Politikos mokslininkas turėtų būti galios kritikas ar profesionalus politikų patarėjas? Jo tikslas aiškinti ar keisti pasaulį? Prognozuoti ateitį? Kas yra jo auditorija, jo bendruomenė, jo „rinka“? Egzistuoja daug skirtingų alternatyvų, kokį vaidmenį politikos mokslininkui pasirinkti.
Atsiribojęs tyrėjas, viešasis intelektualas ar aktyvus politikos dalyvis? Galima užsidaryti dramblio kaulo bokšte ir pasišvęsti „mokslui vardan mokslo“. Anot M. Weberio, geras mokslininkas nepasižymi savybėmis, kurios leistų jam duoti patarimus praktiniame gyvenime arba politikoje. Kitas kraštutinumas – aktyviai įsitraukti į politiką, patarinėti jos vykdytojams ar net tapti vienu iš jų. Jei griežti moksliniai metodai tam trukdo, verta jų atsisakyti. Kai nenorima pernelyg įsitraukti į politiką ir susipančioti jos interesais, bet vis dėlto tikima mokslo misija būti naudingam, galima laikantis šiokio tokio atstumo stebėti ir kritikuoti bei nušviesti visuomenę kamuojančias problemas žiniasklaidoje.
Žvelgti į socialinę tikrovę per priežastinius ryšius ar kaip į interpretacijomis sukurtą konstruktą? Nuo to priklauso, ką mokslininkas laiko mokslu, ir kokį metodą pasirenka. Vieni mokslininkai tiki, kad socialinę tikrovę galima ir reikia tirti universaliais, pozityvistiniais, iš gamtos mokslų perkeltais metodais. Vietoje bandymų atsakyti į, anot A. Comte, „neišsprendžiamus klausimus, kurie traukė dėmesį žmonijos vaikystėje“, reikėtų apsiriboti nekintančių dėsnių pažinimu. Kiti teigia, kad socialinė tikrovė pernelyg skiriasi nuo gamtinės, o viskas, kas laikoma faktais, tėra skirtingos interpretacijos, todėl reikia atsisakyti aiškinimo ir bandyti suprasti tiriamą tikrovę. Vis garsesni balsai ir siūlančiųjų taikyti anything goes principą, nes svarbiausia yra išspręsti konkrečią problemą.
Kurią iš skirtingų disciplinų siūlomų prieigų pasirinkti? Politikos mokslų nesavarankiškumas verčia apsispręsti dėl santykio su kitomis disciplinomis – egzistuoja sociologinė, istorinė, ekonominė, filosofinė ir kitos prieigos prie politinių problemų.
Ar būti „nacionaliniu“ mokslininku ar „kosmopolitu“? Kuriai bendruomenei teikti pirmenybę: peržengti nacionalines sienas, spręsti tarptautines problemas, siekti universalaus mokslo, publikuoti anglų kalba, ar atiduoti duoklę savo visuomenei, skiriant daugiau dėmesio jai aktualiems klausimams, orientuotis į nacionalinę erdvę ir kalbą, kurti savitą politikos mokslų žodyną?
Šuo vizgina uodegą ar… ?
Politikos mokslininko vaidmens alternatyvos buvo pristatytos kaip pasirinkimo reikalas. Asmeninio, individualaus, paremto sukaupta patirtimi, vertybiniais principais, nuostatomis, idėjomis, galbūt iš dalies tendencijomis ir mada. Su tuo visiškai nesutiktų P. Bourdieu. Jis tiki, kad šias iš pirmo žvilgsnio individualias ir subjektyvias nuostatas veikia objektyvios struktūros. Lemiamą įtaką joms daro mokslininkų užimama padėtis, jų statusas ir skirtingos socialinės, ekonominės, politinės, demografinės ir kitos charakteristikos. Bourdieu tai vadina kapitalu, tačiau jo kapitalas gali neturėti nieko bendro su pinigais – egzistuoja ne tik ekonominis, bet ir socialinis, politinis, kultūrinis ir kt. kapitalas.
Mintis, jog mokslininkų nuostatas ir mokslinės veiklos pobūdį lemia tai, kiek galios jie „turi“ bei įvairios ekonominės, politinės ir socialinės jėgos, gali atrodyti šventvagiškai, teigiant mokslą esant unikalia veikla, kuriai būdingas tiesos ieškojimo imperatyvas. Gebėjimas griežtai atskirti mokslinius ir nemokslinius interesus visada buvo neatsiejamas nuo mokslo. Tačiau vis dažniau įvertinama tai, kad mokslininkai nėra tik mokslininkai, bet ir žmonės, turintys sudėtingų, tarpusavyje konkuruojančių socialinių įsipareigojimų. Net pačiose „gryniausiose“ mokslinėse bendruomenėse, kaip ir bet kurios kitos veiklos srityse, vyksta kova dėl galios, pripažinimo, išskirtinumo. Žinojimas tampa konkurencijos įrankiu, nes labai dažnai yra panaudojamas kaip galios instrumentas (ne veltui Bourdieu kalba apie „žinojimą – politiką“, o M. Foucault – apie „žinojimą – galią“). Toks vaizdas atrodo realesnis, negu neva nešališkas, vien tik kilniais principais (tiesos siekimo, objektyvumo, racionalumo, universalumo, lygybės) grįstas mokslinis pasaulis.
Remiantis šia logika, galima manyti, kad už vertybinių ginčų dėl tam tikros mokslo sampratos slypi mokslininkų interesai įtvirtinti tokią sampratą, kuri jiems suteiktų didžiausią naudą, priklausomai nuo jų užimamos pozicijos ir disponuojamo kapitalo. Žinoma, šie „interesai“ nebūtinai yra sąmoningai suvokiami. Jie gali būti įgyti internalizuojant išorines ekonomines, socialines, kultūrines sąlygas bei praktikas ir gali atrodyti kaip subjektyvūs įsitikinimai.
Praktikas-kosmopolitas ar teoretikas-pozytivistas?
Lyginant su Vakarų šalimis, politikos mokslai Lietuvoje yra dar visai „šviežia“ disciplina. Ji neturi aiškaus veido, kaip, pavyzdžiui, kiekybiniais metodais grįstas amerikietiškasis politikos mokslų modelis, tačiau yra siejama su tam tikrais įsitikinimais. Viena vertus, dažnai teigiama, jog disciplinos atsiradimas drauge su Lietuvos nepriklausomybės atkūrimu ir demokratine transformacija lėmė jos praktinę orientaciją ir atotrūkį nuo teorinių modelių. Kita vertus, pirmieji disciplinos atstovai paprastai laikomi griežtos metodologinės orientacijos – pozityvizmo – šalininkais. Dėl skirtingo išsilavinimo mokslininkų atėjimo į politikos mokslus pradėta kalbėti apie „istorikų“ ir „sociologų“ ginčą, o šiuo metu pabrėžiamas sociologijos dominavimas. Kalbant apie nuostatas tarptautiškumo atžvilgiu, dalis mokslininkų ragina skirti socialinių ir humanitarinių mokslų tikslus nuo gamtos ir tiksliųjų mokslų, priešpastatant pastarųjų kosmopolitiškumą socialinių ir humanitarinių mokslų reikšmei nacionalinei valstybei ir Lietuvos visuomenei.
Kita vertus, kitoks vaizdas iškilo atlikus Lietuvos politologų bendruomenės tyrimą. Paaiškėjo, kad dauguma tyrimo dalyvių mano, jog politikos mokslininkams nereikėtų patiems įsitraukti į politiką, tačiau jie turėtų reikštis viešojoje erdvėje („žinoma, politikos mokslininkai jokiu būdu negali tapti propagandistais ar agitatoriais“). Didžioji dalis jaučia palankumą interpretatyvistinėms prieigoms ir yra nusiteikę antipozityvistiškai („[politikos mokslai] yra interpretatyvūs ir seniai akademiškai nebekorektiška tikėti „grynais (suvokimo nemedijuotais) faktais“). Daugiausiai mokslininkų pabrėžė sociologijos disciplinos reikšmę politikos mokslams (po jos sekė filosofija ir istorija). Dominuoja kosmopolitiška politikos mokslo samprata („mokslas nacionalinis nebūna: tada jis arba ne mokslas, arba ne nacionalinis”).
Dar įdomesni šie rezultatai tampa įtraukus į tyrimą įvairias akademines, mokslines, socialines, ekonomines ir politines mokslininkų charakteristikas. Nustatyta, kad didžiausiu moksliniu ir akademiniu kapitalu disponuojantys mokslininkai – profesoriai, turintieji habilituoto daktaro ar daktaro laipsnį, priklausantys svarbioms akademinėms ir mokslinėms organizacijoms ir pan. – t. y. mokslinės bendruomenės „elitas“ palaiko neorientuotą į praktinę politiką, pozityvistinę, teikiančią pirmenybę nacionalinei valstybei politikos mokslo sampratą ir sociologinę bei filosofinę prieigas. Pasižymintys didesniu „svetimu“ mokslo sferai ekonominiu ir politiniu kapitalu (bei užimantys žemesnes pozicijas mokslinio ir akademinio kapitalo atžvilgiu) simpatizuoja praktiniam, kosmopolitiškam politikos mokslui ir ekonomikos, vadybos, administravimo disciplinoms.
Ar galime šiuos pastebėjimus interpretuoti kaip rodančius už skirtingų politikos mokslo vizijų slypinčius mokslininkų interesus? Aukštas pozicijas politikos moksluose užimantys mokslininkai nėra suinteresuoti išorine įtaka bei didėjančia konkurencija, todėl pasisako už nuo praktinės politikos atsiribojusį, nacionalinį politikos mokslą. Turint omenyje šių mokslininkų vyresnį amžių, palaikyti pastarąją nuostatą gali skatinti ir tam tikrų įgūdžių, tokių kaip užsienio kalbų mokėjimas, gebėjimas naudotis informacinėmis technologijomis, trūkumas. Akademinių ir mokslinių aukštumų dar nepasiekę politologai dažniau įsitraukia į veiklą kitose srityse ir palaiko jiems didesnes galimybes sulaukti pasisekimo atveriančią praktinio, kosmopolitinio politikos mokslo sampratą.
Įrodyti, jog tikrasis mokslinio progreso variklis yra mokslininkų savo interesų siekimas, neįmanoma, o gal ir nereikėtų, nenorint įnešti per daug pesimizmo į būsimų politologų širdis arba nuvertinti nuoširdžiai savo pašaukimui atsidavusių mokslininkų. Tačiau nereikėtų pamiršti, kad, Foucault žodžiais tariant, „už viso žinojimo, viso pažinimo šešėlyje slypi kova dėl galios“.
Komentarų nėra. Būk pirmas!