens augimas universiteto valdyme, hierarchinių santykių bendruomenės viduje ardymas, sprendimų priėmimo decentralizavimas, asmeninės atsakomybės didinimas, biurokratinių pančių naikinimas, formalizmo mažinimas ir neapibrėžtumų toleravimas, trumpalaikės naudos atsisakymas – šių priemonių įgyvendinimas galėtų išlaisvinti milžinišką potencialą, slypintį universitetų viduje, ir reikštų tikrą reformą.[/quote]
Gal galetumete konkrečiau – kokiomis [b]priemonemis [/b] (zingsniais) visi tie tikslai būtų siekiami/pasiekti? Nes vien vizijos ir tikslai – be jų įgyvendinimo/pasiekimo konkrečių priemonių-… skamba kaip citata iš xxx partinio suvažiavimo dokumentų :-)
2012-03-07 21:58
GintarasMAno galva jau pats supratimas, kuri parašė p. Arturas rodo stiprų poslinki nuo hierarchines sustagnavusios sistemos prie naujo požiūrio. Sutikite, kas ko gero is dabartinio Senato , atminusavus studentus, tik koks 1/3 pasisakytu už tuos pasiūlymus – kitiems labai labai gerai kaip yra, todel kova dėl rektoriaus pozicijos bus kova tarp senųjų pažiūrų ir moderniuju pažiūrų, .Na bent jau man taip atrodo ;-)
O priemoniu pllaną galima pateikti gana greitai- galima jo ir kol kas nepateikineti, kad kas , neturintis savo minčių, nekopijuotu :-*
O ar primena xx suvažiavimo dvasia sunku spręsti, bet nesu girdėjęs, kad xx suvziavime butu partiniai sulai apie ydas ir kitokį požiūrį kalbėtų.
2012-03-08 15:21
AurelijaVykdomas visų lygių mokymo įstaigų vadybos tvarkymas neįtakojo Lietuvos mokslo pažangos, patentų pardavimo, inovacijų diegimų Lietuvos ūkyje, teisinėje sistemoje, sveikatos apsaugoje ir tt.
Nesuvaldomas valstybei reikalingų specialistų rengimas.
Kodėl vartojamas žodis mokslo reforma, o ne mokymo?
Palyginti: high education, vysšee obrazovanije
Ką nuveikė mokslo “parkai”, “slėniai” per tuos 3 metus?
2012-03-09 08:53
@ Gintarui[quote name=”Gintaras”]O ar primena xx suvažiavimo dvasia sunku spręsti, bet nesu girdėjęs, kad xx suvziavime butu partiniai sulai apie ydas ir kitokį požiūrį kalbėtų.[/quote]
Ojei, Gintarai, dar ir KIEK kalbedavo! :lol: Kaskart budavo snekama apie “vis dar pasitaikancias negeroves”, “socializmo iskraipymus”, ir pan. :D Ir apie kitokius poziurius kaskart buvo kalbama: stai, prisiminkite vien tik genialiaja nuoroda kaip reikia zvelgti i ekonomika (Ëkonomika turi buti ekonomiska!”) :lol:
O jei dar Chrusciovo kalbas suvaziavimuose ir plenumuose paskaitinetumete, tai rastumete tiek ir tokiu vaizdingu siulymu bei esamu ydu vertinimu, kad…. ko gero panoretumete, kad toks “auksaburnis” kandidatuotu i VU rektorius. :lol: .
2012-03-09 13:57
Gintaras#5. mat kaip… nežinojau, (išskyrus XX -ą kai Staliną nuvainikavo) kažkaip man tik save-panegirikos ir planų vykdymas bei imperialistų pikti kėslai įstrigo, bet gal dar jaunas buvau ir nekonspektavau :oops:
Dėl auksaburnio kandidato į rektorius -tai tikrai nenorėčiau :lol: ypač jei darbais vėliau idėjos būtų neparemtos, bet kaip žinoti ar žmogus mato problemas ar jų nemato arba trečias variantas, mato , bet dėl konjunktūros -nekelia?
O sakančio kad pas mus viskas gerai arba kad reikia
” jšt…ma…visą administraciją velniop išvaikyti , viešuosius vykdyti kaip mums atrodo, o ne įstatymai reikalauja, ” -t.y. pigaus populizmo besivaikančio arba elementarios vadybos nesuprantančio – tai irgi nepyragai?
2012-03-12 07:34
GintaruiIs esmes sutinkus su Jumis (taipgi ir del #3 poste duoto skeptisko dabartinio Senato progresyvumo ivertinimo :lol:; del tu paciu priezasciuas skeptiskai zvelgiu i ta autonomijos dali, kuri suteikia teise tokiems Senatams rinkti rektoriu ;-) ). Taciau…prisimindamas anu garsiuju xxx suvaziavimu laikais reztas skambias, bet tustokas, kalbas, negaliu issivaduoti nuo skepticizimo ir skaitydamas kolegos Arturo (Z.) “lozungus”. Kazkaip ima [patirtimi pagrista] baime, kad uzmojiai, pvz., “formalizmo mažinimas ir neapibrėžtumų toleravimas” neisvirstu i…biurokratini formaliu “formalizmo mazinimo planu ir programu” kurima :lol: . Nes per pastaruosius 10 metu to akademinio biurokratizmo ir formalizmo padaugejo tiek, kad per visokiu popieriu “apie darba” kurima kone nebelieka laiko paciam darbui. Blogiau nei sovietmeciu, dievazi!
2012-03-25 16:39
juknaNenorejau kistis i sita idomia diskusija, bet visgi pridesiu savo 2 centus. Man vis lieka neaisku, koks buvo [b]tikras[/b] reformos tikslas? Ar tik (kaip R.Vaitkus sake) “finansavimo, valdymo ir a/m statuso pertvarka”? Nelabai suprantu ir kuo “reformatoriai” didziuojasi.
1. Sumazinti [b]studentu skaiciu[/b] (krepseliai)? Bet ta buvo galima puikiai pasiekti ir studiju vietu kvotomis (su griezta studentu atranka). Tad tikras tkslas buvo pritraukti naujus (nebiudzetinius) finansavimo saltinius.
2. Padidinti universitetu [b]konkurencinguma[/b]? Tarp Lietuvos universitetu, ar globaliu mastu? Jei pirma – tai juk tie patys “reformatoriai” jau ruosia planus apie universitetu apjungima! Jei antra – tai kazin ko truksta tikram konkurencingumui: ar tam uztenka finansavimo/valdymo keitimo, o gal reikia geresniu salygu bei laisviu paciam mokslui ir studijoms? Salygu kurtis stiprioms mokslinems grupems, salygu isivelti i rizikingas inovacijas ir pan. Laiko kurybai ir destymui, ne dokumentu ir formuliaru pildymui. Pagaliau – [b]fakultetu autonomijos[/b], ir tiesioginio ju bendruomeniu dalyvavimo ju valdyme.
3. Kuo pagerejo pats [b]vidinis[/b] universitetu gyvenimas? Ar sumazejo grieztas hierarchinis valdymas? Ar “eiliniai” destytojai/mokslininkai gavo daugiau teisiu patiems savo reikalus spresti?
Man ta reforma primena Gorbaciovo perestroika: “keisk sistema nekeisdamas jos [b]blogio saknu[/b].” Cia as visiskai sutinku su #1 isvardintom blogybem. Sutinku ir su velesniais priekaistais “o kur konkretus veiksmai?”. Bet kol nesikeis senato rinkimo tvarka, kol fakultetai netures savo zodzio, kol “akademine bendruomene” liks tik “na ta, likusi mase, hierarchines piramides apacia” – tu veiksmu ir nebus. Stai kodel taip svarbu ta [b]vidine autonomija[/b] uzfiksuoti paciame VU statute, jo galutini paruosima nepalikti vien tik VU “hierarchines piramides” virsunems.